Akis pakelk, atgal pažvelk,
Blaškos dar vėjuje liepsna, palikta,
O kaip seniai, kiti veidai,
Spindi dar ta pati šviesa akyse,
Nuo pačios, nuo pačios pradžios, nuo žarijos pelenuos
Kas ir vėl uždegs tokią ugnį,
Kad suskiltų dangus pilnas žvaigždžių?
Kas be baimės gers ligi dugno?
Galbūt taurę šlovės, galbūt nuodų…
Kiti laikai, kiti stabai,
Keičiasi vėjai ir tiesa – netokia.
Kita lemtis, tačiau širdis, jau niekada nebus kita.
Niekada.
Vėl ir vėl ji ieškos pradžios tarp žarijų pelenuos.
Kas ir vėl uždegs tokią ugnį,
Kad suskiltų dangus pilnas žvaigždžių?
Kas be baimės gers ligi dugno?
Galbūt taurę šlovės, galbūt nuodų…
Vėl ir vėl ji ieškos pradžios
Tarp žarijų pelenuos.
Kas ir vėl uždegs tokią ugnį,
Kad suskiltų dangus pilnas žvaigždžių?
Kas be baimės gers ligi dugno?
Galbūt taurę šlovės, galbūt nuodų. (2 kartus)
