Vieną vakarą visai ne ryte
Svetimam atsidūręs mieste
Pasiklydau ieškodamas kelio atgal minioje
Aš paklausiau, kas man padės,
Man atsake jie laukia žvaigždės
Ir šį vakarą ji būtinai būtinai patekės
Žvaigždės toli, jos vilioja visus iš aukštai
Žvaigždės toli, jos klajoja kažkur amžinai
Žvaigždės toli, jos vilioja visus iš aukštai
Žvaigždės toli, jos klajoja kažkur amžinai
Aš stovėjau ilgai tarp visų,
Nežinodamas, kur aš esu
Gal tarp sienų šaltų,
O gal tarp baltų debesų
Aš stovėjau ir ilgai ir jaučiu,
Kad stovėt nesinori, tačiau
Pamaniau, kad galėsiu ištart ją mačiau!
Žvaigždės toli, jos vilioja visus iš aukštai
Žvaigždės toli jos klajoja kažkur amžinai
Bet nešildo visai tolima jų šviesa, mūsų meilė joms nieko verta
Žvaigždės toli, jos klajoja kažkur amžinai
Aš tą vakarą ją pamačiau, bet ji buvo žmogus, ne daugiau
Nebelikę jau žavesio to ir šviesos kaip anksčiau
Ir į dangų pakėlęs akis supratau, kad žvaigždžių spindesys
Tai tik laikinas šviesmečių žaismas beribiam laike
Žvaigždės toli, jos vilioja visus iš aukštai
Žvaigždės toli jos klajoja kažkur amžinai
Bet nešildo visai tolima jų šviesa, mūsų meilė joms nieko verta
Žvaigždės toli, jos klajoja kažkur amžinai
