Šią naktį debesys šilti
Tarytum krentančios snaigės.
Šią naktį akmenys lengvi
Tarytum skraidančios sraigės.
Ir tik kažkur dar rėkia nuogas išprotėjęs žiogas,
Pieva – jo namai, o dangus – stogas.
Kažkas paglosto mano veidą. Gal tai tavo lūpos?
Bet atsimerkęs pamatau, kad tai tik rūkas.
Šią naktį didvyriai tylūs
Tarytum miegantys ledkalniai.
Šią naktį moterys vėl myli vyrus
Ir vėl dega krateriai.
Ir tik kažkur dar neša nuodus ištroškęs meilės uodas,
Pieva – jo mama, o tėvas – sodas.
Kažkas sušnibžda į ausį “Tu jau išprotėjęs!”,
Bet atsimerkęs pamatau, kad tai tik vėjas.
Jei tu dar gyva,
Atskrisk pas mane.
Ir mes skrisim aukštai, mus bučiuos uodai;
O kai krisim žemai, mums giedos žiogai;
Tu man būsi dangus, o aš būsiu nuogas.
O kai išauš aušra – išvažiuos stogas!
