Pamačius iš Pakruojo kilusią vizažistę Simoną Mužaitę sunku likti abejingam – trumpi švelnios rožinės spalvos plaukai, tobulai ištreniruotas kūnas, išmargintas tatuiruotėmis, o iš veido nedingsta sniego baltumo šypsena. Jau trejus metus kone kasdien sporto salėje dieną užbaigianti mergina juokauja, kad sportas pakeitė ne tik jos išvaizdą, bet ir būdą: „Visada mėgau papankuoti, tačiau sportas mane išlaisvino ir padrąsino atrodyti taip, kaip noriu. Juk gyvename tik kartą, koks skirtumas, ką pasakys kiti.“
NORĖJAU PRIAUGTI SVORIO
Simona, dabar „Instagram“ tave seka kone 7 tūkst. žmonių, kurie semiasi iš tavęs įkvėpimo sportuoti ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Kokia buvai prieš tuos trejus metus, kai pradėjai rimčiau sportuoti?
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau muzikos pedagogikos studijas. Baigusi muzikos pedagogiką Vilniaus kolegijos menų fakultete įstojau mokytis vizažo paslapčių. Iškart pradėjau dirbti su profesionaliomis kosmetikos priemonėmis, pasisekė, jog gavau pasiūlymą dirbti vienoje didelėje kompanijoje. Iš viso jau dešimt metų dirbu grožio industrijoje.
Visada sukaisi grožio pasaulyje, kur merginoms svarbu jų išvaizda, dėl to ir pačiai norisi pasitempti. Ar buvai susijusi su sportu dar prieš įžengdama į grožio ir estetikos sferą?
Visada kažkiek sportuodavau. Vienu metu lankiau tinklinį, vėliau susidomėjau buriavimu, vandenlentėmis, kartą savaitėje nueidavau į grupines treniruotes, tačiau rimtai į tai nežiūrėjau. Tose treniruotėse jausdavausi nejaukiai, nes dažnai keičiau sporto klubus, nieko nepažinojau ir nerasdavau sau vietos. Su baltu pavydu žiūrėdavau į tas, kurios ateina sportuoti su draugėmis, viena kitą padrąsina ir padeda. Viskas pasikeitė tuomet, kai šalia mano namų atsidarė naujas sporto klubas.
Iš pradžių pradėjau eiti į grupines treniruotes ir matydavau, kad prie svarmenų pluša vien vyrai. Užsiminiau porai trenerių, kaip norėčiau stangresnio kūno, o jie atšovė, kad man išvis nereiktų sportuoti, juk esu plona, puikios figūros. Tačiau aš buvau išsikėlusi sau tikslą, kad noriu priaugti svorio, turėti stangresnį kūną, didensį raumenų tonusą. Nesiekiau išsipūsti, kad galėčiau dalyvauti fitneso konkursuose, pradėjau sportuoti dėl savęs. Lankant aerobiką sukaisdavau, tačiau jokių pokyčių net po kurio laiko nepajaučiau.
PRISIJAUKINTI SVARMENIS
Tuomet nusprendei pradėti sportuoti iš peties?
Sutikau savo asmeninį trenerį, kuris nusprendė už mane (juokiasi). Tai jis paprotino, jog jeigu noriu priaugti svorio, atrodyti gražiai, bet pakeisti kūną, turiu dirbti su svarmenimis. Iš pradžių buvo baisu, maniau, kad pradėsiu pūstis, ko tikrai nenorėjau. Pasirodo, jog tai grynas mitas. Nuo svarmenų raumenys stiprėja ir auga po truputį. Sutikau pabandyti ir mintyse išsikėliau sau dar keletą tikslų. Norėjau padaryti prisitraukimų, atsispaudimų, atsistoti ant galvos. Taip prasidėjo kelionė mano svajonių link.
Ar pradėjus rimtai sportuoti pakeitei ir savo mitybos įpročius?
Ne, mitybos tuomet dar neliečiau. Niekada nerūšiavau, nesvėriau ir neskaičiavau kiekviename produkte esančių kilokalorijų. Treneris vėliau pradėjo užsiminti, kad jeigu noriu greitesnio ir labiau matomo rezultato, turiu apjungti ir maistą. Nesu to tipažo žmogus, kuris galėtų iš vakaro keptis vištieną be druskos ir kitą dieną su dėžutėmis skubėti į darbą, tad treneris manęs kažkaip nespaudė to daryti. Tiesiog pasiūlė pusryčiams valgyti vaisius, košę ar varškę, turėti, ką galėčiau sukrimsti priešpiečiams ir pavakariams, reguliaru metu valgyti pietus ir vakarienę. Svarbu, kad gautųsi penki kartai po nedidelį kiekį maisto, tuomet jautiesi visada soti, bet nepersivalgiusi.
Kai sporto salėje patiri didelius fizinius krūvius, valgyti norisi dvigubai labiau. Draugai dar juokauj ir klausia, kur man tiek telpa? (juokiasi) Bet jeigu patiri didelį krūvį, privalai ir valgyti, nes raumeniui reikia iš kažko augti. Nebeleidžiu sau tokių dalykų, kaip draugės, kurios nuo darbų nusilaksčiusios 15 val. dar būna nevalgiusios. Kaip save myli, jei net nespėji pavalgyti? Žmonės nesupranta, jog patys save nužemina taip, kad į savo kūną net maisto per pietus neįdeda. Aš išmokau susidėlioti prioritetus.
NESIBAIGIANTYS TIKSLAI
Ar nebuvo baisu iškart griebti svorius į rankas?
Iš pradžių dirbome visai be svorių, nes mokėmės, kaip daryti pratimus teisingai. Gerai, kad visada šalia buvo treneris, nes tarp štangų ir vien vyrų aplink tikrai nesijaučiau jaukiai. Pasijuokdavau, kad ir pati vyriškėju, nes vis pritrindavau rankas nuo svarmenų kilnojimo. Atrodydavo nelabai moteriškai, bet mes judėjome į priekį. Praėjus trims mėnesiams, sportuojant po 4-5 kartus per savaitę, pradėjau abejoti veiksmingumu, nejaučiau, kad būčiau labai pasikeitusi. Tik vėliau prisiminiau, kad atėjusi pirmą dieną nepadarydavau kone pusės pratimų, net neprisitraukdavau. Jėgos tikrai padaugėjo.
O kūno pokyčius pamačiau tik pasiėmusi nuotrauką, fotografuotą prieš pradedant intensyviai judėti. Kiekvieną dieną save matant sunku pastebėti tokius pasikeitimus. Tik po pusmečio pajaučiau, kad organizme kažkas vyksta, žmonės pradėjo man rašyti, merginos užkalbindavo sporto klube ir klausdavo patarimų. Iš pradžių tai buvo labai keista, bet vėliau tokie atsiliepimai mane skatino nesustoti ir stengtis toliau.
Kiek laiko jau nepaleidi svorių iš rankų?
Iš viso intensyviai sportuoju trejus metus, tačiau tas sportas taip pat banguoja. Pavyzdžiui, prieš pusmetį prijungiau tempimo jogą, tad į salę einu tris kartus. Pasiilgau lankstumo. Dirbant vien su štangomis prarandi mobilumą, nes didėjant raumenims mažėja paslankumas, o merginoms norisi būti ir lanksčioms. Pradėjusi eiti į jogą vėl sau išsikėliau tikslą, kad noriu padaryti špagatą ir motyvacija lankyti užsiėmimus iškart padidėjo. Lengviau kažką pasiekti, kai nusibrėži liniją, kurią nori kirsti.
PRIKLAUSOMA NUO SPORTO
Kaip manai, ar tau būtų pavykę tokių rezultatų pasiekti vienai?
Kai esi vienas, sportuoji taip, kaip tau išeina. Jauti, kad pavargai, atsistoji ir išeini, o jeigu šiandien tingėjai pakilti iš lovos, tai gal iki salės išvis nepriėjai. Tuo tarpu treneris yra tas, kuris sako „dar vieną, paskutinį“ net tuomet, kai jau nebegali. Patempia ir motyvuoja tave nesustoti, kai nebenori nieko daryti. Geležinės valios dėka viskas įmanoma, bet su trenerio pagalba žymiai lengviau. Be to, tuomet gali būti tikras, kad savo kūnui nekenki dirbdamas su svoriais ar darydamas tempimo pratimus. Labai daug nežinome apie save pačius, tad norėdami gero kartais galime prisidaryti ir nemenkų bėdų. Reikėtų būti atsargiems.
Šiuo metu esi ADIDAS ženklo ambasadorė Lietuvoje, dažnai dalyvauji fotosesijose. Kaip užsimezgė jūsų draugystė?
Taip, prieš metus netikėtai sulaukiau jų žinutės. Pasirodo, jog jie jau kurį laiką stebėjo, kaip aš sportuoju, tad sulaukiau nemažai komplimentų. Vėliau manęs paklausė: „Esi aktyvi, ryški, sportiška asmenybė, viskuo daliniesi su kitais, gal nori tapti mūsų ambasadore?“ Iš laimės vos nenumiriau tą dieną! Labai nustebau, juk Lietuvoje yra tiek garsių veidų. Tačiau jiems reikėjo žmonių, kurie tikrai užsiima tuo, ką skleidžia, o ne tik užsideda sportinius batelius tam, kad nusifotografuotų. Labai malonu, kad už pastangas kažkas įvertina ir pastebi. Malonu gauti komplimentų, tačiau žinau, kad be jų vis tiek nenustočiau sportuoti. Tai jau tapo visiška mano priklausomybe.
