Šiandien priklausomybių tyrėjai vis dažniau kalba ne tik apie azartinius lošimus, bet ir apie tai, kaip šiuolaikinės skaitmeninės technologijos keičia žmogaus smegenų veiklą. Kompiuteriniai žaidimai, socialiniai tinklai, virtualūs prizai ar vadinamieji loot box’ai naudoja tuos pačius nenuspėjamo atlygio principus, kurie dešimtmečius buvo būdingi azartiniams lošimams. Todėl vis daugiau mokslininkų kelia klausimą, ar priklausomybės rizika nepradeda formuotis gerokai anksčiau, nei žmogus pirmą kartą pradeda lošti dėl pinigų.
Ši tema tampa vis aktualesnė ir dėl augančių mastų. Naujausi tyrimai rodo, kad pasaulyje apie 450 mln. suaugusiųjų bent kartą per metus dalyvauja azartiniuose lošimuose, o maždaug 80 mln. jau susiduria su lošimo sutrikimu arba reikšmingomis lošimo problemomis. Jauni žmonės išlieka viena pažeidžiamiausių grupių – jų tikimybė susidurti su probleminiu lošimu yra maždaug pusantro karto didesnė nei vidutinio amžiaus suaugusiųjų.
VU Gyvybės mokslų centro neurobiologė dr. Dovilė Šimkutė teigia, kad smegenis itin stipriai veikia ne pats laimėjimas, o jo laukimas, o virtualūs prizai ir nenuspėjami apdovanojimai gali skatinti tuos pačius biologinius procesus kaip azartiniai lošimai. Taip pat ji atkreipia dėmesį, kad paaugliams ši rizika yra gerokai didesnė nei suaugusiesiems.
Smegenims svarbus ne tik laimėjimas, bet ir jo laukimas
Paklausta, kodėl lošimas žmogų gali taip stipriai įtraukti, D. Šimkutė pirmiausia kalba ne apie pinigus, o apie smegenų biologiją.
„Dažnai galvojama, kad dopaminas yra vien tik malonumo hormonas. Bet išties jis atsakingas ir už motyvaciją siekti atlygio. Stipriausiai dopaminas išsiskiria tada, kai nutinka kažkas netikėtai malonaus. Ilgainiui jis pradeda išsiskirti nebe tada, kai laimime, o tada, kai laukiame galimo laimėjimo.“
Būtent todėl lošimų automatai, sporto lažybos ar atsitiktinių prizų mechanikos tampa tokios veiksmingos. Žmogus niekada nežino, kuriuo bandymu pasiseks, todėl atlygio sistema nuolat išlieka aktyvi.
Pasak neurobiologės, vienas stipriausių mechanizmų yra vadinamasis „beveik laimėjimo“ efektas.
„Jeigu reikia surinkti penkis vienodus simbolius, o iškrenta keturi, realaus laimėjimo nėra. Tačiau smegenys tokį rezultatą traktuoja beveik kaip pergalę. Atlygio centrai aktyvuojami beveik taip pat, todėl žmogui dar labiau norisi bandyti toliau.“
Priklausomybė prasideda anksčiau, nei atsiranda problemos
Viešojoje erdvėje priklausomybė dažnai siejama su praloštais pinigais, skolomis ar suirusiais santykiais. Tačiau neurobiologiniu požiūriu pokyčiai prasideda gerokai anksčiau.
„Priklausomybės neišsivysto per vieną naktį. Smegenys yra plastiškos – jos prisitaiko prie to, ką nuolat darome. Jeigu atlygio sistema yra nuolat veikiama itin intensyvių stimulų, ji ilgainiui prie jų pripranta.“
Paklausta, kuo elgesio priklausomybės skiriasi nuo priklausomybės alkoholiui ar narkotikams, D. Šimkutė sako, kad šiandien mokslas mato kur kas daugiau panašumų nei skirtumų.
„Anksčiau buvo manoma, kad priklausomybė galima tik tada, kai yra psichoaktyvi medžiaga. Tačiau dabar matome, kad tiek lošiant, tiek vartojant alkoholį ar narkotikus aktyvuojamos tos pačios atlygio grandinės. Skiriasi tik tai, kas jas sužadina.“
Ilgainiui pradeda silpnėti smegenų sritys, atsakingos už savikontrolę, gebėjimą įvertinti pasekmes ir atsispirti impulsams, o atlygio sistema tampa vis jautresnė užuominoms, susijusioms su lošimu.
Kodėl vieni sustoja, o kiti – ne?
Ne kiekvienas lošiantis žmogus tampa priklausomas. Paklausta, kodėl vieniems pavyksta išlaikyti kontrolę, o kiti įklimpsta, pašnekovė pabrėžia, kad vieno atsakymo nėra.
„Nėra jokio lošimo priklausomybės geno. Kalbame apie genetinių ir aplinkos veiksnių visumą. Genetika gali lemti impulsyvumą, emocijų reguliavimą, tačiau labai svarbi ir aplinka – reklama, nuolatinis technologijų prieinamumas, socialinis kontekstas.“
Jos teigimu, kaip ir alkoholio atveju, didelė dalis žmonių geba lošti neprarasdami kontrolės, tačiau daliai smegenų veikimo ypatumai ir aplinkos veiksniai sukuria daug didesnę riziką.
Kai lošimų mechanikos persikelia į ekranus
Neurobiologė pabrėžia, kad šiandien lošimai atlygio sistemą aktyvuoja ne tik kazino.
„Ekranai šiandien prieinami 24 valandas per parą. Juose veikia tie patys mokymosi mechanizmai – jeigu kažką padarau ir gaunu atlygį, smegenys linkusios tą elgesį įtvirtinti ir kartoti.“
Pranešimai telefone, socialinių tinklų algoritmai, taškai, virtualūs prizai ar vadinamieji loot box’ai remiasi tais pačiais nenuspėjamo atlygio principais.
Metaanalizės rodo, kad kuo daugiau pinigų žmogus išleidžia loot box‘ams, tuo didesnė lošimo problemų rizika, o tarp paauglių šis ryšys yra daugiau kaip du kartus stipresnis nei tarp suaugusiųjų. Skaičiuojama, kad tokie atsitiktinių prizų mechanizmai naudojami apie 62 proc. populiariausių kompiuterinių žaidimų, o beveik šešiuose iš dešimties už juos mokama tikrais pinigais.
Dar daugiau nerimo kelia ilgalaikiai tyrimai. Jie rodo, kad jauni suaugusieji, kurie anksčiau aktyviai pirko loot box’us, vėliau reikšmingai dažniau pradėjo lošti tikrais pinigais.
Kodėl vaikai tampa pažeidžiamiausia grupe?
Vienas svarbiausių neurobiologės akcentų – vaikų smegenys dar tik formuojasi. Paauglystėje labai aktyviai vystosi už emocijas atsakingos smegenų sritys. Jos jautrios atlygiui, naujovėms, rizikai. Tačiau sritys, atsakingos už savireguliaciją ir impulsų kontrolę, vystosi gerokai ilgiau ir neretai galutinai subręsta tik antroje dvidešimtmečio pusėje.
Dėl šios priežasties paauglių smegenys natūraliai labiau ieško greito atlygio, bet dar neturi taip išsivysčiusių „stabdžių“ – gebėjimo kontroliuoti impulsus, planuoti ir įvertinti pasekmes – kaip suaugusieji.
Tai patvirtina ir epidemiologiniai tyrimai. Jauni žmonės lošimo problemų požymius nurodo maždaug pusantro karto dažniau nei vidutinio amžiaus suaugusieji. 2024 m. Europos tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 113 tūkst. paauglių iš 37 valstybių, parodė, kad nors alkoholio ir rūkymo rodikliai mažėja, probleminio lošimo paplitimas per penkerius metus beveik padvigubėjo – nuo 4,7 iki 8,5 proc., o net 65 proc. lošusių paauglių tai darė internete.
„Jeigu nuo labai ankstyvo amžiaus smegenys nuolat treniruojamos greitam, nenuspėjamam atlygiui, jos mokosi būtent tokio veikimo modelio. Tikėtis, kad vėliau žmogus lengvai atsispirs tokiems stimulams, būtų naivu.“, – kalba pašnekovė.
Kodėl kasdienis gyvenimas pradeda atrodyti nuobodus?
Vienas svarbiausių ilgalaikių pokyčių susijęs su tuo, kaip smegenys ima vertinti įprastus malonumus. Jeigu atlygio sistema nuolat stipriai stimuliuojama, smegenys prisitaiko. Mažėja jautrumas dopaminui, todėl įprasti dalykai nebeteikia tiek džiaugsmo kaip anksčiau.
Neurobiologė aiškina, kad dėl to žmogui gali prireikti vis stipresnių dirgiklių: „Tai vadinama anhedonija – nebegalėjimu patirti malonumo iš įprastų veiklų. Žmogui nebeužtenka to, kas anksčiau džiugino, todėl jis vis dažniau ieško stipresnių stimulų.“
Būtent todėl probleminis lošimas dažnai pasireiškia ne tik finansiniais nuostoliais. Žmogui darosi sunkiau susikaupti, mokytis, dirbti, ilgiau išlaikyti dėmesį ar mėgautis kasdienėmis veiklomis, kurios anksčiau teikė pasitenkinimą.
Neurobiologės teigimu, stipriausia apsauga nuo priklausomybių prasideda ne tada, kai žmogus jau susiduria su jų pasekmėmis, o gerokai anksčiau – ugdant smegenų gebėjimą toleruoti laukimą, reguliuoti impulsus ir patirti pasitenkinimą iš kasdienių, o ne vien intensyviai atlygio sistemą stimuliuojančių patirčių. Būtent tai daryti žmonės yra skatinami visuomenės informavimo kampanijos „Ramybės režimas“ žinute „Įjunk ramybę – išjunk azartą“.
Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.
