„Nieko didingesnio už Vilniaus baroką nebūtume sukūrę, todėl nebuvo tikslo „papuošti“ bažnyčią. Siekėme atverti erdvę, parodyti jos subtilų spalviškumą. Jei dauguma pratę prie čia galiojančios kėdžių sistemos, žvilgsnį nukreipėme į netikėtą pusę – altoriuje sukonstruota gigantiška pakyla žiūrovams ir visas dėmesys sutelktas į arkadą, kurioje atsirado monumentali veidrodinė akis. Visa stebinti „Mados infekcijos“ akis. O ką atspindyje matai pats – tavo pasirinkimo reikalas. Kitas esminis elementas – šviesa. Neišbarstyta, nepaspalvinta. Šviesų dailininko A. Stasiulio sugalvota abstrahuota rozetė ir iš jos sklindantis šviesos tunelis tapo įtikinama instaliacija. Gaila, kad tik trumpam“,- pasakoja „Mados infekcijos“ scenografė Rūta Bagdzevičiūtė. 

Netikėti modeliai scenoje, poetinės vizijos ir drabužių funkcionalumas

Pirmąją festivalio dieną, po barokiniais skliautais, šįkart ant išskirtinai trumpiausio podiumo buvo pristatyti, Kryme gimusios, Latvijoje gyvenančios dizainerės Helenos Lumelsky kolekcijos modeliai. Helena susirinkusius stebino ne tik jautria kolekcija, tačiau ir išskirtiniais garsiniais sprendimais – jos kolekcijos muzikos fonu tapo gyvai atliekama choro muzika. Publika didžiausių aplodismentų negailėjo ir modelių pasirinkimui – Helenos Lumelsky kūrinius demonstravo net ir Juozas Statkevičius. „Ši kolekcija pasakoja apie savęs atradimo ir priėmimo kelionę, tai nėra savanaudiškas tobulumo siekis, bet kūrybinės pastangos, skirtos atkurti sveiką vienybę su savimi ir kvietimas visa tai švęsti!“,- pasakojo dizainerė.

Tiesiai iš Florencijos į Vilnių atkeliavo ir Samuele Pampaloni, savo vietą „Mados infekcijoje“ iškovojęs „Injekcijos“ konkurse dar praėjusių metų rudenį. Susirinkusiems jis pristatė kolekciją – „buco torto“, kuri paremta istorijomis, gyvenimu bei pažinimu. Kitoniški kolekcijos kūriniai dizainerio rankose virto poetinės vizijos drabužiais.

Pirmąją pasirodymo dalį pabaigti buvo patikėta dizainerei Kristinai Kruopienytei, kuri dar prieš festivalį žadėjo – bus gryna, subtilu, švaru ir aišku. Ir ji savo pažado laikėsi. „Man labai svarbu funkcija ir pačio drabužio daugiafunkciškumas, o taip pat ne tik pats kolekcijos rezultatas, bet ir jo sukūrimo procesas. Kurdama aš noriu žaisti ir gerai jaustis visa tai darydama“, – mintimis dalinosi Kristina.

Mados manifestų lengvumas ir žmogaus prigimtis

Antroji „Mados infekcijos“ dalis prasidėjo filmo „Tadas Blinda“ citata – „Geriau jau vieną dieną karaliauti, nei visą gyvenimą vergauti“. Tokiu manifestu, istorinio herojaus įkvėptas savo kolekciją „Svieto lygintojas“ pristatė, „Injekcijos“ konkurso laimėtojas Gintaras Rėpšas. Gintaras drąsiai teigia, kad kiekviena jo autorinė kolekcija yra tarsi tam tikras manifestas – kvietimas peržengti įprastas lyčių ribas ir siekis atrasti androgeniškumo grožį, o taip pat ir galimybė išreikšti save. Ir tai jam neabejotinai, šį penktadienį pavyko puikiai.

Šventinėmis nuotaikomis dalinosi Vaidos Januškevičiūtės & Redos Paulos duetas, pristatęs džiugesio, ironijos, sentimentų ir tvarumo kupiną vestuvinę drabužių kolekciją „Yes“, kurioje persipynė moteriškas ir vyriškas pradas, o naudojami dizaino elementai priminė tėvų vestuvines nuotraukas. „Antram gyvenimui prikėlėme dėvėtą ir likutinę tekstilę, rankų darbo nertas servetėles, kurios buvo jungiamos į unikalius kūrinius“, – dalinosi kūrėjos.

Mados akcentus sudėliojo ir niekada „Mados infekcijos“ nepraleidusi – festivalio idėjinė vadė, dizainerė Sandra Straukaitė. Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo galima išvysti jos naujausią kolekciją „E CC E“, kuri apeliavo į žmogaus dualistinę prigimtį, jo tamsiąsias puses ir šešėlius bei pasakojo apie žmogaus egzistencijos garantą – šviesą. Dualistiniai kolekcijos sprendimai atsispindėjo ne tik Sandros sukurtuose modeliuose, šviesios ir tamsios spalvos žaidimuose, tačiau ir choreografiniuose pristatymo sprendimuose. Penktadienio vakarą – nugalėjo šviesa!

The post Mados rojaus vartai praverti – įvyko pirmoji „Mados infekcijos“ diena appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

– Ar esi ten, kur svajojai būti, kai buvai maža mergaitė?

– Svajojau aš, kaip ir kiti, labai daug. Norėjau būti ir gydytoja, ir iliustratorė, ir animatorė. Mada gyvenime atsirado, kai man buvo kokie 14 metų. Aš supratau, kad nenoriu visada tik sėdėti ir piešti, o noriu, kad mano kūrinys turėtų prasmę. Tada ir pradėjau domėtis mada. Mano svajonė visada buvo laimėti „Mados injekciją“. Būdama maža su mama eidavau į mados renginius, aš matydavau nuotraukas iš jų internete ir žurnaluose. Man tai atrodė nesuvokiamai, o dabar, kai jau esu pasiekusi šią savo svajonę, vystau toliau. Ta mergaitės svajonė išaugo į kažką didesnio – savo drabužių liniją, didesnes kolekcijas.

– Daug metų žaidei ledo ritulį ir 2019 m. su Lietuvos moterų ledo ritulio rinktine vykai į pasaulio čempionatą. Kaip sportas atvedė iki dizainerės kelio?

– Sportas buvo pats pirmas dalykas, kuriuo aš susidomėjau ir ką aš pradėjau veikt. Man buvo 5–6 metai, kai pradėjau čiuožti, tai man labai patiko ir puikiai sekėsi. Aš mačiau tik sporto karjerą, galvojau, kad būsiu profesionalė ir važiuosiu į Ameriką žaisti ledo ritulį, nes Lietuvoje merginų, užsiimančių šiuo sportu, tuo metu nebuvo beveik iš viso. Dėliojausi ateitį pagal tai ir mano tėvai jau buvo su tuo susitaikę. Bet atsitinka tokie dalykai kaip traumos ir buvau priversta kuriam laikui sustoti bei mąstyti, o ką dabar. Man buvo 13 metų, aš gavau kelio traumą ir tada įstojau į Vienožinskio dailės mokyklą. Nuo tada meniškumas pradėjo profesionaliau vystytis manyje, aš mokiausi pagrindų, piešimo, tapybos, skulptūros. Supratau, kad gal čia esu aš, čia man yra įdomu. Vėliau sportas ėjo kartu, bet pasiliko kaip fonas, vieta, kur aš pabėgu nuo meno išsikrauti fiziškai. Dabar sportui neturiu tiek laiko, tai jis yra tokiam pavėsy. Bet stengiuosi išlikti fiziškai aktyvi, nes tai tikrai tinkamai veikia ir kūrybą.

– Kiek meniškumas yra svarbus tavo gyvenime?

– Labai svarbus, be to nebūtų nieko, ką dabar veikiu gyvenime. Tačiau madoje reikia kartais pagalvoti apie tai, kad rūbas yra skirtas žmogui, ir tu negali per daug į nulįsti į meniškumus ir paversti drabužio kūrybiniu objektu, nebent tokia yra mintis. Bet šiaip meniškumo mano gyvenime yra labai daug, jis su manimi yra kiekvieną dieną.

– Esi II kurso mados dizaino studentė Vilniaus dailės akademijoje. Ar studijos išpildo tavo lūkesčius, padeda atsiskleisti kaip menininkei?

– Metus prieš studijas lankiau paruošiamuosius kursus, kuriuos organizavo akademija, jie padėjo pamatyti, kaip atrodys studijos, bet pačios studijos yra visai kas kita. Yra milijoną kartų sunkiau, žymiau daugiau darbo, visi nori iš studentų labai daug. Visi tikisi, kad kiekvienas iš mūsų išras dviratį, tai, kas yra visiškai nauja ir nematyta. Tačiau tai padaryti yra labai sunku šiais laikais, nes tiek visko jau yra sukurta. Žinoma, studijos padeda atsiskleisti, išmokti pagrindus, bet reikia studijų nepriimti kaip pagrindinės gyvenimo prasmės. Reikia mokėti susidėlioti prioritetus, taip pat šalia studijų turėti savo projektų. Užsisėdint universiteto darbuose galima labai lengvai užsisukti tame pačiame rate.

– Kas tau yra įkvėpimo šaltinis?

– Labiausiai aš pati ir mano patirtys. Ką aš matau, kuo aš gyvenu. Visa tai kažkokiu momentu tampa mano kūrybos dalimi. Tie patys kaitavimo aitvarai, iš kurių kūriau savo kolekciją, yra labai didelė mano gyvenimo dalis. Kiek projektų esu sukūrusi, aš niekada nepasiimu tokių temų, kurių pati nesu išgyvenusi. Būtent todėl mano kūryboje yra labai daug asmeniškumo, man tai yra labai intymu. Kiekvienai kolekcijai atidaviau savo širdį, savo kūrybą. Tai pirmiausia mano įkvėpimas yra asmeninės patirtys, o antroje vietoje – gamta. Iš to, ką žemė pati sukuria, galima pasisemti labai daug įkvėpimo.

– Tau įkvėpimą sukeliančios patirtys dažniau yra skaudžios ar džiuginančios?

– Būna visaip. Labiau linkstu į laimingesnę pusę ir semiuosi iš to, kas man padėjo, kas mane pralinksmino ir suteikė pozityvų pojūtį. Tikrai stengiuosi neimti širdį plėšiančių momentų ir į negatyvą nežiūrėt, nes ir taip pasaulyje yra labai daug to. Bent jau kūryboje norisi geros emocijos.

– Nuo eskizo iki kūrinio fotosesijos. Kuri kūrybinio darbo dalis yra intymiausia, kurią labiausiai išgyveni?

– Manau, kad pati pradžia, kuomet formuoji konceptą, bandai vystyti idėją. Dar prieš eskizus bandau atrasti kažką labai asmeniško. Tai dažniausiai sukelia labai daug emocijų, nes tu kapstaisi po savo mintis, ieškai prisiminimų, ženklų, kuriuos galėtum panaudoti. Tai būtų emocionaliausias etapas, nes paskui tau belieka viską įdaiktinti, tu įsisuki į kūrybinį procesą. Tas konceptas yra pati sunkiausia dalis, bet man tai lyg savianalizė – turi daug reflektuoti, būti atviras su savimi, kad neapgaudinėtum savęs, kad esi kažkas, kuo tu nesi.

– Koks yra netikėčiausias dalykas kūrybiniame procese, apie kurį žmonės, matydami kolekcijų pristatymus, net nepagalvoja?

– Manau žmogus, kuris nesusidūręs su mados pasaulio vidumi, net nesusimąsto, kiek laiko užtrunka sukurti vieną daiktą. Kartais viskas gali atrodyti labai paprastai – nueinam į „Zara“ parduotuvę, išsirenkam ir čia viskas greitai, nesunkiai. Aišku, greitojoje madoje viskas vyksta sparčiau, bet nepaisant to, bet kokio rūbo pasiuvimo procesas užtrunka ilgai. Tai ne tik mintis ir eskizas, bet ir skaičiavimai prieš siuvimą. Dažniausiai pirmas siuvinys būna blogas ir reikia siūti dar 5–6, kol gauni rezultatą tokį, kokio nori. Todėl reikia labai daug laiko, kol žmonės galutinį kūrinį pamato ant podiumo.

– Ką tau reiškia būti dizainere?

– Man pasąmoningai tai atrodo lyg pėdsako palikimas po savęs. Kai buvau maža, visuomet norėjau būti kažkas, ką žmonės prisimena, kas motyvuoja ir yra įkvėpimo šaltinis. Man mada ir dizainas yra ta sritis, kur aš galiu pasauliui palikti savo pėdsaką ir kai manęs nebebus, mano menas visada liks.

– Kas tau yra svarbu mados pasaulyje, į ką atsižvelgi kurdama?

– Svarbiausia, kad mano kūryba neprisidėtų prie taršos problemos. Kiekviename savo projekte tvarumą aš prioretizuoju, nes labai baisu matyti, kad mados industrija yra viena taršiausių visame pasaulyje. Norisi ne pridėti, o atimti. Stengiuosi panaudoti tai, kas jau sukurta, ir padaryti kažką naujo.

– Kokias mados tendencijas pastebi Lietuvoje?

– Pastebiu tamsumą, vienodumą. Labai retai pamatysime kažką išskirtinio, pavyzdžiui, žiemą spalvotą striukę. Mes akademijoje analizuojame Lietuvos mados rinką, ką žmonės perka ir dėvi, tai mano kuriamam stiliui pirkėjų Lietuvoje praktiškai nėra. Nelabai kas rinktųsi spalvas, išskirtinumą, nestandartinius drabužius. Išeinant į miestą apima toks niūrumas ir liūdesys, todėl stengiuosi bent detale išsiskirti – užsidedu rožinį šaliką.

– Kas yra tavo mados pasaulio ikona?

– Man labai patinka, ką kuria „Balenciaga“, būtent Demna dizaineris. Tam tikri dalykai man nepatinka, bet yra momentų, kuomet pati pasisemiu drąsos iš jo kūrybos. Lietuvoje taip pat yra labai daug jaunų įkvepiančių dizainerių – Liepa Aliukaitė, Marija Petraitytė, Urtė Katiliūtė. Jaučiu labai didelę pagarbą ir džiugesį, kad turim tiek gerų dizainerių Lietuvoje. Pati noriu lygiuotis į juos ir likti čia, kurti mūsų tautai.

– Eisi drabužių linijos „Renegades“ įkūrėja. Koks yra pagrindinis tavo kuriamo stiliaus bruožas?

– Laisvas žmogus. Būtent tai ir reiškia drabužių linijos pavadinimas. Tai yra žmogus, kuris negyvena pagal kitų kuriamas taisykles, neina paskui bandą, jis atranda savo įsitikinimus. Aš pati visuomet buvau ta juoda avis, kurios niekas nesupranta. „Renegades“ kūriau su minimi tiems, kurie yra tokie kaip ir aš, kad jūs nesat vieni. Labai tikiuosi atrasti publiką tų žmonių, kurie nori atrasti save ir nebijo to parodyti.

– Vienas pirmųjų tavo projektų, kurį kūrei iš plastikinių maišų ir butelių kamštelių, buvo „Plastiko tarša vandens telkiniuose“. Ką tau pačiai reiškia šis projektas?

– Būtent su šiuo projektu pradėjo atsiskleisti mano tematika ir dizainerės braižas. Supratau, kad tvarumas man labai svarbu ir tie konceptai kyla iš ne bet kur, o iš mano patirčių. Būdama prie marių kartais tikrai pakraupstu, kiek daug yra šiukšlių ir kaip žmonės tam yra abejingi. Norėjosi sukurti kažką, kas atkreiptų dėmesį. Būtent todėl ir pavaizdavau žmogų, kuris šiukšlina, todėl pats visas praktiškai tapo šiukšle.

– Pernai išpildei savo svajonę ir laimėjai „Mados injekciją“. Gegužės 17–18 dienomis laukia tavo kolekcijos „Vėjo nublokšti“ pristatymas „Mados infekcijoje“. Kokią žinutę perteiksi žiūrovams?

– Norėčiau, kad žiūrovai per tas 5 minutes, kol podiumu eis mano modeliai, pasijaustų it laisvi aitvarai. Noriu, kad užplūstų laisvumas, gera emocija. Tikrai bus matomas didelis skirtumas tarp to, ką parodžiau „Mados injekcijoje“ ir to, ką pamatysime dabar, nes aš tikrai patobulėjau. Daugiau eksperimentuoju su formomis, siluetu, šiai kolekcijai skiriu maksimumą savo laiko. Tikiuosi, kad atėję žmonės pasimėgaus tuo.

The post „Mados injekcijos“ laimėtojos Ulos Aleksandravičiūtės istorija – nuo ledo ritulininkės iki dizainerės appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Nors Bruno Birmanio vardą šiandien Lietuvoje žino nedažnas, vienu žodžiu jo neapibūdinsi: diplomuotas juvelyras ir mados dizaineris, kurio dėmesio lauke ir grafinis dizainas, skulptūra, scenografija, fotografija, reklama – viskas, kas masina akį ir vaizduotę. Būtent jis buvo pirmasis, Rytų Europoje pradėjęs alternatyvios mados festivalį „Untamed Fashion Assembly“. Kaip pats sako, 1994 metų renginys buvo toks grandiozinis, kad šiandien sunku suvokti jo mastelį. Dalyvavo virš 450 dalyvių iš 40-ies šalių. Parodyta 250 kolekcijų, kurias per televiziją visame pasaulyje stebėjo daugiau nei trys šimtai milijonų žiūrovų. „Lyginant su šių dienų glamūrinių žurnalų nupiepusiais tiražais, mes tiesiog sukėlėme furorą. Daug metų iš eilės į festivalį važiuodavo lietuvių dizaineriai, kurie tuomet buvo dar tik studentai, šiandien – vis dar nenuilstantys kūrėjai. Jie buvo tokie užsispyrę, kad blokados laikais, kai visi gąsdino, kad nebus kelionei į Rygą benzino, juokaudavo, kad atjos arkliais. Pastebiu, kad dabartiniam jaunimui dažnai pritrūksta ugnelės, to beprotiško užsispyrimo. Tam ir atvykstu – atvešiu šiek tiek parako“, – pasakoja Bruno Birmanis, sutikęs pasidalinti mintimis trumpame interviu.

Sako, savam krašte pranašu nebūsi. Kodėl nusprendėte paskaitoje paliesti lietuvių dizainerių kūrybą XX a. paskutiniame dešimtmetyje?

BB: Jei nori padaryti ką nors nauja, pirmiausia turi žinoti priešistorę, ieškoti gerų pavyzdžių ir suprasti, kas yra kas. Jei nežinai abėcėlės, negali skaityti. Kodėl viena iš temų pasirinkau lietuvių dizainerius? Visų pirma visus juos puikiai pažįstu: Ramunę Piekautaitę, Sandrą Straukaitę, Juozą Statkevičių, Seržą Gandžumianą ir daugelį kitų. Seku jų kūrybą nuo pat pradžių, kai visi buvo dar tik antrame VDA kurse.

Tikiu, kad mano įžvalgos bus objektyvesnės, nes esu žmogus iš šalies. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos dizaineriai be kompromisų žengė teisingu keliu ir dabar matome rezultatus. Tai geras pavyzdys, kaip iš visiškos tamsos galima įkopti į kalną. Nesuklysiu sakydamas, kad „Mados infekcija“, šiandien yra profesionaliausias mados renginys Baltijos šalyse, savotiškai pratęsiantis ir mano pradėtas idėjas „Untamed Fashion Assembly“ laikais. Kažkada pirmieji pravėrėme langą. Gaila, bet Latvija ir Estija pasuko visai kitu keliu. Dabar čia reiškiasi vos keletas pavienių kūrėjų.

Taigi esminis klausimas – kaip jaunam žmogui pasirinkti kūrybinį kelią ir sėkmingai siekti tikslo? Atrodo, nieko sudėtingo. Visi keliai juk geri. Bet pirmiausia reikia žinoti, kur tiksliai nori nukeliauti.

Kartais atrodo, kad idėjų nebereikia. Žiūrovai matuojasi podiumo madas paprastai: šitą apsivilkčiau, o tas netinka. Ar avangardo laukia liūdna pabaiga?

BB: Žiūrovams pirmoje eilėje idėjų tikrai ne visada reikia. Bet žvelgiant globaliai, kiekviena gera mintis keičia pasaulį į gera, o tai vadinama paprastai – kūrybos progresu. Tai svarbi dizainerių ir visų menininkų misija. Elementarių drabužių galima nusipirkti prekybcentriuose. Ten didelis pasirinkimas. Bet kartais juk norisi ko nors sielai: įdomaus, išskirtinio, meniško. Būtent podiumas yra ta vieta, kur reikia rodyti, kokia mada gali būti spalvinga, ekspresyvi, energinga, o ne nuobodžių kartotinių modelių serija.

Dažnai jaunimas startuoja su itin stipriomis kolekcijomis, bet po to dingsta kaip į vandenį. Kodėl?

BB: Sugrįžkime prie esminio klausimo. Imdamasis darbo turi žinoti, koks tavo tikslas. Svajones apie įspūdingas kolekcijas keičia juodoji amato pusė. Reikia galvoti apie marketingą, pardavimus, pačiam tampyti medžiagų rulonus ir lagaminus. Jei nesi pakankamai užsispyręs ir stiprus, rasi daug pasiteisinimų ir finišo tiesiojoje liksi su keletu džinsų ar džemperių, švarkeliu iš vidutiniško audinio be jokių intriguojančių detalių. Tada daug kas klausia – o kodėl taip brangu? Nes rankų darbas. Bet ir greitosios mados drabužiai – rankų darbas. Mažų rankučių Indonezijoje ar Pakistane darbas. Paskaitoje kaip tik papasakosiu apie keletą lietuvių dizainerių, kurie dingo iš mano akiračio. Pavyzdžiui, 1994 m. Redita Tumėnaitė pelnė „Untamed Fashion Assembly“ Grand-Prix ir laimėjo metų stažuotę Esmod mokykloje Paryžiuje. Nenumanau, ką ji veikia dabar. Tik žinau, kad mados sferoje neišgarsėjo.

Daugeliui norisi drabužių kaip pas kaimyną.

BB: Normalu, tai ir yra – mada. Masinė kultūra, gandai, kaimynai – į viską žvelgiame per vizualumo prizmę. Jei kaimynas dėvi Rick Owens arba Vivienne Westwood drabužius, ir pačiam norisi to paties. Sakyčiau, užkrečiantis pavyzdys. Reikėtų suvokti, kad pasaulis nėra susiskaldęs, mus sieja viena kultūra, tik visų mūsų priešistorė skirtinga. Baltijos šalys patyrė daugiau nei penkiasdešimties metų izoliaciją. Rytų Azija ir Amerika turi savų niuansų. Baisiausia gimti ten, kur kultūra neegzistuoja.

Mados įtaka šiandienos kontekste vertinama skeptiškai. Ar ji gali skleisti įtikinamą žinią?

BB: Esu šimtu procentų tikras, kad mada nėra nebyli. 1999 m. Londone teko asmeniškai bendrauti su anuomet labai žymia britų dizainere Katharine Hamnett. Ji papasakojo, kaip 1994 m. į priėmimą pas ministrę pirmininkę Margaret Thatcher prasmuko su protesto marškinėliais. Tai buvo pirmas kartas pasaulyje, kai dizainerė išdrįso pasinaudoti žiniasklaida, kad pastaroji išplatintų jos poziciją prieš amerikiečių branduolinių raketų dislokavimą Europoje. Neįtikėtinas skandalas! Tiesa, pati K. Hamnett pabrėžė, kad visada galėjo sakyti, ką galvoja, nes buvo pati sau bosė – nepriklausė nuo jokių rėmėjų ar korporacijų. Žinoma, dabar kitas laikmetis. Naudotis viešumu ne visada etiška, kai žūsta žmonės. Bet tokie žiaurūs įvykiai visada įkvepia dizainerius. Pamenu, po Sausio 13-osios S. Straukaitė taip pat sukūrė aktualijų inspiruotą kolekciją. O vėliau Lietuvos nepriklausomybė tapo viena iš jos kūrybos ašių.

Ar karas pakeis mados pasaulį?

BB: Neabejotinai. Jau dabar V. Zelenskio fenomenas – geras pavyzdys, kaip žiniasklaida kuria mados ikonas. Žinoma, pokyčiai bus giluminiai, ne tik ministrai pirmininkai be kaklaryšių. Ši kova – ne tik karas tarp Ukrainos ir Rusijos, o kultūros kova prieš antikultūrą. Mūsų, menininkų ir dizainerių, pareiga įtikinti žmones, kad kultūra – vienintelė panacėja. Po Antrojo pasaulinio karo mada sužydėjo kaip niekada. Žmonėms per sunku gyventi nuolatiniame strese ir pilkumoje. Būtent mada šioje vietoje gali stipriai pakelti ūpą. Gyvename grandiozinių pokyčių laikais.

The post „Mados infekcijos“ paskaita – trys patarimai jaunajam dizaineriui! appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

The post Vyksta “Mados infekcijos” atidarymas (GALERIJA) appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Tai buvo pirmasis interviu Ugnės gyvenime, kaip ir pirmieji bandymai pozuoti prieš objektyvą. Nepaisant to, didelės akys buvo pilnos ne baimės, bet meilės ir entuziazmo. Jos kasdienybė pasikeitė iš esmės, kai kitą dieną pradėjo plaukti fotosesijų ir filmavimų pasiūlymai: „Nė giliausiame sapne nesapnavau, kad kada nors pozuosiu fotografams. Nors į kolekcijų pristatymus manęs nepaėmė, sulaukiau tiek komplimentų ir gražių žodžių, kiek per visą gyvenimą nesu girdėjusi.“

SPONTANIŠKA ATRANKA

Žengei „Mados infekcijos“ atrankoje, tačiau į pristatymus dizaineriai tavęs nepaėmė, nors tapai žinomiausiu veidu. Kaip manai, kodėl?

Manau, kad dizaineriai visus drabužius jau buvo sukūrę, o modelių ieškojo standartinių, pagal pasiūtus kostiumus. Mano atveju būtų reikėję drabužius siūti iš naujo arba taisyti. Niekas nenori papildomo darbo. Eidama podiumu tikrai nemaniau, kad mane paims modelių agentūros, bet aš lankau teatro užsiėmimus ir tikėjausi, kad reklamų režisieriai ar prodiuseriai ieškos įdomių veidų. Per daug nenusivyliau, nes suprantu, kad mano formos nėra tos, kurias „graibstytų“. Nebuvo vilties, tad ji ir nemirė. Atvirkščiai, buvo džiaugsmas, kad mes išdrįsome ir mums pavyko.

Žengdama atrankoje atrodei labai pasitikinti savimi. Ar podiumu ėjai pirmą kartą?

Taip, pirmą kartą susidūriau su mada. Į tokią avantiūrą mane pastūmėjo draugai, neturėjau tikslo patekti, tiesiog norėjau išbandyti save, padaryti kažką naujo. Iš viso podiumu ėjome keturi draugai, bet nė vienas nepatekome. Visiems pasakė, kad mūsų apimtys per didelės… Linksmai praleidome šeštadienį ir išėjome į miestą. Tik grįžusi namo ir įsijungusi kompiuterį pamačiau, kas įvyko. Draugas man atsiuntė nuotrauką ir parašė: „Neskaityk Erikos komentaro.“ Įsijungiu, o ten jau šimtai pamėgimų ir komentarų! Buvau priblokšta ir nesupratau, kas čia vyksta. Net šiek tiek išsigandau. Atsimenu šaukiu iš kito kambario: „Mama, o siaube, ateik, pažiūrėk!“

Ugnė Savickaitė

Fotogenijai nuotr.

Ar tėvai bent žinojo, kad tądien ėjai į atranką?

Ne! Aš mamai net nepagalvojau pasakyti, kad eisiu podiumu. Galbūt ji mane būtų atkalbėjusi ar liepusi geriau pamąstyti. Minėjau, kad eisime į „Mados infekciją“, bet ji galvojo, kad būsime žiūrovės, ne dalyvės. Pamačiusi nuotrauką mama irgi buvo šokiruota, pasakė tik: „Ne, tu duodi! Kaip taip sugebi…“ Aš ir pati nežinau. Buvo toks ramus vakaras, o grįžusi namo patekau lyg į sapną. Per valandą tapau žinoma pusei Lietuvos interneto (juokiasi).

GRAŽI SAU

Ar anksčiau žinojai skandalu tapusio komentaro apie tavo atranką autorę verslininkę Eriką Purauskytę?

Man keistas tas atkaklumas – atrašyti visiems mane užstojusiems žmonėms ir bandyti įrodyti savo tiesą. Kai kurie komentarai buvo labai žiaurūs, vienu metu net pagailo pačios Erikos. Kai kurie žmonės gali būti grubūs, nors jie lyg ir bandė mane ginti. Kita vertus, atoveiksmis lygus veiksmui – visas jos pyktis, išlietas ant manęs, jai sėkmingai sugrįžo dviguba banga. Ir be Erikos buvo keletas neigiamų komentarų, bet aš visiškai suprantu, kad kažkam galbūt nesu graži. Puikiai su tuo susitaikau. Erikos komentare, kuriame storą žmogų prilygino nesipraususiam, jau buvo peržengta riba, bet tai, kad ji mane pavadino storule nėra naujiena. Dažnai išgirstu tokių komentarų ir jie manęs nebestebina. Yra buvę tikrai blogesnių.

Ugnė Savickaitė

Fotogenijai nuotr.

Ar tau pačiai patiko ta nuotrauka?

Man asmeniškai ypač patiko, aš ten sau atrodau labai graži. Išsipūtė toks milžiniškas dėmesio burbulas, kad draugai pradėjo skambinti ir raminti. Aš po kurio laiko susitvardžiau ir tiesiog sekiau diskusiją. Žinoma, kad perskaičiau visus komentarus iki vieno. Jų buvo apytiksliai trys šimtai! Asmeniškai rašė tiek draugai, tiek nepažįstami žmonės. Vėliau pradėjo plaukti pasiūlymai bendradarbiauti, fotografuotis, pasikalbėti interviu. Man atrodo, kad per tas dvi dienas aš pasakiau ir parašiau daugiau „ačiū“, nei per visą gyvenimą. Tiek daug kartų tiesiog dėkojau…

Kai kitą rytą atėjai į mokyklą, kokių reakcijų sulaukei?

Net tie, su kuriais tik pasisveikinu koridoriuje, atėjo manęs pagirti ir pasakyti į akis, kokia šaunuolė esu, kaip jie manimi didžiuojasi. Visi labai mane drąsino. Mes tokia šmaikštuolių klasė, tai bendraklasiai mane jau žvaigžde pradėjo vadinti (juokiasi). Viena mokytoja taip pat paminėjo, kad žino ir džiaugiasi tokia mano drąsa. Normalu, kad mokytojai manęs nepuolė kelti aukščiau kitų, juk aš ta pati paprasta mokinė, jų akyse niekas nepasikeitė.

Ar pati jautiesi paaugusi?

Iš dalies taip, ši patirtis man atvėrė iki tol net nesvajotas galimybes. Jaučiu, kad pati tapau stipresnė, dar labiau išgryninau savo požiūrį ir įsitikinimus apie žmogaus kūną.

SKAUDŪS ŽODŽIAI

Ar mokykloje dažnai girdėdavai tokius užgaulius žodžius dėl savo svorio?

Jaunesnė buvau dar apkūnesnė, paauglystėje šiek tiek išaugau, pasikeitė formos. Anksčiau girdėdavau visokių komentarų, dažnai mane vadindavo „banginiu“. Gatvėje man praėjus pro bendraamžius ar vyresnius vaikinus jie pradėdavo dainuoti „Mc’Donald’s“ dainelę, šnabždėti. Iš merginų tokių tiesioginių komentarų nesulaukdavau, nebent susiginčydavome ir paskutinis jų kozeris būdavo „pažiūrėk į save, storule“. Dabar esu prie to pripratusi, manęs tai nebežeidžia tiek, kad palaužtų. Žinau, kokia esu. Tai, kad jūs pakomentuosite, manęs nepakeis.

Kiek laiko prireikė, kol užsiauginai tokius šarvus kritikos strėlėms atlaikyti?

Blokuodavau visą neigiamą informaciją, matydavau pasaulį lyg pro rožinius akinius. Negalvodavau, kad kažkas galėtų taip sakyti, nes buvau įpratusi visada žmonėse matyti tik gėrį. Kai išgirsdavau patyčias tiesiogiai, tikrai užgaudavo širdį, bet tada viską permąstydavau, kokia esu ir ką galėčiau pakeisti, kad žmonės apie mane taip negalvotų. Nenorėjau būti jų priešu ir nelinkėdavau jiems blogo, kad ir kaip jie mane vadintų. Kai tai kartojasi nuolatos, pripranti. Vaikystėje dar atšaudavau kažką piktu tonu ar pažiūrėdavau bjauriu žvilgsniu, bet dabar suprantu, kad tai visiškai beprasmiška. Išgirdusi komentarą nepuolu smerkti, nes įprastai tokius dalykus sako nepažįstami žmonės. Tais, kurie yra mano draugai, pasitikiu. Žinau, kad jie už akių manęs neapkalbinėja. O tiems, kuriems smagu iš manęs šaipytis už akių, nebešvaistau savo geros energijos.

Ar augant tėvai su tavimi kalbėdavosi šia tema? Ką jie patardavo?

Visi tėvai sako, kad esi gražus toks, koks esi. Juk savo mamai esi gražiausias. Galbūt dėl to aš tuo tikėdavau ir neleisdavau aplinkiniams sakyti kitaip. Kuo daugiau žmonių tave pagiria, tuo labiau pradedi pasitikėti savimi, džiaugtis tokia išvaizda, kokią turi. Žinoma, mama kartais gražiai užsimena: „Gal tu nevalgyk tų saldainių.“ Ji pasako, o aš pagalvoju, kad gal tikrai šį kartą nevalgysiu, arba atvirkščiai, noriu ir suvalgysiu. Tėvai griežtai nekontroliuoja mano mitybos. Mama, kaip ir kiti žmonės, nepakeis mano sprendimų. Ji gali pakeisti kryptį, koreguoti, nes turi patirties, bet su savo gyvenimu tvarkysiuosi pati. Nuo mažens taip auginau pasitikėjimą savimi, galbūt dėl to dabar kalbu ir sėdžiu su šypsena. Po šio įvykio tėtis dažnai pajuokauja, kad pati kambario tai tikrai nebesitvarkysiu, nes esu žvaigždė. Teks mamai (juokiasi).

Ugnė Savickaitė

Fotogenijai nuotr.

PATI SAU IKONA

Daugelis apvalesnių formų merginų dabar tavimi didžiuojasi ir džiaugiasi tavo debiutu. Esi lyg jų vėliavos nešėja, kuri parodo, kad jūs taip pat norite dėmesio.

Draugai man sakė, kad taip ir bus, bet aš tuo vis dar negaliu patikėti. Net nepagalvočiau, kad kažkam galiu būti įkvėpimas, paskatinčiau tikėti savimi ar žengti į priekį, išbandyti ką nors naujo… Tai turbūt išėjo natūraliai.

Ar pati esi bandžiusi mesti svorį, laikiusis dietų?

Esu domėjusis pratimais formoms gerinti, sporto užsiėmimais, taip pat ir dietomis. Šiaip niekada nebandžiau drastiškų dietų, nebadavau ir nemėginau būti į ką nors panaši. Net neradau atitikmens, į ką norėčiau lygiuotis. Tiesiog buvau tokia, kokia esu. Savimi. Kažkas vis tiek darys geriau, tad protingiau stengtis būti savo paties pavydžiu, o ne iškeltos ikonos kopija. Visada tikslus keliu sau ir dėl savęs, bet ne norėdama pateisinti kažkieno lūkesčius. Kita mergina po tokių komentarų nė kąsnio į burną neimtų, o aš suprantu, kad kitą dieną jie užmirš, ką parašė, o man su savo kūnu reiks gyventi toliau.

Ar būdavo situacijų, kai dėl savo svorio jausdavaisi nepatogiai, turėdavai eit prieš savo valią?

Dažnai prastai jausdavausi per kūno kultūros pamokas. Turėdavau „lipti“ per save ir kartais man nepavykdavo, nes tiesiog pabijodavau. Galbūt kvaila taip manyti, bet sakydavau sau: „Žinau, kad nepadarysiu.“ Ir tada nusivildavau savimi. Pavyzdžiui, praėjusiais metais mokytoja man leido nedaryti atsilenkimų ir atsiskaityti už kitą užduotį. Šiemet pabandžiau ir pati sau įrodžiau, kad galiu! Padariau jų daugiau nei kada esu padariusi. Labai savimi džiaugiausi, o mokytoja didžiuodamasi pasakė, kad svarbiausia ne žiūrėti į skaičius, o bandyti. Juk kitais metais ir skaičiai jau bus kiti. Džiaugiuosi, kad mokytojai stengiasi motyvuoti, bet per prievartą neverčia daryti to, ko žinai, kad tikrai nesugebėsi. Geriau prastesnis pažymys knygelėje, nei nusivylimas širdyje.

NORIU BŪTI SCENOJE

Lankai teatro būrelį, mėgsti vaidinti. Ar planuoji, ką norėtum studijuoti ateityje?

Tiesa, visą laisvalaikį skiriu teatrui, nepraleidžiu nė vienos repeticijos. Atradau jį dar septintoje klasėje, kai lietuvių kalbos mokytoja, pati būdama aktorė, nusprendė suburti teatro studiją. Susirinkę ten vaidindavome, darydavome įvairius pratimus, etiudus, šokius. Pajutau aistrą, man tai patinka, be proto linksma ir gera išsilieti. Teatras man padėjo geriau pažinti save, laisviau reikšti emocijas. Dabar visus darbus derinu prie repeticijų. Net jei mama užrašo pas stomatologą, aš vis tiek eisiu į teatrą ir tik paskui bandysiu suspėti visur kitur. Jaučiu teatrui didelę trauką, dėl to norėčiau pabandyti stoti į aktorinį. Menai man labai svarbūs.

Jauti norą būti scenoje?

Man patinka ne pats dėmesys ar scena, bet tai, kas vyksta už užuolaidų. Tam, kas vyksta viduje, kol spektakliams ruošiesi, kaip kuri. Vaidinimas yra didelė savęs kūryba, o galutinis produktas nėra visa esmė. Tu užaugini savo personažą, paruoši charakterį, pateiki save taip, kaip jautiesi. Tai leidžia išlaisvinti save.

Ką galėtum patarti kitoms, kurios girdi panašius užgaulius žodžius kiekvieną dieną?

Mano patarimas yra pažvelgti į viską pozityviau. Puikiai žinau, kad tai nelengva, tačiau mąstant pozityviai ir randant gerąją blogo įvykio pusę, pasidaro žymiai lengviau. Svarbiausia nenuvertinti savęs, nes tai pati didžiausia klaida, kurią galime padaryti. Pasitikėjimas savimi yra vienas iš svarbiausių dalykų, kurie padeda eiti toliau, nesustoti ir nepalūžti.

Tikiu, kad bėgant laikui Lietuvoje požiūris į kitokius žmones keisis. Juk nesame verti paniekos tik už tai, kad gyvename. Pažiūros po truputį plėsis, o tokie žmonės kaip aš skatins visuomenės pokyčius. Daugelis komentatorių sakė: „Pažiūrėkite, užsienyje ji būtų visiškai normali mergina, o Lietuvoje ją laikote storule.“ Tokie yra standartai, bet neturėtume su jais taikytis.

Atvirkščiai, kiekvienas turėtume juos vystyti ir plėsti. Aš neturiu standartų. Stengiuosi visur matyti tik gražius dalykus. Draugai man skundžiasi, kad jų nosis per ilga ar lūpos per putlios, o aš jiems visada sakau, kad man jos atrodo puikiai. Niekada nesiskundžiu pati, dažniau būnu guodėja. Ir po šio įvykio nepakeičiau savo nuomonės apie žmones. Vis dar manau, kad visi yra gražūs savaip. Tai mane dar labiau paskatins siekti gyvenime to, ko noriu, neaplenkiant iššūkių.

The post „Mados infekcijos“ atrankoje išgarsėjusi Ugnė Savickaitė: Esu pati sau ikona appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Viršelio mergina – feisbuko juokelių princesė, slaptos merginų grupės įkūrėja ir portalo stiliusos.lt vadovė Agnė Kulitaitė. Graži, protinga, samojinga ir miela – tokią Agnę kasdien mato draugai ir beveik 20000 feisbuko sekėjų. Dabar ji gyvena lyg laimingame sapne: mylimasis, svajonių darbas ir humoro kupina kasdienybė, tačiau taip buvo ne visada. Paauglystėje Agnei teko išgyventi tikrą pragarą: „Mokykloje atimdavo mano sportinę aprangą, dažnai pietaudavau tualete viena, o kartą grįžau namo basa, nes bendraklasiai pavogė batus. Labai išgyvenau, nemokėjau apsiginti. išsiverkdavau, skausmą laikydavau savyje O vėliau visas negandas vainikavo skrandžio opa…“

16-metė Ugnė Savickaitė po „Mados infekcijos“ kastingo tapo tikra sensacija: apvalesnių formų mergina sugalvojo išbandyti laimę modelių atrankoje ir net nepatekusi į kolekcijų pristatymus ji sudrebino užsistovėjusius Lietuvos mados pasaulio vandenis. Greitai atsirado tų, kurie kritikavo Ugnę, tačiau nuoširdi ir pozityvi 16-metė skaudžių įžeidimų į savo širdį neįsileido:„Kita mergina po tokių komentarų nė kąsnio į burną neimtų, o aš suprantu, kad kitą dieną jie užmirš, ką parašė, bet man su savo kūnu reikės gyventi toliau“. Ir tikrai – po kastingo Ugnė sulaukė daugybės skambučių, dėmesio, siūlymų fotografuotis ar net tapti reklaminiu veidu. Galbūt terminas „Plus Size“ pagaliau nebebus tabu Lietuvoje?

Kartu su atviru Ugnės interviu ir fotosesija žurnale rasi ir vertingų „Plus size“ dydžio patarimų, „Atminkite, kad drabužiai skirti ne tam, kad po jais slėptumeisi, o tam, kad praskaidrintų kasdienybę, suteiktų pasitikėjimo savimi ir malonaus žinojimo, kad sau patinki“, – sako „Panelės“ mados redaktorė Miglė Kazėnaitė. Jos patarimai plus size stiliui – balandžio „Panelėje“.

„Lietuvos futbolo viltis“– taip dažnai vadinamas 16-metis Lukas Laurinavičius, besitreniruojantis futbolo akademijoje JAV ir stebinantis sporto profesionalus savo talentu ir ištverme. Jau nuo ankstyvos vaikystės ne tik ūgiu pralenkęs bendraamžius šiandien jis visą savo laisvalaikį aukoja futbolui, gerina rezultatus ir jau dabar priklauso elitinei jaunųjų futbolinkų komandai, kurioje – tik neeiliniai iš viso pasaulio surinkti žaidėjai.

„CoolŪkis“ – taip vadinasi originalus dviejų lietuvaičių, Ievos ir Austės projektas, jungiantis dvi kartas: kaime likusius vienišus senelius ir daržininkystę išbandyti trokštantį jaunimą. Projekto esmė – padėti savo žemės dirbti nebepajėgiančiams seneliams ir kartu užauginti naują derlių. Seneliams – rūpininmasis jų brangia žeme ir jaunatviška kompanija, o jaunimui – neįkainojami patarimai ir savomis rankomis užaugintas derlius! Ir visa tai – iš didelio noro padėti ir bendrauti!

Niekaip nepavyksta pasidaryti tobulo makiažo? Ir nereikia – naujausia tendencija – netobulumas! Eksperimentuok kartu su „Panele“: balandžio numeryje rasite naujausias makiažo tendencijas, patarimus ir atradimus!

Taip pat numeryje:

Vietoj studijų – gyvenimo universitetas Australijoje
Sporto programa taupuolėms
Depresija – kaip išsivaduoti iš liūdesio gniaužtų?
Susitikimas su Kardashian šeimos vizažistu ir kontūravimo pradininku Mario Dedivanovic

O taip pat jau tradicinėmis tapusios rubrikos „Pasikalbėkim“, „Knygų klubas“ , „Prognozė“, „Talentai“ bei daug kitų!

Pirkti balandžio „Panelę“ kaip niekad naudinga: numeryje – prabangūs grožio prizai!

„Urban Decay“ NAKED akių šešėlių paletės;
PHILIPS epiliatorius;
Plaukų priežiūros rinkinys, skirtas plaukų atkūrimui!

Nauja „Panelė“ – prekyboje jau balandžio 5 dieną! Nori mylimiausią žurnalą skaityti pirmoji? Prenumeruok geriausiom sąlygom ir gauk PANELĘ tiesiai į namus!

Dabar prenumeruojantiems „Panelę“ metams – GOSH „No Limit“ blakstienų tušas dovanų! Daugiau informacijos ČIA.

The post Nauja „Panelė“: laimės receptai, patarimai ir prizai! appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija

Kaip gi kitaip, jei jaunasis Arnas, nors būdamas dar visai „žalias“ mados industrijoje, taip profesionaliai pozuoja nuotraukoms. Jo šarmą pastebėjo ir viena garsiausių Lietuvos vaikinų modelių agentūrų FFM. Kažkodėl neapleidžia nuojauta, jog Arnui seksis, ir net labai. Nors mes – ne orakulai, kas ten žino, gal vasarą Arnas jau leis Italijoje, demonstruodamas, kad ir, pavyzdžiui, Dolce & Gabanna kolekciją? Tik ar išleis Arną į platųjį modelių pasaulį jo mergina…

Kada pradėjai modeliauti?

Pirmą parašą ant modelio sutarties padėjau dar visai neseniai, prieš keletą savaičių. Tačiau pirmą kartą kaip modelis buvau pastebėtas beveik tradiciškai – gatvėje. Tiksliau, sėdėjau kavinėje, kai prie manęs priėjo modelių agentūros atstovai,

Dalyvavai „Mados infekcijoje“. Kaip sekėsi, ar nebuvo baisu?

„Mados infekcijoje“ dalyvavau pirmą kartą. Baisu tikrai nebuvo, nes važiavau su pora kitų šiame madų šou jau buvusių modelių. Jie man paaiškino, kaip viskas vyksta, tad nebuvau labai pasimetęs, nes viską, kas manęs laukia, žinojau iš anksto.

Kaip mokaisi pozuoti – ar lengva tau tai daryti?

Pozuoti ir suprasti stipriąsias savo išvaizdos puses padeda fotografai, su kuriais tenka dirbti. Tačiau manau, kad su laiku nebereikės nei jų patarimų, nei komandų, kaip pasukti veidą prieš kamerą. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu priklausai modelių agentūrai FFM. Kokie tavo ateities planai su ja?

Konkrečių planų su agentūra dar nėra. Vis dar laukiu, kol mane kur nors pakvies dirbti į užsienį. Tikiuosi, tai jau greitai įvyks.

Ar nesusidūrei su neigiama draugų nuomone, jog modelis nevyriška profesija ar panašiai?

Tokių nuomonių sulaukdavau iš draugų vaikinų, merginos visai kitaip reagavo ir net skatino tai.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Turi panelę. Ar ji nepavydi tau kitų merginų dėmesio, juk esi modelis…

Tiesą pasakius, ji neturi dėl ko pavydėti. Ji vaikinų dėmesio sulaukia daugiau, nei aš iš merginų!

Paskutinį, įdomų klausimą ir Arno atsakymą į jį išvysi liepos mėnesio „Panelėje“.

The post VAIKINAI ATVIRAI. Gražuolis Arnas – kodėl jo panelė nepavydi jo? (FOTO) appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Šį kartą jų klausinėjome apie padėvėtų drabužių parduotuves, vadinamuosius „skudurynus“. Ar teko kada nors lankytis, o gal įžymybės statusas neleidžia padėvėto drabužio vilktis? Aišku, pakamantinėjome jų ir kiek išleidžia mėnesiui savo įvaizdžiui kurti, ar turi mėgstamiausią užsienio ar Lietuvos dizainerį bei kiek laiko praleido prie veidrodžio ruošdamiesi šiam renginiui.

Manekenė Smiltė Bagdžiūnė :

Humanose lankausi tikrai dažnai, čia aš ateinu pasisemti geros nuotaikos ir su dideliu noru rasti kažką įdomesnio. Lietuvos dizainerių negalėčiau išskirti, visi yra savotiški ir man patinka. Tekiu pirmenybę tiems užsienio dizaineriams, kurie kuria minimalistines kolekcijas, pavyzdžiui, CÉLINE, Maison Martin Margiela, arba tiems, kurie nėra gerai žinomi, tačiau taip pat turi nuostabių drabužių. Mano mėnesio išlaidos nėra didelės, stengiuosi nesureikšminti daiktų.

Smiltė Bagdžiūnė

DELFI / Šarūnas Mažeika

Dizainerė Ieva Daugirdaitė:

Kai turiu laisvo laiko , žinoma, kad apsilankau ir skudurynuose. Kaip ir dauguma, ieškau ekskliuzyvinių, išskirtinių drabužių. Iš užsienio dizainerių esu ištikima visiems minimalizmo atstovams, nes mano kolekcijos irgi yra minimalistinio stiliaus. Mėnesiui savo įvaizdžiui išleidžiu skirtingai, nėra vidutinės sumos ar kažko, kas apibrėžtų, kiek turiu išleisti. Tačiau, neretai, tai priklauso nuo sezono. Brangiausias daiktas, kurį teko įsigyti, tikriausiai ir yra mėgstamo dizainerio kurtas drabužis ar avalynė.

Ieva Daugirdaitė

A.Kriščiūno nuotr.

Stilistė Agnė Gilytė:

Skudurynuose kartais ieškau drabužių fotosesijoms, o kartais – ir sau. Ten tikrai galima rasti originalių daiktų. O kalbant apie mėgstamus dizainerius, tai nei Lietuvos, nei užsienio dizainerių išskirti negaliu. Mėnesio išlaidos drabužiams yra menkos, nes nesu daiktų vergė, renkuosi tik tai, kas patogu ir praktiška, kas tinka ir dienai, ir vakarui, nes profesija yra tokia, kad visą dieną dirbi, tenka ir ant kelių paklūpėti, ir palakstyti po parduotuves, o jau vakare reikia eiti į įvairius pristatymus. Kiek laiko užtrukau į renginį besiruošdama? Gal 20 minučių.

Agnė Gilytė

DELFI / Tomas Vinickas

Renginių vedėjas, aktorius Aistis Mickevičius:

Lankausi humanose, ir ,tikriausiai, nenustebinsiu pasakydamas, kad ieškau kažko išskirtinio. Vienas iš mėgstamiausių užsienio dizainerių – Yohji Yamamoto‎. Na, o Lietuvos dizainerio vieno išskirti tikrai negalėčiau, nes su kiekvienu iš jų esu kažkiek pažįstamas. 

Aistis Mickevičius

DELFI / Kiril Čachovskij

Dizaineris Robertas Kalinkinas:

Įvaizdžiui išleidžiu labai mažai arba dažniausiai nieko. Mano visi pinigai – medžiagoms ir būsimoms kolekcijoms. Neneigsiu, tačiau man patinka visi didieji užsienio dizaineriai, tokie kaip Jean Paul Gaultier, Chanel ar Alexander Mcqueen. Skudurynuose lankiausi, čia dažniausiai ieškodavau kostiumų teatrui.

Robertas Kalinkinas ir Gabrielė Martirosianaitė

Klubas.lt (M.Jurkutės nuotr.)

Jaunosios dizainerės bei konkurso „Injekcija“ nugalėtojos Ana Romanova ir Dovilė Cibulskaitė :

Lankomės skudurynuose ir čia ieškome tikrai originalių ir išskirtinių drabužių bei avalynės. Mėgstamų dizainerių turime daug, galėtume vardinti ir vardinti. Brangiausias įsigytas daiktas būtų avalynė, nes ji turi būti ir kokybiška, ir itin patogi.

Didžiausio tiražo mėnesinis žurnalas „Panelė“ visuomet stebina unikaliomis istorijomis, savitu požiūriu, ryškiomis fotosesijomis ir nepakartojamais herojais.
Ar norėtum, kad žurnalas atkeliautų pas tave kas mėnesį? Dalyvauk konkurse ir laimėk žurnalo „Panelė“ prenumeratą 3 mėnesiams! Atsakyk į apačioje pateiktus klausimus ir neužmiršk įrašyti savo vardo, pavardės bei elektroninio pašto adreso.

The post Lietuvos mados elitas atskleidė, ką perka „skudurynuose“ appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Šį kartą kalbinome ir fotografavome ryškiausius vaikinus, atėjusius išbandyti savo modelio talentų ant kastingo podiumo.

Pakamantinėjome jų, ar jaučiasi esą gražūs, kiek merginų turėjo, ar naudojasi savo išvaizda kabinant paneles.

Dauguma apklaustų modelių atsakė,kad turėjo nedaugiau kaip tris paneles, tačiau kai kurie kuklumu nepasižymėjo ir atsakė turėję net dviženklį skaičių. Įdomu, ar vaikinai susidaro turėtų merginų sąrašą? Deja, šito sužinoti nepavyko, nė vienas į šį pikantišką klausimą neatsakė…

Paklausti, ar jaučiasi gražūs, visi pasisakė tokie ir esą, ko daugiau eitų į kastingą?!. Modeliais panorėjusius tapti įamžinome ir pateikiame jūsų teismui.

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

Justės Žvaginytės nuotrauka

The post Netradicinių modelių atrankoje dalyvavę lietuvaičiai: žinom, kad esame gražūs!(FOTO) appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

SAROS MAIN DEŠIMTUKAS

(Didžiausia sensacija, kurią visą rudenį skelbė spauda – tavo dalyvavimas mados biblija vadinamo „Vogue“ konkurse. Kaip ir kas ten vyko?) „Itališkas „Vogue“ ir populiari internetinė drabužių parduotuvė „Muuse“, prekiaujanti tik vardine produkcija, kasmet rengia mados pasaulio naujokų konkursą „Young Vision Award“. Pirminiame etape gali dalyvauti visi, reikia nusiųsti savo kūrinių nuotraukas, užpildyti anketą, o tada jau lauki… (Didelė konkurencija?) Siunčia dešimtys tūkstančių, juk įtraukta visa Europa. Įtakinga „Vogue Talents“ redaktorė Sara Maino iš visų dalyvių atrinko tik 300 stipriausių, už kuriuos buvo galima balsuoti internetiniame žurnalo puslapyje. 60 pirmaujančių, surinkusių tris–keturis tūkstančius balsų, vėl atsidūrė redaktorės valioje. Iš jų ji atsirinko paskutinius dešimt. (Tarp jų atsidūrei ir tu!) Taip, vienintelė iš Baltijos šalių, pirmoji lietuvė. Tik gaila, kad paskutiniame etape, kur vėl turėjo balsuoti žmonės, pergalė išslydo iš rankų – būčiau su savo drabužiais patekusi į „Vogue“, jais prekiautų „Muuse“.

PLAUKIA PASIŪLYMAI

„Vis tiek tai labai svarbus mano laimėjimas. Sulaukiau krūvos prašymų duoti interviu užsienio leidiniams ir blogams. Lapkričio numeryje apie mane parašys žinomas mados žurnalas „Paper Cut“. Ėmė megztis kontaktai su smulkiomis parduotuvėmis visoje Europoje, kurios galimai ims pardavinėti mano ženklą. Taip pat esu kviečiama dalyvauti jauniems dizaineriams skirtame renginyje Niujorke.“

SUKNELĖS VIETOJ LAVONŲ

„Kas svarbiausia – nesu iš tų panų, kurios nuo mažų dienų drabužėlius paišo, lėles rengia. Nieko panašaus – labiau už viską norėjau tapti gydytoja! Paskutinėse klasėse net lankiau specialų būrelį, vaikščiojom į operacines, lavonines. (Matėt visą „veiksmą“?) Taip, daug kartų. Buvo išsigandusių, apalpusių, bet man tai buvo natūralus reiškinys. (Tai kodėl toliau nėjai šiuo keliu?) Paskaičiavau, kad neturėsiu kantrybės taip ilgai mokytis, kiek reikalaujama iš medikų. Puoliau galvoti, kas dar patiktų, ir pirštu bedžiau į dizainą. Dažnai sujungiu abu savo pomėgius, kurdama drabužį vartau anatomijos vadovėlius. Įkvepia.“

PLOJIMAI IR UŽSAKYMAI

Per ketverius metus Ievos sąskaitoje – trys „Mados infekcijos“, visos sėkmingos. Publika, pamačiusi, ką naujo mergina sukūrė, ploja atsistojusi. O tada pasipila užsakymai.
„Esu daug girdėjusi apie menamą konkurenciją Lietuvos mados rinkoje, tačiau savo kailiu nejaučiu. Atvirkščiai, galiu pasakyti, kad dizaineriai mielai priima naujus žmones į savo ratą. Ypač malonu išgirsti pastabų ir komplimentų, pavyzdžiui, po kiekvienos kolekcijos gaunu paskatinamąją žinutę iš talentingojo Giedriaus Paulausko. (Esu girdėjęs kalbų, kad parduodi viską, ką sukuri?) Taip ir yra, nuo pat pirmų metų visi drabužiai iššluojami. Visada pataikau pagaminti tai, ko žmonėms trūksta.“

ŠLUOJA KUPRINES!

(Kas yra tavo pirkėjai: jaunos panos ar turtingos damutės?) „Neseniai apie tai susimąsčiau ir nusprendžiau, kad jų amžiaus vidurkis – kažkur 27 metai. (O kodėl nesirūpini vyrais?) Tai kad jiems gaminti neapsimoka, labai daug medžiagos atraižų tenka išmesti. Aš taip pat priimu individualius užsakymus. (O vestuvines sukneles kuri?) Gana populiari paslauga, tačiau ne visų užsakymų imuosi. Kartais ateina ir prašo visiškai man svetimų dalykų. Tada tiesiog rekomenduoju kolegas, kurie tam užsakymui būtų tinkamesni. (Kuri tavo kurta prekė populiariausia?) Paskutinėje „Mados infekcijoje“ pristatyta kuprinė. Nesitikėjau, kad taip pirks… Vos pasirodo prekyboje, iškart dingsta. (Savo firminės parduotuvės lyg ir neturi?) Po pirmos sėkmės euforijos turėjau visiškai nerealią idėją – ją atidaryti. Bet atsikvošėjau – tikrai jaučiuosi tam per jauna. Visus mano gaminius žmones gali nusipirkti Vilniaus senamiestyje esančioje „Boho chic“ parduotuvėlėje. Taip pat turiu internetinį puslapį ir, aišku, feisbuką, kur nesunku man pateikti užsakymą.“

SUKNELĖS UŽ 700 LT

(Dizainerių kuriami drabužiai garsėja brangumu. Vos blyksteli žurnaluose naujas vardas – tuoj pat išsipučia kainos…) „Šitoje srityje man niekas nepatarinėjo, nežinojau, kaip nustatomos kainos, todėl suskaičiavau savikainą (pasiuvimas, medžiagos ir pan.), pridėjau nedidelį antkainį, kad bent minimaliai užsidirbčiau. Pirmos kolekcijos sukneles pardavinėjau po 700 litų. Nežinau, ar brangu čia, ar ne, bet jokio pelno neturėjau. Kai tai išgirdo kiti dizaineriai, barė, sakė, kad taip negalima daryti… Pasirodo, buvau labai pigi. (Ar iš savo kūrybos uždirbi pragyvenimui?) Dar toli gražu ne. Tenka imtis papildomų darbų – stilizuoju madų fotosesijas, dirbu prie įvairių reklamų. Tai pakankamai pelninga sritis.“

Viso Ievos Daugirdaitės interviu apie karjerą, apie meilę ir skyrybas, bei apie darbą pas Juozą Statkevičių ieškok lapkričio žurnale „Panelė“.

The post „Vogue“ pastebėta dizainerė Ieva Daugirdaitė lavonus iškeitė į sukneles(FOTO) appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.