Vasario 28-osios spektaklyje „Piaf“ paskutinį kartą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) žiūrovams šoks balerina Greta Gylytė. Žymi artistė baigia savo karjerą po aštuoniolikos baleto trupėje praleistų sezonų.
„Kartos balete taip greitai keičiasi! Senus spektaklius keičia nauji spektakliai, tavo šoktų vaidmenų repertuare vis mažėja… Iš laimės dėl to nešokinėjau, bet priėmiau ramiai – kaip seno etapo pabaigą ir naujo įdomaus etapo pradžią“, – teigia G. Gylytė.
„Piaf“ – atsisveikinimo spektaklis
„Piaf“ spektaklis atsisveikinimui su scena: jūsų pačios pasirinkimas ar atsitiktinumas?
Tiesiog taip sutapo, kad man tai paskutinis spektaklis šiame sezone. Bet džiaugiuosi šiuo sutapimu, nes baletas „Piaf“ ir mano vaidmuo jame man patinka. Mielas, smagus, artimas pastatymas, kurį rodome jau devynerius metus, bet žiūrovai vis dar ateina. Net nežinau, dėl ko labiau: ar dėl Mauro Bigonzetti choreografijos, ar dėl legendinės Édith Piaf dainų. O gal dėl abiejų?
Pastatymų, kuriuos mielai prisimenu, yra ir daugiau. Ko vertas vien Krzysztofo Pastoro „Bolero“, už kurį kartu su partneriu Eligijumi Butkumi gavome „Auksinį scenos kryžių“! Taip pat – kitas to paties choreografo baletas „Stebuklingas mandarinas“, kuriame pagrindinį vaidmenį parengiau praėjus metams po sudėtingos traumos gydymo. Abu šiuos baletus esu daug kartų šokusi scenoje.
Dar buvo Pelių karalienė ir Arabiškas šokis K. Pastoro statytame „Spragtuke“. Ankstesniame šio baleto pastatyme, kaip ir daugelis mano kartos jaunų balerinų, kordebalete šokdavau Snaiges, tad čia turėjau galimybę „užaugti“. Apskritai būtent K. Pastoro statytuose baletuose teko sukurti daugiausiai man svarbių ir įdomių vaidmenų, todėl šiam choreografui jaučiu ypatingą pagarbą ir dėkingumą.
Išskirtiniai vaidmenys
Jums tekdavo ryškios aktorinės vaidybos reikalaujantys charakteriniai vaidmenys: ne Mari, o Pelių karalienė, ne Žizel, o Mirta, ne Nikija, o Gamzati, ne Kitri, o Mersedes, ne Barbora, o Bona. Kodėl?
Taip buvo nuo pat pradžių: jau mokyklinėje „Pelenėje“ aš šokdavau Pamotę, o ne Pelenę. Turbūt tokie vaidmenys labiau atitiko mano pačios charizmą? Švelnių lyrinių veikėjų mano karjeroje būta nedaug. Turbūt ryškiausia išimtis – Motina balete „Tristanas ir Izolda“: ji buvo švelni ir užjaučianti. Na, ir balete „Piaf“ mano epizodas taip pat moteriškai jautrus.
Gal lėmė tai, kad užaugote artistų šeimoje ir paveldėjote savo tėvų genus? Ar tėveliai, kurių dabar jau nebėra, dažnai atvažiuodavo iš Klaipėdos pamatyti jūsų spektaklių?
Taip, jie žiūrėdavo visus mano parengtus vaidmenis. Aš tikiu, kad jie stebi mane iki šiol, kad matys ir tą paskutinį vakarą scenoje. Juk mes tiek daug ko nežinome… Vis dar jaučiu jų pagalbą, kai, pavyzdžiui, sulaiko mane nuo klaidingo žingsnio arba atvirkščiai – stumteli į priekį, kai to reikia. Mūsų tarpusavio santykis visada buvo labai artimas, todėl mama ir tėtis yra stiprūs mano ir sesės angelai sargai.
Tinkamu laiku tinkamoje vietoje
Anksčiau minėjote, kad laisvadieniais nemėgstate galvoti apie teatrą. Bet, atėjus laikui, pasirinkote tolesnę karjerą tame pačiame teatre. Kodėl?
Teatras iš mūsų atima labai daug energijos ir laiko, todėl turi išmokti nuo jo šiek tiek atsiriboti. Būtina turėti ir savo asmeninį gyvenimą – juk nuo pat vaikystės žinome, kad šokėjo karjera nebus amžina. Ir man gana sėkmingai pavyko tuos du dalykus atskirti.
Bet kai pasiūlė spektaklių vadovo pareigas – supratau, kad noriu likti šiame teatre. Juk čia – mano antri namai! Tai naujas įdomus darbas, kurio mokausi jau pusę metų. Mano, kaip spektaklių vadovės, debiutas įvyko pernykščiame „Kūrybiniame impulse“. Nors man, kaip naujokei, ten patikėjo vos du koncerto pasirodymus, jutau didžiulę atsakomybę tiek prieš publiką, tiek prieš savo kolegas, kurie ilgai plušo kurdami savo choreografines vizijas. Aišku, daug metų praleidusi trupėje aš neblogai išmaniau užkulisių darbą, bet reikia priprasti prie naujos, kitokios nei artisto, atsakomybės.
Taip pat – ir prie spektaklių valdymo pulto, kuris jau seniai mane instinktyviai traukė. Juk viskas prasidėjo nuo to, kad vienoje vakarinėje spektaklio repeticijoje įsiprašiau, kad man leistų paspausti gongo mygtuką ir pranešti kolegoms apie artėjančią repeticijos pradžią. Standartinis pranešimas, nieko daugiau, bet jį girdėjo visi, kas buvo tuo metu teatre. Išgirdo ir baleto meno vadovė Jurgita Dronina, kuri tuo metu jau dairėsi kandidatų į spektaklių vadovus. Jai kilo mintis, o aš netrukus sulaukiau pasiūlymo… Galima sakyti, tinkamu laiku atsidūriau tinkamoje vietoje. Bet gal čia būtent tas atvejis, kai kažkas nematomas mane pastūmėjo?
O iki tol minčių apie galimus ateities užsiėmimus turėjote?
Nieko konkretaus. Veiklos tikrai netrūko – jau ne vienerius metus vystau nuosavą drabužių šokėjams prekės ženklą. Jis sėkmingai gyvuoja, sulaukdamas užsakymų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių šokėjų.
Be to, nebijau scenos ir teatre vedu įvairius renginius, tad pagalvodavau, kad ir tokia veikla ateičiai man galėtų būti tinkama. Bet jokių konkrečių žingsnių nesiėmiau ir netgi patyliukais grauždavau save dėl to, nes laikas taigi eina… Kaip ir nemažai mano kolegų, esu baigusi baleto pedagogikos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tad galėjau tapti baleto mokytoja. Bet kažkaip toks darbas manęs ypatingai netraukė.
Todėl, sulaukusi J. Droninos pasiūlymo tapti spektaklių vadove, nuoširdžiai apsidžiaugiau. Bendras darbas kūrybiniuose procesuose man labai artimas.
Ateities svajonės
Bet kartu tai reiškia, kad ir toliau nebus daug laisvų vakarų ir savaitgalių…
Taip, iš tikrųjų. Anksčiau galvodavau, kad užbaigus šokėjos karjerą visi mano vakarai ir savaitgaliai bus laisvi, ir mintyse tai atrodė patraukliai. Tačiau beveik visą savo gyvenimą praleidusi be laisvų vakarų ir savaitgalių supranti, kad esi pripratusi prie tokio ritmo. Svarbiausia – rasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio laiko.
Kam planuojate skirti daugiau laiko ateityje? Kokias svajones planuojate įgyvendinti?
Manau, turėsiu daugiau laiko užsienio kelionėms, kas sezono metu šokėjams gana sudėtinga: juk praktiškai kasdien dirbame baleto salėse. Tiesa, tekdavo pakeliauti su baleto trupės gastrolėmis, bet per jas nedaug ką suspėji pamatyti. Dabar norisi tokių poilsinių ir turistinių kelionių, kur pati būčiau savo laiko valdovė.
O dar tokią gražią žiemą, kaip ši, būtų smagu išvykti į kalnus paslidinėti. Šokdama sau to leisti negalėjau, nes tai pernelyg pavojingas sportas. O dabar labai norėčiau pajausti, ką reiškia lėkti nuo kalno ant slidžių.
Ir dar mielai dažniau išsitraukčiau siuvimo mašiną, nes savo vardu kuriamo drabužių ženklo gamybą jau senokai patikiu profesionalioms siuvėjoms. Vis dėlto kartais norisi pasisiūti ką nors sau. Tai būna ramus, prasmingas laikas: fone groja muzika, rankos dirba, o mintys ilsisi. Šį įprotį paveldėjau iš mamos.
Kitas mano pomėgis – piešinių perkėlimas ant puodelių. Turiu tam skirtą aparatūrą, tačiau tai nėra verslas – veikiau kūrybinis malonumas. Tokius puodelius dažniausiai dovanoju artimiesiems, nes patinka stebinti draugus. Keletas baleto tematikos puodelių yra ir šokio prekių parduotuvėje – kartais juos nuperka, ir tai visada nudžiugina. Bet svarbiausias pats kūrybos procesas.
Ypatingi pomėgiai
Teko girdėti ir apie jūsų monetų kolekciją?
Tai dar vienas mano hobis – kolekcionuoju įvairiose Europos Sąjungos šalyse išleistas apyvartines ir jubiliejines eurų monetas. Pandemija šį hobį buvo trumpam pristabdžiusi – žmonės rečiau keliavo, vis dažniau atsiskaitė kortelėmis, todėl į apyvartą patekdavo mažiau skirtingų monetų. Mano monetų albumas jau sunkus, bet jame daug ko trūksta. Nesu iš tų fanatiškų kolekcininkų, kurie vien dėl monetų kasdien apsilanko bent keliose sostinės kavinėse.
O kodėl nerinkote balerinų statulėlių ar segių su balerinomis?..
Vietoj to aš mokykloje rinkdavau baleto artistų interviu iš įvairių laikraščių ir žurnalų. Kiekvieną kruopščiai iškirpdavau, kišdavau į įmautę, tada įsegdavau į albumą. Iki šiol saugau kelis tokius albumus. O atėjusi dirbti į teatrą, gyvai sutikau tuos pačius žmones, kurių interviu guli mano segtuvuose. Jei dabar atsineščiau tuos albumus į teatrą – ko gero, būtų įdomu.
Aišku, turiu ir savo duotų interviu archyvą. Esu surinkusi šoktų spektaklių programėles, lapus su spektaklių atlikėjais, netgi lapelius su linkėjimais ir sveikinimais, kuriuos rasdavau prisegtus prie gėlių puokščių – niekada nepakildavo ranka jų išmesti. Tokio kruopštumo mane išmokino tėtis, sakydamas, kad niekada nežinai, kada ko gali prireikti.
Reikšmingiausias vaidmuo
Kurį savo vaidmenį šiandien pavadintumėte etapiniu, pačiu reikšmingiausiu savo karjeroje?
Sakyčiau, tai buvo Mirta balete „Žizel“. Ji – pirmasis mano solinis vaidmuo teatre, su kuriuo pasirodžiau šokdama trupėje antrąjį sezoną. Ir šokau aš Mirtą ilgai – apie 15 metų: iš pradžių viename „Žizel“ pastatyme, vėliau jau kitame. Šokau ir grįžusi į trupę po metus gydytos sudėtingos kojos traumos. Tik pastaruosius kelis sezonus teko atsisakyti: pajutau, kad man per sunku. Traumos šokėjams dažniausiai visgi nepraeina be pėdsakų – tik laiko klausimas, kada skausmas apie jas primins.
Likus vos keliems sezonams iki karjeros pabaigos, pavyko sukurti dar vieną svarbų vaidmenį – Boną Anželikos Cholinos balete „Barbora Radvilaitė“. Džiaugiuosi turėjusi galimybę imtis tokio stipraus ir dramaturgiškai turtingo vaidmens.
Gal tuomet vertėtų kalbėti apie šokėjos Gylytės karjerą iki traumos ir po jos?
Ne, aš taip nedalinčiau. Trauma manęs psichologiškai niekaip nesutraumavo. Iš tikrųjų! Tai buvo metai, kai turėjau aiškų tikslą – kuo greičiau atsistoti ant kojų ir vėl šokti. Teko gerokai padirbėti su savimi tiek psichologiškai, tiek ir fiziškai: fizioterapijos, reabilitacijos ir visa kita. Darbo turėjau nė kiek ne mažiau, nei šokdama trupėje.
Įsitikinau, kad daugiausiai stabdžių yra mūsų galvose: gali labai daug dalykų padaryti, jei tikrai to nori. Kai visi aplinkui kartojo, kad daugiau nebešoksiu, aš tiesiog nepriėmiau tokios informacijos. Aplinkinių skeptiškumas manęs nepalaužė: viduje žinojau, kad sugrįšiu. Ir aš sugrįžau į sceną!
Kai dabar pagalvoju, tai nieko ypatingo nė neįvyko. Ne man vienai teko panašūs išbandymai – baleto artistų traumos nėra retas dalykas. Retai kam pavyksta užbaigti sceninę karjerą nieko panašaus nepatyrus. Kartu su metais ateina artisto branda, suteikianti tau stiprybės.
Anksčiau balete galiojo aksioma „20 sezonų“: šokėjo karjeros terminas, iš anksto nubrėžta laiko riba, kurią peržengti pavykdavo tik nedaugeliui scenos asmenybių. Dabar, kaip ir jūsų atveju, artisto karjera jau sutrumpėjusi iki 18 sezonų. Gerai tai ar blogai?
Gerai, nes sukaupti 20 metų stažą šiuolaikinių reikalavimų baleto trupėje daugeliui šokėjų tampa per sunku. Jei man dabar reiktų dar dvejus metus šokti scenoje… būtų sudėtinga.
Ar daug įspūdingų baleto nuotraukų pamatytume ant sienų Jūsų namuose?
Jų ten apskritai nėra! Užtat mano kompiuterio atmintyje – didžiulis tokių nuotraukų archyvas. Paskutinėmis savaitėmis nemažai laiko praleidau viską peržiūrinėdama, nes atsisveikinimo su scena proga noriu gražiausias praeities akimirkas sudėti į trumpą vaizdo siužetą.
Kartos balete taip greitai keičiasi! Senus spektaklius keičia nauji spektakliai, tavo šoktų vaidmenų repertuare vis mažėja… Iš laimės dėl to nešokinėjau, bet priėmiau ramiai – kaip seno etapo pabaigą ir naujo įdomaus etapo pradžią.
