Vienus žmones išgirsta iš gydytojų žinia apie sunkią ligą sustabdo, kitus – dar labiau paskatina judėti į priekį. To puikus pavyzdys yra šokių mokytoja ir choreografė Inga Strakalaitytė, kuri išgirdusi gydytojų verdiktą apie genetinę raumenų ligą ne tik nenuleido rankų, kaip pati teigia, sėmė ,,gyvenimą pilnomis rankomis‘‘, bet ir įgyvendino savo svajonę – subūrė plačią Lotynų Amerikos šokių entuziastų bendruomenę.
– Jūsų įkurta šokių studija ,,Vuelta‘‘ praeitą savaitę atšventė 8-ąjį gimtadienį. Ką jums reiškia šita šokių erdvė?
– Visų pirma, man tai yra namai, į kuriuos gera sugrįžti. Tai yra erdvė, kuriuose renkasi žmonės, vienijami meilės socialiniams šokiams. Čia jie ateina pamiršti apie darbus, tiesiog tą akimirką būti čia ir dabar, pasipildyti geromis emocijomis. Man tai reiškia šokį ir bendruomenę.
Asmeninis archyvas
– Šokių mokytojos profesija studijoje, mokykloje, ,,Vuelta‘‘ studijos koordinavimas, ruošimasis įvairiems konkursams – visuomet sukatės šokių pasaulio virtuvėje. Iš kur semiatės įkvėpimo visą tai daryti su meile?
– Manęs dažnai paklausia, ką aš vartoju, kad turiu tiek energijos (juokiasi). Iš tikrųjų, tai aš pasikraunu energijos iš žmonių. Kuomet žmonės ateina šokti, aš gauni energijos iš jų, jie iš manęs ir taip mes apsikeičiam ta gera emocija. Motyvacija nedingsta iš meilės šokiui. Mane motyvuoja ir į priekį verčia judėti tai, kad ateina šokti žmonės, kurie myli šokį – myli tą patį, ką ir aš.
– Ar šokį galima pamilti iš karto, ar tam reikia darbo?
– Kiekvienas šokėjas šokių stilių, mokytoją renkasi pagal save, savo charakterį. Manau, kad esmė nėra apie tai, kad tu turi pamilti kažkokį šokių stilių ir dirbti prie to, bet tai, kad tu tiesiog pajauti, ar tau patinka, ar tavo požiūris su mokytoju ir jo metodikom sutampa, ar atitinka šokio energetika.
Asmeninis archyvas
– Koks buvo pirmas šokių stilius, kurį pamilote jūs?
– Labai ilgai šokau liaudies šokius, bet negalėčiau pasakyti, kad juos labai mylėjau, tiesiog tuo metu neturėjau kito pasirinkimo. Kai studijavau šokio pedagogiką, išbandžiau begalę skirtingų šokių stilių, bet niekas nesušildė širdies. Nors salsos kurso universitete neturėjome, bet Lotynų Amerikos šokių ritmai mane labai viliojo. Vieną kartą pabandžiau salsos nemokamą pamoką ir viskas – dabar jau turiu savo šokių studiją.
– Ar visuomet gyvenime buvo lengva gyventi šokių pasaulio rutina?
– Man atrodo niekada nėra lengva. Vilniuje turime labai didelį šokių studijų pasirinkimą, daug nuostabių mokytojų, todėl konkurencija yra didelė. Turi išsiskirti, turi būti kažkuo kitoks. Būna įvairių dienų – ir lengvesnių, ir sunkesnių, bet kai turi tikslą ir žinai, ko sieki, yra daug lengviau judėti ta kryptimi.
Asmeninis archyvas
– Jeigu ryte atsikėlusi jaučiate, kad bus sunki diena, galvojate apie tikslą? Kas priverčia atsikelti iš lovos, jei žinote, kad tą dieną turite vesti 5 treniruotes ir labai nenorite, bet kito pasirinkimo nėra?
– Aš žinau, kad po treniruočių bus geriau. Svarbiausia yra atsikelti ir nuvažiuoti iki studijos, o vėliau viskas susitvarkys. Iš ne vieno šokėjo esu girdėjusi, kad į treniruotę gali ateiti blogos nuotaikos, bet išeisi pakylėtas. Lygiai taip pat ir man, gali kažką skaudėti arba nesinorėti, bet po šokių visada būna geriau. Bent jau tai trumpai akimirkai, valandai ar dviem šokis leidžia pabėgti.
– Praeitais metais socialinėje erdvėje pasidalinote žinute apie savo genetinę raumenų ligą – centro nuklearinę miopatiją. Ką jums reiškia ši vieša išpažintis?
– Man atrodė, kad lyg akmuo nuo širdies nusiristų. Tuo metu buvo labai didelis palengvėjimas, nors spaudžiau mygtuką ,,dalintis‘‘ ašarų kupinomis akimis. Galbūt šitą dalyką aš per ilgai nešiojausi savyje, nes su raumenų liga ,,draugauju‘‘ jau daugiau nei 10 metų. Iš pradžių buvo nustatyta dar baisesnė diagnozė – raumenų distrofija. Tiesiog supratau, kad nebeturiu, ko slėpti.
,,Ši liga privertė mane padaryti labai daug dalykų, kurių galbūt nebūčiau išdrįsus padaryti, jei būčiau sveika.‘‘
– Kodėl apie tai pasidalinote tik po 10 metų?
– Šita kelionė buvo ilga, po to, kai man nustatė raumenų distrofiją, gydytojai liepė nustoti šokti, tiek nebejudėti, tiek visiškai keisti gyvenimo būdą. Jaučiau beprasidedančią depresiją, todėl supratau, kad aš negaliu nustoti judėti ir turiu semti gyvenimą pilnomis rankomis, nerti stačia galva. Pradėjau šokti salsą, įgyvendinau savo svajonę – įkūriau šokių studiją. Tuo metu tai buvo mano didžiausia laimė, kuria ir toliau džiaugiuosi jau devintus metus. Nesakau, kad reikia neklausyti gydytojų, bet labai džiaugiuosi, kad tuo metu nepaklausiau, nes judesys mane išgelbėjo. Ėjau per nemažai specialistų ir mintis pagaliau pasidalinti apie ligą subrendo, kai sutikau vieną kineziterapeutą, sporto trenerį. Tuo metu apie mano diagnozę žinojo šeima ir keli artimiausi draugai, nors šokių studija skaičiavo gal 4 metus ir aš buvau apsupta šimtais žmonių. Treneris manęs paklausė, kodėl aš nepasidalinu. Atsakiau, kad nenoriu, jog manęs žmonės gailėtųsi. Ir jo atsakymas, apie kurį niekada nepagalvojau, pakeitė viską. Jis pasakė, kad jei tu norėsi, kad gailėtųsi, tavęs žmonės ir gailėsis, bet jei norėsi, kad palaikytų – palaikys. Aš supratau, kad aš nenoriu to sunkaus akmens nešti viena, užsidaryti savyje. Blogos mintys išlenda kai esi viena tyloje, todėl trenerio žodžiai apie aplinkinių palaikymą man buvo lyg spyris, kuris vertė kalbėti. Ši liga privertė mane padaryti labai daug dalykų, kurių galbūt nebūčiau išdrįsus padaryti, jei būčiau sveika.
– Kodėl pirma mintis, kuri atgrasė pasidalinti savo istorija, buvo ta, kad žmonės jūsų gailėsis?
– Viduje jaučiau, kad manęs gailėsis, galbūt nebenorės eiti pas mane šokti. Nors tada, kai pasidalinau apie ligą socialiniuose tinkluose, sulaukiau begalės palaikymo ir gražių žodžių. Iš vienos pusės mane šiek tiek nuvylė tai, nes supratau, jog žmogui reikia, kad nutiktų kažkas blogo, kad galėtų išgirstų gražų žodį. Manau reikia daug dažniau pasidalinti savo mintimis, jei žaviesi tuo žmogumi, tai imti ir pasakyti, jam galbūt tuo metu to labai reikia. Tai gali būti labai gera motyvacija imti ir nesustoti judėti toliau.
– Ar salsa ir buvo tas faktorius, kuris vedė į priekį ir neleido sustoti?
– Taip, salsa man apskritai yra gerų emocijų užtaisas. Tuo juodesniu laikotarpiu man tikrai reikėjo to, kas mane išjudintų, atneštų laimės. Salsa buvo tas dalykas, kuris atvedė mane čia, kur esu dabar.
– Kai sužinojote apie diagnozę, minėjote, kad aplankė ir depresyvios mintys. Kas buvo tas lūžis, kuomet supratote, kad negalite užsidaryti ir turite judėti į priekį?
– Iš šeimos ir artimųjų sulaukiau daug palaikymo, tai tikrai labai padėjo. Aš tuo metu buvau dvidešimt kelerių metų studentė ir supratau, kad čia yra geriausi mano gyvenimo metai, todėl aš negaliu sustoti. Manau, kad esu kovotoja ir taip lengvai nepasiduodu. Jeigu žmogus pasako, kad manimi netiki – aš jam įrodysiu. Čia aš turėjau įrodyti sau ir manau, įrodžiau.
– Ką keistumėte savo istorijoje?
– Nieko nekeisčiau, tik judėčiau į priekį ir viską daryčiau į priekį dar drąsiau.
– Ką atnešė viešas pasidalinimas šia istorija?
– Laisvę. Dabar pasidalinusi galiu kalbėti apie savo ligą be jokių platesnių paaiškinimų ir man tai atneša beprotiškai didelį laisvės jausmą.
– Anksčiau minėjote, kad turėjote svajonę įkurti šokių studiją. Ši svajonė jau įgyvendinta, o kas toliau?
– Noriu, kad šokių studija būti ne tik šokių studija. Tai nėra keturios sienos, tarp kurių žmonės ateina pašokti. Noriu, kad jau esama bendruomenė augtų, o jai ši aplinka būtų gerų emocijų kupini šokių namai, į kuriuos norėtųsi sugrįžti. Tokią žinią aš noriu skleisti pasauliui.
Asmeninis archyvas
