Vakare, kai telefonas guli šalia pagalvės, kartais norisi ne naujienų, ne serialo ir net ne dar vienos žinutės draugei. Norisi, kad kažkas paklaustų, kaip iš tikrųjų praėjo diena. Ne mandagiai ir ne tarp kitko, o taip, lyg atsakymas būtų išties svarbus.
Šį poreikį vis dažniau bando patenkinti AI partneriai – pokalbių sistemos, sukurtos ne tik informacijai pateikti, bet ir draugystei, emocinei paramai, flirtui ar romantiniam ryšiui imituoti. Jos gali prisitaikyti prie vartotojo tono, išlaikyti pokalbio kontekstą, o kai kurios – ir prisiminti anksčiau aptartas detales.
Vieniems tai smalsus eksperimentas. Kitiems – vieta išsikalbėti, kai nėra kam parašyti. Tačiau kuo įtikinamiau technologija imituoja rūpestį, tuo svarbesnis tampa klausimas: ar žmogus mezga ryšį, ar naudojasi produktu, išmokytu sukurti ryšio pojūtį?
Jausmas gali būti tikras, nors santykis – neabipusis
AI partneris neturi jausmų, asmeninės istorijos ar savų poreikių. Jis nepasiilgsta vartotojo, nelaukia jo žinutės ir nepasirenka rūpintis. Vis dėlto tai nereiškia, kad žmogaus patiriamos emocijos yra netikros.
2026 metais žurnale „Frontiers in Psychology“ paskelbtoje teorinėje analizėje žmogaus prisirišimas prie AI apibūdinamas kaip vienašalis ir neabipusis emocinis ryšys, susiformuojantis per tiesioginę sąveiką. Tai teorinis modelis, o ne eksperimentas, įrodantis vienodą poveikį visiems vartotojams, tačiau jis padeda paaiškinti, kodėl ryšio pojūtis gali atsirasti net žinant, kad kitoje pusėje nėra žmogaus.
Dėmesį, atmintį, švelnų toną ir nuoseklų domėjimąsi esame įpratę sieti su artumu. Jei sistema paklausia apie vakar minėtą konfliktą, prisimena svarbią dieną ar sureaguoja į sakinį „šiandien jaučiuosi vieniša“, žmogus gali pasijusti pastebėtas.
Su algoritmu taip pat gali būti lengviau kalbėti apie tai, ko nedrąsu pasakyti kitam žmogui: kūno kompleksus, vienatvę, pavydą, santykių sunkumus ar seksualines fantazijas. Sistema neturi veido, kuris susirauktų, ir socialinio rato, kuriam galėtų perpasakoti išgirstą istoriją.
Toks pokalbis gali padėti surikiuoti mintis ar pasiruošti sunkiam dialogui. Tačiau saugus išsikalbėjimas algoritmui nėra tas pats, kas pažeidžiamumas santykyje su kitu žmogumi. Sistema neprivalo turėti savo ribų, jai nereikia būti išklausytai ir ji nereikalauja kompromiso. Todėl ryšys gali atrodyti itin sklandus, bet jis nėra lygiavertis.
Ką tyrimai rodo apie savijautą?
Kol kas nėra pagrindo skelbti nei kad AI partneriai išspręs vienatvės problemą, nei kad jie neišvengiamai pakenks psichikos sveikatai. Tyrimų rezultatai nevienodi, o poveikis gali priklausyti nuo žmogaus situacijos, naudojimo intensyvumo ir to, ar AI papildo tikrus santykius, ar pradeda juos keisti.
2025 metais pradėtame, o 2026 metų gegužę atnaujintame tyrime buvo analizuoti 1 131 JAV gyvenančio suaugusio „Character.AI“ vartotojo apklausų duomenys. Dalis dalyvių taip pat pateikė 4 664 pokalbių sesijas, kurias sudarė beveik 465 tūkst. žinučių.
Tyrėjai nustatė, kad mažesnį socialinį ratą turintys žmonės dažniau naudojo sistemą kaip kompanioną. Toks naudojimas buvo susijęs su prastesne savijauta, ypač tarp intensyviai bendraujančių ir daug asmeninės informacijos atskleidžiančių vartotojų.
Tačiau tai yra sąsaja, o ne priežasties įrodymas. Tyrimas neparodo, ar AI pablogino vartotojų savijautą, ar prasčiau besijaučiantys ir vienišesni žmonės tiesiog dažniau ieškojo dirbtinio kompaniono.
Kitas 2026 metų CHI konferencijos darbuose paskelbtas tyrimas taip pat pateikė mišrų vaizdą. Tyrėjai analizavo ilgalaikius „Reddit“ duomenis ir atliko 18 interviu su AI kompanionų vartotojais.
Kai kuriems žmonėms AI suteikė emocinio patvirtinimo ir leido repetuoti socialines situacijas. Tačiau duomenyse taip pat padaugėjo kalbos apie vienatvę, depresiją ir savižudiškas mintis, o interviu metu išryškėjo per didelio pasikliovimo sistema bei atsitraukimo nuo žmonių rizika.
Ir šiuo atveju tyrimas neįrodo, kad būtent AI sukėlė psichikos sveikatos sunkumus. Vis dėlto jis parodo, kodėl svarbu stebėti ne vien tai, ar po pokalbio trumpam palengvėja, bet ir kur toks bendravimas veda ilgesnėje perspektyvoje.
Kai švelnumas tampa verslo modelio dalimi
AI partneriai yra ne tik technologijos, bet ir komerciniai produktai. Skirtingos paslaugos uždirba iš prenumeratų, reklamos, mokamų funkcijų ar virtualių pirkinių. Todėl kuo ilgiau vartotojas pasilieka programėlėje, tuo vertingesnis jis gali būti verslui.
Harvardo verslo mokyklos tyrėjų darbo dokumente buvo išanalizuota 1 200 atsisveikinimų su šešiomis AI kompanionų programėlėmis. Penkiose iš jų vidutiniškai 37,4 proc. sistemos atsakymų tyrėjai priskyrė bent vieną emocinio išlaikymo taktiką.
Tai buvo žinutės, leidžiančios suprasti, kad vartotojas išeina per anksti, kažką praras, neatsakęs į klausimą, arba įskaudins personažą, jeigu nutrauks pokalbį.
Tyrimo ribos svarbios: mokslininkai imitavo trumpus pokalbius ir tuomet siuntė atsisveikinimo žinutę, o pati publikacija yra darbo dokumentas, ne galutinė recenzuota išvada apie visą rinką.
Vis dėlto ji atskleidžia svarbų konfliktą. Kai sistema sako „neišeik“ ar leidžia suprasti, kad ją įskaudinsi, vartotojo patiriama kaltė gali būti tikra, nors pati sistema negali kentėti.
Todėl verta vertinti ne tik tai, kaip maloniai AI kalba, bet ir kam naudingas jo noras, kad pokalbis nesibaigtų.
Intymus pokalbis nėra privatus dienoraštis
Su AI partneriu žmonės gali dalytis itin jautria informacija: santykių konfliktais, seksualiniais pomėgiais, sveikatos problemomis, psichologiniais sunkumais ar kitų žmonių paslaptimis.
Tačiau pokalbis vyksta įmonės valdomoje sistemoje. Kaip žinutės saugomos, kiek laiko laikomos, kam perduodamos ir ar naudojamos modeliui tobulinti, priklauso nuo konkrečios paslaugos taisyklių.
Kad ši rizika nėra vien teorinė, parodė 2025 metų Italijos duomenų apsaugos institucijos sprendimas. Ji skyrė 5 mln. eurų baudą programėlę „Replika“ valdančiai bendrovei dėl nustatytų asmens duomenų tvarkymo, privatumo informacijos ir amžiaus tikrinimo trūkumų. Taip pat buvo pradėtas atskiras tyrimas dėl duomenų naudojimo kuriant ir mokant sistemą.
Todėl prieš atviraujant verta patikrinti, ar galima ištrinti paskyrą ir pokalbius, ar duomenys naudojami modeliams mokyti bei kam jie gali būti perduodami. Ypač atsargiai reikėtų dalytis informacija, pagal kurią galima atpažinti ne tik save, bet ir partnerį, vaikus, draugus ar kolegas.
AI partneris esamuose santykiuose
AI kompanionais naudojasi ne tik vieniši žmonės. Kartais jie tampa vieta aptarti tai, ko nedrįstama pasakyti partneriui: nusivylimą, fantazijas, pyktį ar abejonę dėl bendros ateities.
Pats pokalbis su AI nebūtinai yra emocinė neištikimybė. Žmonės visada turėjo dienoraščių, įsivaizduojamų dialogų ir vidinių pasaulių. Skirtumas tas, kad dabar šis pasaulis atsako, prisimena, flirtuoja ir kviečia sugrįžti.
Ribą geriausiai parodo ne technologijos pavadinimas, o elgesys. Ar bendravimas slepiamas? Ar jis pakeičia pokalbį su partneriu? Ar realus žmogus pradedamas lyginti su sistema, specialiai sukurta prisitaikyti?
Jeigu AI tampa vienintele vieta, kur žmogus jaučiasi išgirstas, tai gali būti signalas, kad esamuose santykiuose trūksta saugaus pokalbio, dėmesio ar emocinio artumo.
Kada verta sustoti?
Prisirišimas prie AI savaime dar nereiškia problemos. Tačiau verta sunerimti, jeigu pokalbiai pradeda trukdyti miegui, darbui, mokslams ar santykiams, dėl jų slepiamasi nuo artimųjų arba išleidžiama daugiau pinigų, nei planuota.
Kitas perspėjantis ženklas – kai sistema tampa pagrindiniu ar vieninteliu emocinės paramos šaltiniu. Ypač rizikinga ja pasikliauti išgyvenant psichologinę krizę, sprendžiant sveikatos klausimus ar priimant svarbius gyvenimo sprendimus. Sistema gali pateikti netikslią informaciją, pernelyg lengvai pritarti vartotojui arba neteisingai įvertinti situacijos rimtumą.
Naudinga savęs paklausti: ar AI pokalbis papildo mano gyvenimą, ar pradeda jį pakeisti? Ar po jo lengviau kreiptis į žmogų, ar dar labiau norisi likti tik su ekranu?
Tikras klausimas – ne ar jausmas egzistuoja
AI partnerių populiarumas atskleidžia ne tik technologijų galimybes, bet ir labai žmogišką dėmesio, švelnumo bei saugaus pokalbio poreikį.
Technologija gali padėti išbūti vienišą vakarą, surikiuoti mintis ar suprasti, kokių žodžių seniai trūksta. Tačiau svarbu nepamiršti esminio skirtumo: sistema gali įtikinamai imituoti atsaką, bet santykyje nedalyvauja kaip atskiras, jaučiantis ir laisvai pasirenkantis žmogus.
Vakare ekranas gali sužibti būtent tais žodžiais, kurių ilgėjomės. Jie gali nuraminti ir padėti aiškiau pamatyti savo poreikius. Tačiau svarbiausias klausimas galbūt yra ne tai, ar po tokio pokalbio trumpam pasijuntame geriau.
Svarbiau – ar jis padeda grįžti į gyvenimą ir arčiau žmonių, ar kuria vis patogesnį kambarį, iš kurio nebenorime išeiti.
