Diena buvo tragiška. Darbe ar universitete viskas erzino, autobusas nuvažiavo tiesiai prieš nosį, o grįžus namo paskutinis dalykas, kurį norisi daryti, yra pjaustyti svogūną ir galvoti, ką pasigaminti vakarienei. Atsidarai „Wolt“, kelias minutes scrollini, užsisakai mėsainį, picą ar sušius ir staiga vakaras atrodo bent truputį geresnis. Pažįstama?
Maisto užsakymas jau seniai nėra vien sprendimas tada, kai šaldytuvas tuščias. Kartais tai atlygis sau už išgyventą dieną, penktadienio vakaro tradicija, mažas įvykis, kurio lauki grįždama namo, arba tiesiog būdas pasakyti sau: šiandien nieko daugiau daryti neprivalau.
Ir, tiesą sakant, sunku nesuprasti, kodėl.
Kartais perkame ne vakarienę, o jausmą
Pagalvok, kaip skiriasi du sakiniai: „reikia kažką pavalgyti“ ir „šiandien užsisakysiu maisto“. Pirmasis skamba kaip dar viena užduotis, reikalaujanti laiko ir pastangų. Antrasis jau labiau kaip planas ar maža dovana sau.
Išsirinkti, ko nori, stebėti programėlėje judantį kurjerio taškelį, išgirsti skambutį į duris ir pagaliau išpakuoti maišelį yra mažas ritualas. Ypač po dienos, per kurią didžiąją laiko dalį darei tai, ką privalėjai daryti.
Užsakytas maistas turi ir dar vieną labai patrauklią savybę: jis reikalauja minimalių pastangų. Nereikia sugalvoti recepto, nueiti į parduotuvę, gaminti ir po visko plauti keptuvės. Keli paspaudimai ir kažkas pasirūpina bent viena tavo vakaro problema. O skaniai pavalgius viską išmeti, ir indaplovė, kaip ir tu, tą vakarą ilsisi.
Socialiniai tinklai normalizavo šį ritualą
Prie viso to prisideda ir tai, kaip maistą matome internete. Naktinė pica lovoje, kiniško maisto dėžutės žiūrint serialą, mėsainis po vakarėlio ar sušiai penktadienio vakarą atrodo ne kaip tingėjimas gaminti, o kaip tam tikras gyvenimo būdas.
Maistas lovoje žiūrint mėgstamą serialą ar filmą, gėrimas ant naktinio stalelio, išdėliotos dėžutės ir vakaras, kuriam daugiau nieko nereikia. Internetas puikiai moka net paprasčiausią vakarienę paversti šiokiu tokiu estetiniu ritualu.
Ir taip, kartais viskas daug paprasčiau. Esi alkana, o restoranas kitame miesto gale gamina būtent tai, ko dabar labiausiai norisi. Pati to patiekalo gal net nemokėtum pasigaminti. Tačiau kartais norisi ne tik konkretaus maisto. Norisi ir viso jausmo, kuris ateina kartu su juo.
„Aš nusipelniau“
Po sunkios dienos labai lengva pradėti derėtis pačiai su savimi. Išgyvenau šitą savaitę, nusipelniau. Padariau prezentaciją, nusipelniau. Susipykau su vaikinu, tuo labiau nusipelniau.
Maistas tampa lengvai prieinamu atlygiu, kuriam nereikia planavimo. Nauja suknelė kainuos daugiau. Savaitgalio kelionės šiandien nesuorganizuosi. Draugės galbūt užsiėmusios. O tavo mėgstamas patiekalas gali stovėti prie durų po pusvalandžio.
Problema nėra tai, kad kartais norime save taip palepinti. Įdomiau pasidaro tada, kai pastebime, jog maisto užsakymas tapo automatiniu atsakymu į beveik kiekvieną blogą emociją.
Gal pasiilgstame ne maisto, o jausmo, kad mumis pasirūpina?
Yra dar viena priežastis, apie kurią galvojame rečiau. Prisimink laiką, kai gyvenai su tėvais. Grįžti iš mokyklos, numeti kuprinę, o virtuvėje jau kažkas vyksta. Gal tėtis gamina vakarienę. Gal mama grįždama nupirko tavo mėgstamo maisto. Tau nereikėjo galvoti, ką šiandien valgysi, tik ateiti prie stalo.
Suaugus viskas apsiverčia. Dabar pati turi prisiminti, kad namuose baigėsi makaronai, sugalvoti, ką gaminsi, nusipirkti produktų, pasiruošti maistą ir dar po visko susitvarkyti virtuvę. Net vakarienė tampa dar vienu punktu nesibaigiančiame darbų sąraše.
Ir gal todėl kartais toks geras jausmas, kai kažkas tiesiog paskambina į duris ir paduoda tau šiltą maistą. Ne todėl, kad kurjeris kažkaip pakeičia mamą ar tėtį. Ir nebūtinai todėl, kad užsisakei kažką neįtikėtinai skanaus. Tiesiog kelioms minutėms nebereikia būti žmogumi, kuris viskuo pasirūpina pats.
Kartais pica yra tiesiog pica
Žinoma, nereikia kiekvieno užsakyto kebabo paversti psichologiniu reiškiniu. Kartais iš tiesų esi pavargusi. Kartais neturi produktų. Kartais nenori gaminti. O kartais tiesiog labai nori picos. Ir visos šios priežastys yra pagrįstos.
Gal klausimas prasideda ne nuo „ar blogai užsisakyti maisto?“, o nuo paprastesnio: kodėl šiandien jo noriu? Jeigu atsakymas yra „nes žiauriai noriu būtent šito maisto, o pati tokio tikrai nepasidarysiu“, puiku.
Bet jeigu pastebi, kad po kiekvienos sunkios dienos automatiškai atsidarai maisto pristatymo programėlę dar nespėjusi pagalvoti, ko iš tikrųjų norisi, gal verta bent kartais savęs paklausti: ar dabar esu alkana, ar tiesiog noriu, kad ši diena pagaliau pasijaustų truputį geresnė?
Kada verta sustoti ir pagalvoti?
Nes šis mažas vakaro malonumas turi ir kitą pusę. Pristatymas, aptarnavimo mokestis ir pats restorano maistas greitai susideda į sumą, kuri mėnesio pabaigoje gali nustebinti. O jei užsakymas tampa pagrindiniu būdu tvarkytis su nuovargiu, stresu ar liūdesiu, verta pagalvoti ne tik apie piniginę ar tai, ką valgome, bet ir apie patį įprotį. Ne tam, kad jaustum kaltę dėl užsisakytos picos, o tam, kad pasirinkimas liktų pasirinkimu, o ne įpročiu, apie kurį jau net nebesusimąstai.
Ir jeigu po visų šitų klausimų atsakymas vis tiek yra „noriu užsisakyti, nors šaldytuve turiu vakarykštės vakarienės“, na… bent jau nepamiršk užsisakyti padažo!
