Šiuolaikiniame pasaulyje atsirado nauja religija. Ji neturi Dievų, ritualų ar šventųjų raštų. Ji, anot Sandros Merulos, turi podcast’us, ryto ritualus, rutinas, planuoklius, kalendorius, dienoraščius, papildus, stovyklas, dirbtuves, iššūkius ir nuolat neišbaigtą tavęs versiją, laukiančią kažkur ateityje. Tai tikėjimas, kad toks, koks esi dabar, nesi pakankamai geras, bet galbūt būsi, jei tik dar truputį save pataisysi, dar šiek tiek labiau čia ir ten pagerinsi, kiek greičiau išgysi ir nutildysi kiekvieną nepatogią emociją, kuris netelpa į tobulą scenarijų.
Šis tikėjimas verčia tave jaustis aklai galingu. Dažnai atrodo, kad čia pat išsvajotasis progresas. Tačiau atsimerkus pamatytumei, kad tai tėra pinigų darymo mašina, sukurta laikyti tave nuolat nepatenkintu savimi, tą nepasitenkinimą vadinant „augimu ir klestėjimu“. Dažnai dar ir “dvasiniu”.
Žmonėms nebegalima tiesiog gyventi. Jie privalo nuolat dirbti su savimi. Kiekviena nuotaika turi būti „pagerinta “. Kiekviena silpnybė – „sustiprinta“. Paprastas žmogiškas liūdesys yra tapęs problema, kurią reikia panaikinti, o ne emocija, kurią reikia išjausti. Poilsis nustoja būti poilsiu ir tampa “laiku atsigauti”, „atsistatymo laikotarpiu“, kad vėliau galėtum “funkcionuoti dar geriau”.
Siunčiama subtili ir negailestinga žinutė: tu, toks koks esi dabar, esi neužsibaigiantis projektas. O neužbaigti projektai neturi teisės ir laiko ilsėtis.
Kai žmogiškumas tampa trūkumu, o saviugda – prievarta
Žmogus sukūrė visą industriją, kuri įtikina, kad jo pagrindinė žmogiškumo dalis yra jo trūkumas. Tu per jautrus, per dažnai pavargęs, per daug emocingas, nedisciplinuotas, nepakankamai pasitikintis savimi, nepakankamai produktyvus, nepasiekęs reikalingo „išsveikimo lygmens“. Niekas net nekelia klausimo “nuo ko?”. Visada atsiras dar ir dar: kita knyga, geresnis seminaras, nauja terapijos metodikų mada ar “pagaliau atrastas tas vienintelis” dvasinis augimo būdas, žadantis, kad šį kartą pagaliau tapsi TUO žmogumi, tuo mitu, kuris nepatiria nepatogumo ir veikia idealiai pagal komandų sąrašą.
Štai toji bjauri tiesa po motyvuojančiais šūkiais: daug kas, kas parduodama kaip „saviugda“, iš tikrųjų yra tikrojo savęs trynimas, tik su geresniu marketingu.
Gijimas po skausmingų patirčių tapo konkurencija. Augimas tapo statuso simboliu. Net trauma tapo prekės ženklu. Žmonės atsiprašinėja už jaučiamą skausmą, nes jis trukdo produktyvumui. Jie atgailauja turintys savų poreikių, nes yra tikinami, kad „aukštos moralinės vertės žmonės“ jų neturi turėti ir laiko veltui negaišina. Jie atsiprašinėja už tai, kad yra žmonės kultūroje, kuri apdovanoja tik robotišką produktyvumą ir emocinį bejausmiškumą, šiais laikais dar vadinamą gyvenimu balanse.
Ir jei žmogus sugriūva nuo šitokio spaudimo, sistema turi tobulą atsakymą: pats kaltas, nes „nepakankamai su savimi dirbai“.
Taip savipagalba tampa savęs žalojimu: kai smalsumą pakeičia nuolatinis savęs stebėjimas, o atjautą — nuolatinė savikritika.
Vidinis pasaulis kaip darbovietė: kodėl labiausiai išsekę nėra tinginiai
Labiausiai išsekę žmonės ant pasaulio šiai dienai nėra tinginiai. Jie nevaldomai persidirbę savo viduje nuo darbo su savimi!“. Jų vidinis pasaulis tapo darboviete. Kiekviena mintis turi būti produktyvi. Kiekviena minutė — įdarbinta. Kiekvienas jausmas — pagrįstas bei įvardintas.
Tačiau žmonės nebuvo sukurti būti projektais. Jie buvo sukurti dalyvauti ir žaisti.
Nėra blogai norėti augti. Nėra nieko blogo terapijoje, savirefleksijoje ar įgūdžių lavinime. Žmones griauna ultimatumas: įsitikinimas, kad kol nepasieks kažkokios įsivaizduojamos galutinės savo versijos, jie nėra verti poilsio, meilės, pagarbos ar ramybės.
Tau nereikia tapti tobulu, kad būtum tikru žmogumi.
Saviugda tampa būdu nuolat vytis „geresnę savęs versiją“, niekada neleisdama tau apsigyventi toje, kuri jau egzistuoja. Finišo linija vis traukiasi. Kartelė vis kyla. Nebus jokio finišo pasiekimo. Jokio „o dabar gana, dabar mėgaukimės“. Tęsis begalinė savikorekcija.
Kai „asmeninis augimas“ pradeda trinti tavo asmenybę
Ir skaudžiausia, kad tai veikia. Bet tik kurį laiką. Kol tampa savidistrukcija.
Tu tampi žvitresnis, greitesnis, efektyvesnis ir vis mažiau gyvas. Atrodai lyg klestėtumei, nors tavo viduje tuščia. Dalini įkvepiančius patarimus, kuriais pats netiki. Skelbiesi varomas gerovės, pats būdamas adrenalinu gyvas. Ar dar nesupratai? tu netobulini savęs — tu save trini lauk. Po mažą gabalėlį, vadindamas tai asmeniniu augimu.
Taip kultūra, žadėjusi išgijimą, virto kultu, kuris apdovanoja pervargimo pasėkmes, baudžia jautrumą ir mūsų akivaizdoje sukeičia sėkme su savidestrukciją. Ir daugelis tai supranta tik tada, kai būna jau per vėlu, kai „asmeninis tobulėjimas“ jau atėmė iš žmogaus tą asmenybę, kurią reikėjo nuo pat pradžių gelbėti.
Štai teisybė, kurios industrijos niekada neištars garsiai, nes ji sustabdo pinigų srautus: tavo išsekimo jausmas kyla ne iš to, kad su tavimi kažkas negerai, o iš bandymo prisitaikyti prie aplinkos, kuri iš esmės priešiška žmogaus nervų sistemai.
Tau nereikia dar vienos rutinos ar ryto/vakaro ritualų. Tau nereikia gyvenimo, kuriame nuolat išduodi pats save, kad galėtum funkcionuoti.
Todėl radikaliausias „saviugdos“ veiksmas šiais laikais yra tas, kuris socialiniuose tinkluose yra mažiausiai populiarus: liaukis bandęs tapti vis geresne savo versija dar ir dar, tik tam, kad galiausiai sutiktum tą, kuris visad ir egzistavo tavyje, nuo pat pradžių. Nes taip ir bus!
Pažvelk į save be užduočių sąrašo. Be tikslų. Be terminų. Ne kaip į projektą. Kaip į žmogų.
Ir tada užduok sau tikrąjį klausimą! Tą, kurio viską “gerinanti” kultūra vengia bet kokia kaina: o kas jeigu nieko esminio tavyje nereikia keisti, nes tikroji problema yra pasaulis, reikalaujantis, kad nuolat įrodinėtum turintis teisę egzistuoti?
Kai sistema galiausiai mus palaužia
Ateina momentas, kai stūmimas savęs per jėgą nustoja atrodyti žavingai ir tampa grynu savęs naikinimu. Tu nebe prisitaikai, tu lūžti. Iš išorės nieko katastrofiško nesimato. Tu vis dar atsakinėji į laiškus. Vis dar šypsaisi nuotraukose. Vis dar „funkcionuoji“. Vis dar atrodai kaip žmogus, kuris viską kontroliuoja. Bet viduje esanti sistema, kuri iki šiol tave laikė, jau seniai sudegusi iki pamatų.
Būtent tada atsiranda nauja savęs žalojimo forma — tylioji, besislepianti po žodžiais „tvarkausi“, „kuriu“, „lankau terapiją“ ar „ ieškau dar geresnio savęs“… Žmonės nepradeda svaigintis dėl to, kad gyvenime būtų daugiau linksmybių. Jie pradeda vartoti todėl, kad bando užčiaupti save iš vidaus. Apakinti paniką. Nutildyti nežinios baimę. Bent trumpam pabėgti nuo savo minčių. Atsiknisti nuo savęs, nes natūraliai neišeina, nebe…
Todėl jie griebiasi to, kas madinga, pakankamai lengvai prieinama ir socialiai priimtina. Šiandien tai daugiausia raminamieji ir disociaciniai preparatai, kurių priešakyje žygiuoja ketaminas. Jį lengva gauti, jis sąlyginiai pigus, jo pilna verslo pasaulyje, meno scenose, naktiniame gyvenime, gerovės (wellness) erdvėse ir startuolių kultūroje. Jis parduodamas kaip nepavojingas, raminantis, praskaidrinantis nuotaiką, net kartais dvasingu vadinamas, jeigu “mokėti vartoti ir iš jo mokytis”…Žinau, visiška utopija. Pirmas pabandymas atrodo esąs nekaltas palengvėjimas. Ko niekas garsiai nesako? O gi, kad daugeliui tai yra bedugnė, į kurią gyvenimas ima riedėti kosminiu greičiu. Be dramos, bet išėdant viską. Po gabalėlį, po dalelę, lėtai nyksti iš savo paties gyvenimo nė nepastebėdamas.
Tylioji savęs žalojimo forma: funkcionavimas bet kokia kaina
Į palaužtus gyvenimus įslenka ir kitos medžiagos: bet kas, kas rodos padeda tau veikti, kai baigi subyrėti, ir miegoti, kai esi it styga įsitempęs. Kažkas, kas greitina. Kažkas, kas lėtina. Kažkas, kas “padeda” pamiršti. Tu pastatai cheminius pastolius vien tam, kad pats išsilaikytum nenugriuvęs.
O už kampo depresija, kuri pro duris nesiveržia. Ji it dūmai skverbiasi pro mažiausius plyšius. Pirmiausia atšauki planus. Vėliau nustoji atsakinėti į žinutes, skambučius. Galiausiai išnyksti, vis dar fiziškai būdamas čia. Tavo jėgos senka, tavo pasaulis mažėja, kartu su juo ir tavo savęs pajautimas.
Tada ateina praradimų eilė: draugystės, darbai, galimybės, kitų pasitikėjimas tavimi, tavo tapatybė, kurią taip kankinaisi kurdamas. Ir vis tiek, nesvarbu kiek šansų turėdamas, užuot rinkęsis sveikatą, renkiesi reputaciją. Tau labiau rūpi, kaip atrodai kitų akyse, nei ar tu išgyvensi šiandien dieną. Ar girdi skirtumą? Tampi bejėgiu, slysti pats sau iš rankų, todėl vartoji dar, kad dirbi dar sunkiau, šypsotis dar plačiau. Kai akys tuščios, nes viduje jau seniai viskas baigta.
Taip atrodo “pagalbinių” medžiagų sukeltas ir ignoruojamas savęs iššvaistymas. Ne šiaip nuovargis — degradacija. Ne šiaip stresas, o lėtas savęs trynimas lauk. Ir žiauriausia tai, kad ta pati sistema, kuri tave palaužė, plos tau iki paskutinės akimirkos, iki kol galutinai sugriūsi.
Manifestas gyventi, o ne taisyti
Stop! Nustok bandęs tapti tokiu, kokį priimtų išvirkščias pasaulis. Nustok vertinęs save pagal efektyvumą, rezultatus, surinktus laikus ar idealus, kurių neva dar nepasiekei. Nustok atsiprašinėjęs už buvimą žmogumi.
Tu nesi projektas. Tu nesi produktas. Tu nesi problema, kurią reikia išspręsti.
Tu esi gyvas. Štai tau sprendimas. Ir to yra gana.
Tau nereikia dar vienos iškaltos rutinos, dar vieno kurso, dar vieno triuko, dar vienos taktikos. Tau reikia susigrąžinti savo gyvenimą, kurį taip sunkiai trynei lauk. Savo dėmesį, kurį skyrei visai ne tam, kam siela skirti norėjo. Savo kūną, protą, širdį — visą save!
Tai yra lyg šių laikų maištas:
Jausti(s) be kaltės. Verkti. Pykti. Juoktis. Tiesiog būti. Nuobodžiauti. Bijoti. Džiaugtis. Būti būtent tokiu, kokiu ir kaip jautiesi šią akimirką.
Ilsėtis neatsiprašinėjant. Miegoti, svajoti, kartais nieko nedaryti. Saugoti savo energiją taip, kaip saugotum mylimiausią žmogų.
Sakyti „ne“. Sakyk „ne“ spaudimui. Sakyk „ne“ pervargimui. Sakyk „ne“ tobulumui. Sakyk „ne“ bet kam, kas skatina tave ištrinti save.
Mylėti be konkurencijos. Kurk santykius, kuriuose mato tave, o ne tavo pasiekimus. Kurk tokius ryšius, kur nereikės įrodinėti savo vertės.
Augti be savęs naikinimo. Mokykis, praktikuok, tyrinėk, bet ne už savo sielos kainą. Tegul smalsumas tave veda, o ne prievolė daryti, kaip daro akla dauguma.
Tau nereikia „taisytis“, kad gyventum. Tau reikia stovėti savo gyvenime, būnant savimi, tvirtai, neatsiprašinėjant: būti žmogumi, turinčiu aiškiai nubrėžtas ribas, savus poreikius, lydimus troškimų ir grožio.
Gyvenk gyvenimą, kuriame nuovargis nėra garbės medalis, kur pasiekimai nėra tavo vertės matas, kur tavo vertė nuo tavęs neatsiejama, nes taip ir yra. Gyvenk gyveimą, kuriame pasaulis nereikalauja nuolatinio tavo nervų sistemos perkaitimo, ir kur nereikia leidimo egzistuoti, kvėpuoti ir tiesiog būti.
Tai nėra lengva. Tai gąsdina. Tu klysi. Pasaulis priešinsis. Bet kiekvienas žingsnis link tavo tikros žmogiškosios formos yra pergalė prieš automatinę sistemą, kuri nori ištrinti tavo Aš.
Visada rinkis save. Rinkis tikrąjį buvimą. Rinkis gyvenimą.
Nes didžiausias drąsos ženklas šioje kultūroje, šiuo savęs naikinimo laikotarpiu, yra pasakyti: Man savęs pakanka. Aš esu aš, čia ir dabar. Laimingai gyvenu ir myliu save, savo absoliučiai bei negailėstingai tikrą gyvenimą.
Leisk sau būti žmogumi — netobulu, gyvu, tikru.
Blaiviai pažvelk, kuo iš tikrųjų nori būti, neleidžiant tendencijoms ar toksiškai kultūrai to nuspręsti už tave.
Jeigu dar yra kur tobulėti, o taip visada bus, nes tu žmogus – pasikliauk savo intuicija, o ne balsais, kurie užsidirba iš tavo abejonių savimi.
Progresą matuok savo vidinio kompaso pagalba, o ne „laikų“ paspaudimais, planuokliais, sąrašais, žvakėmis bei smilkalais ir nuolatiniu savo versijos “gerinimu”. Taip tu susigrąžini savo gyvenimą, savo laisvę ir tylų, bet galingiausią džiaugsmą, kurį suteikia tiesiog buvimas savimi.
