Kai sniegas nutirpsta ir oras gaivus,
Ir geria studentai sodelyje alų,
Paklaikę nuo meilės lyg vieno visi,
Aš einu pažiūrėti į namą už upės.
O ten žiema,
Ir vėl aš ant ledo,
Ir vėl tas skausmas
Iš proto veda.
Aš mėgstu sėdėti ant medžio kėdės
Ir mojuoti plunksnomis užmiršto paukščio,
Dar myliu tą žolę tarp gatvių dviejų,
Bet vėl mane traukia namas už upės.
O ten žiema,
Ir vėl aš ant ledo,
Ir vėl tas skausmas
Iš proto veda.
Tomis dienomis aš taip noriu tavęs,
Čia pat ant pievelės, studentams bematant,
Bet dabar jau žiema, ir man beliko tik ranka
Bei uždanga sniego ir ledo kasyklos.
O, ir vėl žiema,
Ir vėl aš ant ledo,
Ir vėl tas skausmas
Iš proto veda.
