„Mados injekcijos“ laimėtojos Ulos Aleksandravičiūtės istorija – nuo ledo ritulininkės iki dizainerės

Išsaugoti0

2023 m. „Mados injekcijos“ laimėjimas jauną dizainerę Ulą Aleksandravičiūtę nustebino it lietus iš giedro dangaus. Su dar 4 jaunais dizaineriais mergina iškovojo kelialapį į ryškiausią mados festivalį Lietuvoje – „Mados infekciją“. Gegužės 17–18 dienomis būtent čia Ula Aleksandravičiūtė pristatys savo pilną kolekciją „Vėjo nublokšti“, kurią sudarys net 20 įvaizdžių. Pasiruošimo įkarštyje besisukanti dizainerė pasidalino mintimis apie įkvėpimą, kūrybinį procesą bei mados pasaulio įmantrybes.

– Ar esi ten, kur svajojai būti, kai buvai maža mergaitė?

– Svajojau aš, kaip ir kiti, labai daug. Norėjau būti ir gydytoja, ir iliustratorė, ir animatorė. Mada gyvenime atsirado, kai man buvo kokie 14 metų. Aš supratau, kad nenoriu visada tik sėdėti ir piešti, o noriu, kad mano kūrinys turėtų prasmę. Tada ir pradėjau domėtis mada. Mano svajonė visada buvo laimėti „Mados injekciją“. Būdama maža su mama eidavau į mados renginius, aš matydavau nuotraukas iš jų internete ir žurnaluose. Man tai atrodė nesuvokiamai, o dabar, kai jau esu pasiekusi šią savo svajonę, vystau toliau. Ta mergaitės svajonė išaugo į kažką didesnio – savo drabužių liniją, didesnes kolekcijas.

– Daug metų žaidei ledo ritulį ir 2019 m. su Lietuvos moterų ledo ritulio rinktine vykai į pasaulio čempionatą. Kaip sportas atvedė iki dizainerės kelio?

– Sportas buvo pats pirmas dalykas, kuriuo aš susidomėjau ir ką aš pradėjau veikt. Man buvo 5–6 metai, kai pradėjau čiuožti, tai man labai patiko ir puikiai sekėsi. Aš mačiau tik sporto karjerą, galvojau, kad būsiu profesionalė ir važiuosiu į Ameriką žaisti ledo ritulį, nes Lietuvoje merginų, užsiimančių šiuo sportu, tuo metu nebuvo beveik iš viso. Dėliojausi ateitį pagal tai ir mano tėvai jau buvo su tuo susitaikę. Bet atsitinka tokie dalykai kaip traumos ir buvau priversta kuriam laikui sustoti bei mąstyti, o ką dabar. Man buvo 13 metų, aš gavau kelio traumą ir tada įstojau į Vienožinskio dailės mokyklą. Nuo tada meniškumas pradėjo profesionaliau vystytis manyje, aš mokiausi pagrindų, piešimo, tapybos, skulptūros. Supratau, kad gal čia esu aš, čia man yra įdomu. Vėliau sportas ėjo kartu, bet pasiliko kaip fonas, vieta, kur aš pabėgu nuo meno išsikrauti fiziškai. Dabar sportui neturiu tiek laiko, tai jis yra tokiam pavėsy. Bet stengiuosi išlikti fiziškai aktyvi, nes tai tikrai tinkamai veikia ir kūrybą.

– Kiek meniškumas yra svarbus tavo gyvenime?

– Labai svarbus, be to nebūtų nieko, ką dabar veikiu gyvenime. Tačiau madoje reikia kartais pagalvoti apie tai, kad rūbas yra skirtas žmogui, ir tu negali per daug į nulįsti į meniškumus ir paversti drabužio kūrybiniu objektu, nebent tokia yra mintis. Bet šiaip meniškumo mano gyvenime yra labai daug, jis su manimi yra kiekvieną dieną.

– Esi II kurso mados dizaino studentė Vilniaus dailės akademijoje. Ar studijos išpildo tavo lūkesčius, padeda atsiskleisti kaip menininkei?

– Metus prieš studijas lankiau paruošiamuosius kursus, kuriuos organizavo akademija, jie padėjo pamatyti, kaip atrodys studijos, bet pačios studijos yra visai kas kita. Yra milijoną kartų sunkiau, žymiau daugiau darbo, visi nori iš studentų labai daug. Visi tikisi, kad kiekvienas iš mūsų išras dviratį, tai, kas yra visiškai nauja ir nematyta. Tačiau tai padaryti yra labai sunku šiais laikais, nes tiek visko jau yra sukurta. Žinoma, studijos padeda atsiskleisti, išmokti pagrindus, bet reikia studijų nepriimti kaip pagrindinės gyvenimo prasmės. Reikia mokėti susidėlioti prioritetus, taip pat šalia studijų turėti savo projektų. Užsisėdint universiteto darbuose galima labai lengvai užsisukti tame pačiame rate.

– Kas tau yra įkvėpimo šaltinis?

– Labiausiai aš pati ir mano patirtys. Ką aš matau, kuo aš gyvenu. Visa tai kažkokiu momentu tampa mano kūrybos dalimi. Tie patys kaitavimo aitvarai, iš kurių kūriau savo kolekciją, yra labai didelė mano gyvenimo dalis. Kiek projektų esu sukūrusi, aš niekada nepasiimu tokių temų, kurių pati nesu išgyvenusi. Būtent todėl mano kūryboje yra labai daug asmeniškumo, man tai yra labai intymu. Kiekvienai kolekcijai atidaviau savo širdį, savo kūrybą. Tai pirmiausia mano įkvėpimas yra asmeninės patirtys, o antroje vietoje – gamta. Iš to, ką žemė pati sukuria, galima pasisemti labai daug įkvėpimo.

– Tau įkvėpimą sukeliančios patirtys dažniau yra skaudžios ar džiuginančios?

– Būna visaip. Labiau linkstu į laimingesnę pusę ir semiuosi iš to, kas man padėjo, kas mane pralinksmino ir suteikė pozityvų pojūtį. Tikrai stengiuosi neimti širdį plėšiančių momentų ir į negatyvą nežiūrėt, nes ir taip pasaulyje yra labai daug to. Bent jau kūryboje norisi geros emocijos.

– Nuo eskizo iki kūrinio fotosesijos. Kuri kūrybinio darbo dalis yra intymiausia, kurią labiausiai išgyveni?

– Manau, kad pati pradžia, kuomet formuoji konceptą, bandai vystyti idėją. Dar prieš eskizus bandau atrasti kažką labai asmeniško. Tai dažniausiai sukelia labai daug emocijų, nes tu kapstaisi po savo mintis, ieškai prisiminimų, ženklų, kuriuos galėtum panaudoti. Tai būtų emocionaliausias etapas, nes paskui tau belieka viską įdaiktinti, tu įsisuki į kūrybinį procesą. Tas konceptas yra pati sunkiausia dalis, bet man tai lyg savianalizė – turi daug reflektuoti, būti atviras su savimi, kad neapgaudinėtum savęs, kad esi kažkas, kuo tu nesi.

– Koks yra netikėčiausias dalykas kūrybiniame procese, apie kurį žmonės, matydami kolekcijų pristatymus, net nepagalvoja?

– Manau žmogus, kuris nesusidūręs su mados pasaulio vidumi, net nesusimąsto, kiek laiko užtrunka sukurti vieną daiktą. Kartais viskas gali atrodyti labai paprastai – nueinam į „Zara“ parduotuvę, išsirenkam ir čia viskas greitai, nesunkiai. Aišku, greitojoje madoje viskas vyksta sparčiau, bet nepaisant to, bet kokio rūbo pasiuvimo procesas užtrunka ilgai. Tai ne tik mintis ir eskizas, bet ir skaičiavimai prieš siuvimą. Dažniausiai pirmas siuvinys būna blogas ir reikia siūti dar 5–6, kol gauni rezultatą tokį, kokio nori. Todėl reikia labai daug laiko, kol žmonės galutinį kūrinį pamato ant podiumo.

– Ką tau reiškia būti dizainere?

– Man pasąmoningai tai atrodo lyg pėdsako palikimas po savęs. Kai buvau maža, visuomet norėjau būti kažkas, ką žmonės prisimena, kas motyvuoja ir yra įkvėpimo šaltinis. Man mada ir dizainas yra ta sritis, kur aš galiu pasauliui palikti savo pėdsaką ir kai manęs nebebus, mano menas visada liks.

– Kas tau yra svarbu mados pasaulyje, į ką atsižvelgi kurdama?

– Svarbiausia, kad mano kūryba neprisidėtų prie taršos problemos. Kiekviename savo projekte tvarumą aš prioretizuoju, nes labai baisu matyti, kad mados industrija yra viena taršiausių visame pasaulyje. Norisi ne pridėti, o atimti. Stengiuosi panaudoti tai, kas jau sukurta, ir padaryti kažką naujo.

– Kokias mados tendencijas pastebi Lietuvoje?

– Pastebiu tamsumą, vienodumą. Labai retai pamatysime kažką išskirtinio, pavyzdžiui, žiemą spalvotą striukę. Mes akademijoje analizuojame Lietuvos mados rinką, ką žmonės perka ir dėvi, tai mano kuriamam stiliui pirkėjų Lietuvoje praktiškai nėra. Nelabai kas rinktųsi spalvas, išskirtinumą, nestandartinius drabužius. Išeinant į miestą apima toks niūrumas ir liūdesys, todėl stengiuosi bent detale išsiskirti – užsidedu rožinį šaliką.

– Kas yra tavo mados pasaulio ikona?

– Man labai patinka, ką kuria „Balenciaga“, būtent Demna dizaineris. Tam tikri dalykai man nepatinka, bet yra momentų, kuomet pati pasisemiu drąsos iš jo kūrybos. Lietuvoje taip pat yra labai daug jaunų įkvepiančių dizainerių – Liepa Aliukaitė, Marija Petraitytė, Urtė Katiliūtė. Jaučiu labai didelę pagarbą ir džiugesį, kad turim tiek gerų dizainerių Lietuvoje. Pati noriu lygiuotis į juos ir likti čia, kurti mūsų tautai.

– Eisi drabužių linijos „Renegades“ įkūrėja. Koks yra pagrindinis tavo kuriamo stiliaus bruožas?

– Laisvas žmogus. Būtent tai ir reiškia drabužių linijos pavadinimas. Tai yra žmogus, kuris negyvena pagal kitų kuriamas taisykles, neina paskui bandą, jis atranda savo įsitikinimus. Aš pati visuomet buvau ta juoda avis, kurios niekas nesupranta. „Renegades“ kūriau su minimi tiems, kurie yra tokie kaip ir aš, kad jūs nesat vieni. Labai tikiuosi atrasti publiką tų žmonių, kurie nori atrasti save ir nebijo to parodyti.

– Vienas pirmųjų tavo projektų, kurį kūrei iš plastikinių maišų ir butelių kamštelių, buvo „Plastiko tarša vandens telkiniuose“. Ką tau pačiai reiškia šis projektas?

– Būtent su šiuo projektu pradėjo atsiskleisti mano tematika ir dizainerės braižas. Supratau, kad tvarumas man labai svarbu ir tie konceptai kyla iš ne bet kur, o iš mano patirčių. Būdama prie marių kartais tikrai pakraupstu, kiek daug yra šiukšlių ir kaip žmonės tam yra abejingi. Norėjosi sukurti kažką, kas atkreiptų dėmesį. Būtent todėl ir pavaizdavau žmogų, kuris šiukšlina, todėl pats visas praktiškai tapo šiukšle.

– Pernai išpildei savo svajonę ir laimėjai „Mados injekciją“. Gegužės 17–18 dienomis laukia tavo kolekcijos „Vėjo nublokšti“ pristatymas „Mados infekcijoje“. Kokią žinutę perteiksi žiūrovams?

– Norėčiau, kad žiūrovai per tas 5 minutes, kol podiumu eis mano modeliai, pasijaustų it laisvi aitvarai. Noriu, kad užplūstų laisvumas, gera emocija. Tikrai bus matomas didelis skirtumas tarp to, ką parodžiau „Mados injekcijoje“ ir to, ką pamatysime dabar, nes aš tikrai patobulėjau. Daugiau eksperimentuoju su formomis, siluetu, šiai kolekcijai skiriu maksimumą savo laiko. Tikiuosi, kad atėję žmonės pasimėgaus tuo.