Klausimas: Sveiki, aš Laura. Vasaros pradžioje miestely pamačiau nepažįstamą vaikinuką, iškart įsiminiau jį… Kuo toliau, tuo dažniau jį mačiau, jis tikrai man ėmė patikti. Matydavau ji kas dieną ir netgi po kelis kartus. Aš žiūrėdavau į jį, jis į mane, tačiau nė vienas nebandėm žengti žingsnio pirmas.
Galų gale išsiaiškinau, iš kur jis, kiek jam metų, sužinojau, kad ir panelę turi, o ji – mano pažįstama. Rugpjūčio mėnesi gavau jo numerį, parašiau, kad jis man patinka.
Žinoma, jis paklausė kas aš esu, parašiau… Atrašė, kad žino mane. Kuo toliau, tuo labiau bendravome sms’ais. Jis gyveno visai netoli manęs, tačiau susitikti bijojome, kol galiausiai susitikome – jis pakvietė.
Susitikome ir kitą dieną, taip kelis kartus. Bendravom lyg geri seni pažįstami, viską vienas kitam pasakojom. Bet apie mūsų bendravimą sužinojo jo pana, ji pradėjo man grasinti ir panašiai…
Jis pradėjo mažiau rašyti, kol galiausiai visai neberašė, susipykom. Išėjo taip, kad vienas pro kita praeidavom lyg nepažįstami, skaudu buvo. Nors mes ir susipykę buvom, kartais jis man parašydavo, nesvarbu ką, kad ir kokią nesąmonę, bet parašydavo.
Gera buvo, bent žinojau, kad nepamiršo. Bėgo laikas, jis išvažiavo. Neberašė. Tik visai neseniai parašė jo pana, kad su juo susipyko dėl manęs, vėliau ir jis parašė.
Rase taip, lyg nebūtumėm susipykę, tačiau kitą dieną vėl nieko… Aš jo nebematau, tačiau vis jį atsimenu, atsimenu ką veikėm, kaip laiką leidom… Nors jau neįmanoma, bet aš vis dar tikiuosi… Niekaip negaliu jo pamiršti, vis apie ji galvoju. Kodėl?
ATSAKYMAS: Tau patiko vaikinukas, sutiktas gatvėje vasaros atostogų metu. Tu daug galvojai, svajojai ir fantazavai apie šį nepažįstamąjį. Keli susitikimai, kelios žinutės tik dar daugiau žibalo įpylė į svajonių ugnį. Tai buvo simpatija ir įsimylėjimas, kurio pėdsakus jauti ir dabar.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI Gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
