Per didelis pilvas. Per mažos ar per didelės krūtys. Strijos. Celiulitas. Randai. Ne tokios stangrios šlaunys. Pasikeitęs kūnas po nėštumo. O gal tiesiog nuolatinė mintis: „Kai nusirengsiu, jis arba ji pamatys, kaip iš tikrųjų atrodau.“ Kūno kompleksai į miegamąjį neretai ateina kartu su mumis, net jei kasdienybėje atrodome pasitikintys savimi. Intymumo metu kūnas tampa labiau matomas, prisilietimai – artimesni, o mūsų pačių pažeidžiamumas – didesnis, todėl tai, ką dieną galime paslėpti po drabužiais ar ignoruoti, vakare staiga ima atrodyti nepaprastai svarbu.
Problema ta, kad nuolatinė kūno kontrolė gali atimti būtent tai, dėl ko intymumas turėtų būti malonus – gebėjimą būti akimirkoje, jausti prisilietimą, susijaudinimą, artumą ir ryšį. Tyrimai rodo ryšį tarp nepasitenkinimo savo kūnu, didesnio susikaustymo intymumo metu ir mažesnio seksualinio pasitenkinimo. Pavyzdžiui, jaunų moterų tyrime geresnis kūno vertinimas buvo siejamas su mažesniu susirūpinimu savo išvaizda intymumo metu, o tai savo ruožtu buvo susiję su didesniu seksualiniu pasitenkinimu.
Taigi kūno kompleksai miegamajame nėra vien kosmetinė problema. Kartais jie gali tapti nematoma siena tarp žmogaus ir jo paties malonumo.
Kai intymumo metu galvojate ne apie tai, ką jaučiate, o apie tai, kaip atrodote
Įsivaizduokite situaciją: partneris jus liečia, bučiuoja, rodo susižavėjimą, tačiau jūsų galvoje tuo metu sukasi visai kitos mintys. „Ar šita poza neparyškina pilvo?“, „Tikriausiai matosi celiulitas“, „Reikėjo neišjungti marškinėlių“, „Gal geriau neatsisukti“, „Ką jis dabar galvoja apie mano kūną?“ Fiziškai žmogus dalyvauja intymioje akimirkoje, tačiau psichologiškai jo dėmesys persikelia tarsi į šalį – jis pradeda stebėti save iš išorės.
Būtent čia kūno kompleksai pradeda tiesiogiai trukdyti malonumui. Susijaudinimui reikia gebėjimo nukreipti dėmesį į kūno pojūčius – šilumą, prisilietimą, kvėpavimą, partnerio artumą, emocinį ryšį. Jeigu didžioji dalis dėmesio skiriama klausimui, kaip tuo metu atrodo pilvas, krūtys ar šlaunys, pojūčiams lieka gerokai mažiau vietos. Tyrimuose didesnis susikaustymas dėl savo išvaizdos intymumo metu siejamas su mažesniu seksualiniu pasitenkinimu ir prastesne seksualine saviverte.
Kitaip tariant, problema nėra ta, kad jūsų kūnas trukdo seksui. Problema gali būti tai, kad mintys apie kūną neleidžia jums iki galo jame būti.
„Jis tikriausiai mato visas mano ydas“ – nors partneris tuo metu gali matyti visai ką kita
Viena sunkiausių kūno kompleksų savybių yra gebėjimas savo pačių kritiką priskirti kitam žmogui. Jei jūs nekenčiate savo pilvo, gali atrodyti savaime suprantama, kad partneris taip pat į jį žiūri kritiškai. Jeigu jums nepatinka krūtinė, randas ar klubai, gali atrodyti, kad partnerio žvilgsnis būtinai užklius būtent už tos vietos.
Tačiau mūsų pačių dėmesys savo „trūkumams“ dažnai būna daug intensyvesnis nei kito žmogaus. Jūs tą kūno vietą matote kiekvieną dieną, galbūt metų metus ją lyginate, vertinate, slepiate ir kritikuojate. Partneriui jūsų kūnas nėra atskirų „probleminių zonų“ sąrašas. Intymumo metu jis gali matyti žmogų, kurio nori, prie kurio jaučia trauką ir su kuriuo nori būti arti.
Žinoma, vien partnerio komplimentų ne visada pakanka. Jei žmogus pats yra įsitikinęs, kad jo kūnas nepatrauklus, net nuoširdų „tu man labai graži“ jis gali išversti kaip mandagumą: „jis taip sako todėl, kad mane myli“. Todėl ilgalaikis tikslas nėra išgauti iš partnerio vis daugiau patvirtinimų. Svarbiau pamažu keisti savo santykį su pačiu kūnu.
Kompleksai gali paveikti ir norą mylėtis
Kai intymumas tampa situacija, kurioje reikia „išlaikyti egzaminą“ savo kūnu, nenuostabu, kad ilgainiui jo norisi mažiau. Žmogus gali pastebėti, kad dažniau atsisako artumo, vengia iniciatyvos arba sutinka mylėtis tik tam tikromis sąlygomis: išjungus šviesą, ne visiškai nusirengus, neleidžiant partneriui paliesti konkrečių kūno vietų ar renkantis tik tas pozas, kuriose jaučiasi vizualiai saugiausiai.
Kartais šis vengimas klaidingai suprantamas kaip sumažėjęs libido. Tačiau seksualinis potraukis ir noras būti tokioje situacijoje, kurioje jaučiatės stebimi ar vertinami, nėra tas pats. Cleveland Clinic tarp veiksnių, galinčių prisidėti prie seksualinių sunkumų, mini prastą kūno vaizdą, nerimą dėl seksualinio „pasirodymo“, kaltę ir santykių sunkumus.
Ilgainiui gali susidaryti uždaras ratas: žmogus kompleksuoja dėl kūno, todėl vengia intymumo, dėl to poroje mažėja fizinio artumo, o atsiradusi distancija dar labiau sustiprina mintį, kad partneris jo nebenori.
Kūno kompleksai nėra tik moterų problema
Nors žiniasklaidoje apie kūno nepasitenkinimą dažnai kalbama moterų kontekste, vyrams ši problema taip pat gali būti labai reali. Nerimas dėl svorio, pilvo, ūgio, raumenų, plaukų slinkimo, randų, lytinių organų išvaizdos ar kitų kūno savybių gali turėti tiesioginės įtakos seksualiniam pasitikėjimui.
Moterų kompleksai savo ruožtu dažnai susiję ne tik su svoriu. Krūtų forma, pilvas po gimdymo, strijos, celiulitas, randai, odos pokyčiai, menopauzės metu pasikeitęs kūnas ar lytinių organų išvaizda gali tapti labai jautriomis temomis. Tyrimai, kuriuose nagrinėtas moterų nepasitenkinimas genitalijų išvaizda, rodo ryšį tarp didesnio susikaustymo intymumo metu ir mažesnės seksualinės savivertės bei pasitenkinimo.
Todėl frazė „juk niekas nėra tobulas“ dažnai nepadeda. Žmogui, kuris dėl savo kūno jaučia stiprią gėdą, jo išgyvenimas yra tikras, nepriklausomai nuo to, kiek „objektyviai“ pastebimas tariamas trūkumas.
Socialiniai tinklai gali tyliai persikelti ir į miegamąjį
Kūno vaizdas nesusiformuoja vakuume. Daugelį metų matome reklamas, filmus, seksualizuotus vaizdus, socialinių tinklų turinį ir žmones, kurių išvaizda dažnai pateikiama labai selektyviai. Tinkamas apšvietimas, poza, filtras, makiažas, retušavimas ir dešimtys nepublikuotų kadrų sukuria standartą, kurį vėliau nesąmoningai lyginame su savo gyvu, judančiu, kvėpuojančiu kūnu.
Tyrime, kuriame analizuotas lieknumo idealo internalizavimas, stipresnis tokio idealo priėmimas buvo siejamas su mažiau pozityviu kūno vertinimu, didesniu susikaustymu dėl išvaizdos intymumo metu ir mažesniu seksualiniu pasitenkinimu.
Vadinasi, verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką sakome sau prieš veidrodį, bet ir į turinį, kuriuo kasdien maitiname savo smegenis. Jei po tam tikrų paskyrų peržiūros reguliariai pradedate jaustis per stora, per sena, per raukšlėta ar „nepakankamai“ patraukli, jų atsisakymas nėra silpnumas. Tai elementari psichologinė higiena.
Nebūtina „pamilti kiekvieno kūno centimetro“, kad galėtumėte mėgautis intymumu
Vienas labiausiai spaudžiančių šiuolaikinio „body positivity“ diskurso aspektų yra mintis, kad privalome besąlygiškai mylėti kiekvieną savo kūno dalį. Žmogui, kuris daugelį metų gėdijosi tam tikros savo išvaizdos ypatybės, reikalavimas staiga ją „pamilti“ gali atrodyti beveik toks pat nerealus kaip grožio standartas, nuo kurio jis bando pabėgti.
Daug realesnis tikslas – kūno neutralumas. Jums nebūtina kas rytą žiūrėti į pilvą ir galvoti: „jis nuostabus“. Galima pradėti nuo paprastesnės minties: „Tai yra mano kūnas ir jis neturi atrodyti tobulai, kad būtų vertas prisilietimo, artumo ir malonumo.“
Kūnas nėra dekoracija miegamajame. Jis yra priemonė, per kurią jaučiame. Jūsų oda jaučia prisilietimą. Rankos apkabina. Kojos neša. Kvėpavimas keičiasi susijaudinus. Kūnas leidžia patirti malonumą ir artumą. Kai dėmesį nuo klausimo „kaip jis atrodo?“ pamažu perkeliame į „ką jis jaučia?“, intymumo patirtis gali labai pasikeisti.
1. Pirmiausia pastebėkite savo vidinį komentarą
Kūno kompleksų neįmanoma keisti, jei net nepastebime, kaip dažnai save kritikuojame. Pabandykite kelias dienas atkreipti dėmesį į mintis, kurios kyla žiūrint į veidrodį, rengiantis ar nusirengiant. Galbūt jūsų galvoje nuolat skamba: „šlykštu“, „reikia numesti svorio“, „kaip aš galėjau taip apsileisti“, „anksčiau atrodžiau daug geriau“.
Paklauskite savęs, ar taip kalbėtumėte su žmogumi, kurį mylite. Greičiausiai ne. Tai nereiškia, kad nuo rytojaus turite pradėti sau sakyti dalykus, kuriais visiškai netikite. Tačiau galima keisti toną. Vietoje „mano pilvas baisus“ – „man sunku priimti tai, kaip dabar atrodo mano pilvas“. Skirtumas nedidelis, bet labai svarbus: pirmasis sakinys paskelbia kūną problema, antrasis pripažįsta, kad problema yra jūsų santykis su juo.
2. Intymumo metu grąžinkite dėmesį į pojūčius
Kai pagaunate save galvojant: „Kaip dabar atrodau?“, sąmoningai grąžinkite dėmesį į tai, ką jaučiate. Kokia partnerio rankos temperatūra? Kur prisilietimas maloniausias? Kaip jaučiasi oda? Kaip keičiasi kvėpavimas? Ką jaučiate emociškai?
Tikslas nėra uždrausti neigiamas mintis. Kuo labiau stengiamės apie kažką negalvoti, tuo atkakliau tai gali sugrįžti. Daug naudingiau mintį pastebėti – „štai, vėl vertinu savo pilvą“ – ir grįžti prie konkretaus kūno pojūčio.
Iš pradžių tą gali tekti daryti dešimtis kartų. Tai normalu. Dėmesys yra treniruojamas. Ilgainiui intymumas gali vis mažiau priminti situaciją, kurioje žiūrite į save įsivaizduojamo stebėtojo akimis, ir vis labiau – patirtį, kuri vyksta jūsų kūne.
3. Pasakykite partneriui, ko bijote
Kartais žmogus metų metus intymumo metu slepia pilvą, vengia nusirengti ar prašo išjungti šviesą, tačiau partneris net nesupranta, kodėl. Jis gali interpretuoti atsitraukimą kaip nenorą, nepasitikėjimą juo ar mažėjančią trauką.
Paprastas sakinys „aš kartais susikaustau, nes labai kompleksuoju dėl savo kūno“ gali pakeisti daug. Geras partneris nėra terapeutas ir neprivalo „išgydyti“ jūsų savivertės, tačiau emocinis saugumas ir atvira komunikacija yra svarbi seksualinio ryšio dalis. Tarptautinės seksualinės medicinos draugijos aprašytame tyrime geresnis kūno vertinimas ir seksualinė savivertė buvo siejami ir su atviresne seksualine komunikacija.
Kartais ypač padeda kalbėti ne tik apie tai, ko nenorite, bet ir apie tai, kas leidžia jaustis saugiau: daugiau laiko prisilietimams, lėtesnis tempas, komplimentai, tam tikras apšvietimas ar daugiau iniciatyvos iš partnerio.
4. Nesistenkite įveikti komplekso vienu didžiuliu šuoliu
Jeigu metus mylėjotės tik tamsoje, nereikia kitą vakarą specialiai įjungti visų lubų šviestuvų ir tikėtis stebuklingos transformacijos. Pokyčiai gali būti laipsniški.
Galite pradėti nuo švelnesnio apšvietimo. Vėliau ilgiau pabūti nuogi partnerio akivaizdoje ne seksualinėje situacijoje. Galbūt leisti paliesti vietą, kurią anksčiau visada instinktyviai slėpdavote. Kiekviena tokia patirtis smegenims pateikia naujos informacijos: „aš buvau matoma ir nieko blogo nenutiko“.
Svarbiausia šio proceso nepaversti dar vienu testu, kurį turite „išlaikyti“. Jei vieną vakarą jaučiatės drąsiau, o kitą vėl norite daugiau privatumo, tai nereiškia, kad grįžote į pradžią.
5. Atsargiai su „kai sulieknėsiu, tada…“
„Kai numesiu penkis kilogramus, nusipirksiu gražų apatinį trikotažą.“ „Kai sustangrinsiu pilvą, nebesigėdysiu mylėtis šviesoje.“ „Kai susitvarkysiu kūną, pagaliau jausiuosi seksualus.“
Problema ta, kad finišo linija gali nuolat trauktis. Numetus penkis kilogramus atsiranda kita vieta, kuri nepatinka. Išnykus vienam kompleksui dėmesys persikelia į kitą. Ir gyvenimas, intymumas bei malonumas vis atidedami ateities kūnui.
Žinoma, žmogus gali norėti sportuoti, keisti svorį, rūpintis oda ar kitaip keisti savo išvaizdą. Tačiau svarbu atskirti du dalykus: „aš noriu pakeisti savo kūną“ ir „kol jo nepakeisiu, neturiu teisės jaustis patrauklus“. Antrasis įsitikinimas yra daug pavojingesnis.
Jūsų kūnas neturi pasiekti tam tikro dydžio ar formos, kad galėtumėte patirti artumą šiandien.
6. Nepainiokite seksualumo su tobula išvaizda
Patrauklumas intymiame ryšyje susideda iš daugybės dalykų, kurių neįmanoma išmatuoti centimetrais. Žvilgsnis. Balsas. Kvapas. Judesiai. Humoras. Švelnumas. Pasitikėjimas. Iniciatyva. Gebėjimas būti arti. Tai, kaip žmogus reaguoja į prisilietimą ir kaip pats liečia.
Vis dėlto žmogus, nepatenkintas savo kūnu, neretai seksualumą susiaurina iki išvaizdos: „jei mano kūnas nėra pakankamai gražus, negaliu būti seksualus“. Tokia lygtis labai ribojanti.
Tyrimai rodo, kad pozityvesnis kūno vaizdas siejamas ne tik su didesniu komfortu nusirengiant prieš partnerį, bet ir su kitais seksualinio pasitikėjimo aspektais.
Galbūt naudingesnis klausimas nėra „ar mano kūnas pakankamai gražus?“, o „kas man leidžia jaustis seksualiai?“. Atsakymas gali būti visiškai nesusijęs su kilogramais.
Kada verta kreiptis pagalbos?
Daugybė žmonių turi kūno vietų, kurios jiems nepatinka, tačiau kartais susirūpinimas išvaizda tampa gerokai intensyvesnis. Jei mintys apie tariamus trūkumus užima daug dienos, nuolat tikrinate save veidrodyje arba, priešingai, jo vengiate, sistemingai slepiate tam tikras kūno vietas, atsisakote socialinių ar intymių situacijų ir dėl išvaizdos patiriate didelį emocinį distresą, verta pasikalbėti su psichikos sveikatos specialistu. Kūno dismorfinis sutrikimas yra reali psichikos sveikatos būklė, kuriai būdingas intensyvus susitelkimas į suvokiamus išvaizdos trūkumus; jis gali reikšmingai paveikti santykius ir kasdienį gyvenimą.
Jei problema labiausiai pasireiškia seksualiniame gyvenime, gali padėti ir kvalifikuotas psichoterapeutas ar sekso terapeutas. Tokios terapijos metu gali būti nagrinėjamos mintys ir elgesys, trukdantys seksualiniam gyvenimui, įskaitant prastą kūno vaizdą, seksualinį nerimą bei santykių sunkumus.
Partneris gali padėti, bet jis negali padaryti viso darbo už jus
Labai daug reiškia būti su žmogumi, kuris nekritikuoja jūsų kūno, gerbia ribas ir leidžia jaustis saugiai. Intymumo pagrindas turėtų būti abipusis sutikimas, pagarba ir galimybė bet kada pasakyti, kas jums tinka arba netinka.
Tačiau net pats mylintis partneris negali visą gyvenimą savo komplimentais užpildyti jūsų vidinės savivertės skylės. Jeigu kiekvienam „tu graži“ atsakote mintimi „jis meluoja“, dar penkiasdešimt komplimentų problemos greičiausiai neišspręs.
Galutinis tikslas nėra pasiekti būseną, kurioje daugiau niekada nepagalvosite nieko kritiško apie savo kūną. Daug realesnis tikslas – kad tokia mintis nebegalėtų nuspręsti, ar nusipelnėte artumo, ar galite būti matomi ir ar turite teisę patirti malonumą.
Kūnas keisis – todėl santykis su juo svarbesnis už „tobulą“ formą
Net jeigu šiandien pasiektumėte kūną, kuriuo būtumėte visiškai patenkinti, jis vis tiek keistųsi. Nėštumas, gimdymas, hormoniniai pokyčiai, ligos, traumos, svorio svyravimai ir natūralus senėjimas keičia mūsų išvaizdą. Kūno vaizdas apskritai nėra nekintantis – jį veikia mūsų patirtys, aplinka, žinutės iš artimųjų ir žiniasklaidos.
Todėl daug tvaresnė investicija yra ne bandymas amžinai išlaikyti vieną „tobulą“ kūno versiją, o gebėjimas neprarasti ryšio su savimi kūnui keičiantis.
Seksualumas nėra privilegija, kuri suteikiama tik jauniems, liekniems, stangriems ir nepriekaištingai atrodantiems žmonėms. Tai žmogaus gebėjimas jausti, norėti, būti arti, patirti prisilietimą ir kurti intymumą.
Ir kartais svarbiausias pokytis miegamajame įvyksta ne tada, kai pasikeičia kūnas, o tada, kai žmogus pagaliau nustoja visą intymią akimirką žiūrėti į save tarsi iš šalies.
