Odetai Šlekaitienei nereikėjo kažkokios ypatingos motyvacijos tam, kad pasiryžtų daug kantrybės ir jėgų reikalaujantiems pokyčiams. Ji sako, kad nesupranta, ką reiškia žodis „valia“, kurį taip mėgsta merginos. Ji žino, kad, kai yra begalinis noras, viskas yra įmanoma! Merginoms, kurios nori padailinti savo kūno formas ir linijas sako: „Nustokit ieškoti priežasčių ir pasiteisinimų kalbėdamos apie genus, stambius kaulus ir tai, kad mylimo kūno turi būti daug.“ Svarbiausia norėti, siekti tikslo ir judėti pirmyn!
Odeta, kada ir kokiomis aplinkybėmis sau pasakei „stop“, laikas keistis?
Vieną dieną tiesiog nusprendžiau, kad viskas, turiu keistis, nieko nebus. Kai užlipau ant svarstyklių ir pamačiau 100 kg. supratau, kad taip gyventi daugiau nebegaliu. Tada man buvo 15 metų, norėjau pradėti gyventi taip, kaip visos mano amžiaus merginos, o ne galvoti, kaip greičiau nuvykti į parduotuvę ir prisipirkt kalną šokolado, kaip visuomet ir darydavau. Visą gyvenimą buvau apkūni, o prasidėjus paauglystei svoris pradėjo didėti žaibišku greičiu. Dažnai po vasaros atostogų į mokyklą sugrįždavau priaugusi 10 kg.! Visi aplinkiniai buvo susirūpinę per dideliu mano svoriu, bet man visai tai nerūpėjo, aš tikrai jaučiausi labai gerai. Visada buvau linksma, optimistė. Draugų turėjau labai daug ir man tuo metu toks didelis svoris visiškai netrukdė.
Dažnai sakoma, kad norint sulieknėti pati pradžia būna sunkiausia, kokia buvo tavo pradžia?
Man buvo kaip tik atvirkščiai. Pradžia buvo pati lengviausia, nes aš be galo norėjau numesti svorio, gražiai atrodyti ir gerai jaustis savo kūne. Kai pamačiau tą „gražųjį“ skaičių 100… Nusprendžiau pradėti reguliuoti maistą ir sportuoti. Pradėjau pamažu mažinti maisto porcijas, bet valgiau viską. Pasikalbinau brolį, kad nebūtų vienai nuobodu ir kartu pradėjom sportuoti garaže. Jis kilnodavo hantelius, o aš nusipirkau lanką. Sukdavau jį pradžioj treniruotės 20 min., tada 20 min. darydavau įvairius pratimus, ir tuomet vėl sukdavau lanką 20 min. Tokią mankštą dariau du kartus per dieną. Buvo rugpjūtis, vasaros atostogos, laiko turėjau daug. Nors grįžus į mokyklą, daugiau į garažą nėjau. Taip per pora mėnesių numečiau 6 kg. Iš pradžių pasigyriau mamai, o man ji atsakė: „Šaunuolė, bet dar nesimato. Numesk dar 6 kg, tuomet bus puiku.“ Pagalvojau, kodėl ne, reikia pabandyti, viskas jau dabar juda į gerąją pusę. Tada pašnekėjau su tėčiu, žinojau, kad jis jau seniai pažįsta trenerį Rinaldą Česnaitį ir abu nusprendėm pagalbos kreiptis į jį. Treneris man sudarė mitybos programą ir aš jos sąžiningai laikiausi. Pradėjo kristi svoris, jaučiausi tobulai, o po dviejų mėnesių nusprendžiau, kad reikia pradėti sportuoti, kad viskas sektųsi dar geriau ir pradėjau sportuoti.
Ar sulaukdavai replikų dėl savo svorio?
Žinoma, kad sulaukdavau, bet dažniausiai tai man kėlė juoką, nes buvau „linksmų plaučių“ žmogus, o taip pat turėjau geriausią draugę su kuria buvom „apvalios“ (žinoma, ji daug lieknesnė nei aš, bet tuo metu buvom panašaus likimo), tad mes visą laiką tik juokdavomės ir viena kitai dar kokią nesąmonę pasakydavom. Taip buvau „užsigrūdinus“, kad kiti vien mano žvilgsnio bijodavo ir nieko nesakydavo (juokiasi). Sunkiausia buvo tada, kai pakeičiau mokyklą ir atėjau į gimnaziją. Turėjau vieną klasioką, kuris mane be galo įžeidinėdavo, dar dabar jį prisimenu su šleikštuliu. Dėl jo kaltės pradėjau nelankyti pamokų, kol vieną dieną išdrįsau pasikalbėti su tėvais ir viską jiems papasakojau. Tuomet tėtis su juo pakalbėjo, nuo to laiko jis „auksinis“ su manim, sutikęs sporto klube sveikinasi su plačiausia šypsena veide.
Kaip pačioje pradžioje save motyvavai daug kantrybės ir ryžto reikalaujantiems pokyčiams?
Aš iki šiol nesuprantu tų žodžių „valia, sunkumai“. Man nebuvo sunku, nes aš be galo norėjau pagaliau pradėti gyventi, puoštis, gražiai atrodyti užsidėjus trumpą suknelę, o ne tik svajoti apie maistą. Man tikrai buvo lengva, nes galvojau, kad su kiekviena diena mano svoris ir apimtys mažėja. Mano visos draugės buvo gražios, lieknos, o aš taip svajojau su jom nulėkti į šokius, į miestą ir nebijoti, kad koks vaikinas prie visų mane pavadins „bomba“ (juokiasi).
Ar buvo tokių akimirkų, kuriomis norėdavai tik nuleisti rankas ir pasiduoti, kaip su tuo kovodavai?
Ne. Šiuo metu man taip yra, kai norisi numesti dar daugiau svorio, bet visi aplinkui sako, kad nereikia, tu ir taip jau daug pasiekei. Dabar ir yra sunku (juokiasi).
Kas lieknėjimo proceso metu tave motyvavo judėti į priekį ir nesustoti?
Patį didžiausią „ačiū“ galiu pasakyti savo tėčiui. Jis vienintelis manimi tikėjo ir niekada neapleido, kiekvieną dieną domėjosi, kaip aš jaučiuosi, kaip man sekasi. Taip pat savo treneriui Rinaldui Česnaičiui, visą gyvenimą jam būsiu dėkinga už visus patarimus, skatinimą ir rūpestį. Dar ir dabar pamenu, kai pirmomis treniruotėmis atėjau į sporto klubą pikta, kažkuo nepatenkinta, suirzus, o jis iš priešingo salės galo man šaukia: „Odetukai, šypsena!“ Nors tą dieną buvo tiek daug žmonių, kad lig šiol nesuprantu, kaip jis tai pastebėjo, nors pratimus atlikdavau gerai ir be išsisukinėjimų. Na, ir ką jūs manot? Visą treniruotę atlikau būdama linksma ir iš visos širdies!
Kas lieknėjant tau buvo sunkiausia?
Sunkiausia… Vienintelis dalykas, kuris erzino tai, kai žmonės aplink mane valgydavo visokius skanumynus. Aš net išeidavau iš kambario, nors visi sakydavo: „Imk paragauk, juk nieko nepasidarys nuo vieno kąsnelio.“ Taip, taip… Po mano vieno kąsnio atsirasdavo šimtai ir tada prisikimšdavau už visą giminę. Tokiais atvejais stengdavausi save kontroliuoti ir norimą maisto patiekalą pauostydavau. Taip numalšindavau norą jį „susidėti“ į savo skrandį. Nors visi juokdavosi, bet man tai labai padėdavo! O svarbiausia prašydavau mamos, kad nepirktų jokių bandelių, saldumynų, o jei perka, tegul deda taip, kad aš nematyčiau (juokiasi).
Ką išgyvenai viduje lieknėjimo metu?
Visko pasitaikydavo, bet juodų dienų buvo tikrai labai mažai, nebent šventiniu periodu, kai visi valgydavo tortą, o aš turėjau apsimesti, kad nenoriu, nors ranka tiesėsi ne gabalėliui ir ne dviem. O dėl sporto, man sportuot patikdavo, esu išbandžius įvairias aerobikas, plaukimą, bėgimą, bet už treniruoklių salę nieko geriau man negali būti. O jausmas po treniruotės, kai visą kūną skaudėdavo yra puikus, nes žinau, kad gerai padirbėjau, o pailsėjus vėl jausiuosi gerai.
Pasidalink paslaptimi, kaip tau pavyko numesti svorio?
Trenerio sudaryta mityba 5 kartus per dieną, kurioje vyrauja baltymai: vištiena, ryžiai, jogurtas, žinoma, vaisiai ir daržovės, ir sportas, bent jau 3 kartus per savaitę, nors kartais „įsivažiavus“ nueidavau ir 5 kartus. Kartu sportuoti prisikalbinau geriausią draugę, tėtį ir brolį, buvo išvis šaunu!
Kiek ir per kokį laiko tarpą pavyko atsikratyti nepageidaujamų kilogramų?
Maždaug per 7 mėnesius atsikračiau 30 kg. Dabar jaučiuosi labai gerai, bet „iki pilnos laimės“ dar noriu atsikratyt ~10 kg.
Koks jausmas apėmė tuomet, kai pamatei ryškius savo kūno pokyčius ir pažvelgei į senas nuotraukas?
Tikriausiai pirmas ryškus pastebėjimas buvo tuomet, kai užsidėjau savo mokyklos uniformą ir atrodė, jog stoviu su suaugusio, stambaus vyro švarku! Kai aplinkiniai tai pastebėdavo jausmas buvo nuostabus. Viena pažįstama pamačius mane po daug laiko net apsiverkė, nes negalėjo patikėti, kad tai aš. Arba, kai atvažiavau į draugės gimtadienį, draugė stovėjo akis išpūtusi ir tylėjo… Tik po kurio laiko sugebėjo paklaust: „Ode, čia tu?“
Kaip jauteisi būdama „apvali“ ir kaip jautiesi dabar?
Būdama stambi aš jaučiausi labai gerai. Aš tikrai buvau labai laiminga, man nieko netrūko nei draugų, nei dėmesio, visada buvau linksma ir be galo savimi pasitikinti, nes man niekada nerūpėjo, kaip aš atrodžiau. Bet, kaip jaučiuosi dabar, tai yra du skirtingi dalykai. Galiu laisvai judėti, nebijodama, kad užlipus du laiptus į viršų man sustos širdis arba, kad mokykloj apibėgus ratą apsiverksiu, nes pritrūko oro.
Dabar esu laiminga dėl to, nes jaučiuosi sveika, noriu puoštis, gražiai atrodyt, nebaisu ir paplūdimyje užsidėti maudymosi kostiumėlį. Be to, sutikau savo svajonių vyrą, žinau, kad apkūni tikrai nebūčiau suradusi jo, nebent kokį neaiškios kilmės užsienietį, kuriam riebalų kalnai labai gražu. Nieko nėra geriau, kai mylimas žmogus nuolat tave giria, o draugų kompanijose nepaleidžia rankos ir kartoja, kad jo žmona pati geriausia ir gražiausia. Patikėkit, noras šokoladui iškart išgaruoja. Nors jis tikriausiai, kaip niekas kitas, mėgsta mane palepinti. Bet jo dėka išmokau dar labiau save mylėt ir džiaugtis savo pasiektais rezultatais, tik jo dėka pagaliau pradėjau jaustis taip, kaip visuomet svajojau. O apie drabužių pirkimą net kalbos nėra! Kai sulieknėjau ir pirmą kartą atėjau pirkti džinsų, pardavėja man pasakė: „Rinkis, ką tik nori, tau viskas tiks…“ Tada savo laimės nemokėjau apsakyt, nes prieš tai būdavo: „Oi ne, tokių didelių dydžių mes neturime.“ O jei turėdavo… Tai ir mano močiutė tokių nenešiotų…
Ką norėtum pasakyti ar patarti merginoms, kurios nori sulieknėti?
Pirmiausia reikia baigti kalbėti apie genus, stambius kaulus ir tai, kad mylimo žmogaus turi būti daug. Nors pati esu stambių kaulų ir esu linkusi į svorio augimą, bet, kokie mes būsim, priklauso tik nuo mūsų pačių. Tik mes galim pasirinkti, kaip mes norim atrodyti ir jaustis. Ir svarbiausia… NORAS! Ne valia ar dar kas nors, nes jei žmogus nenori – jis nieko ir nedaro. O, kai nori, net ir sunkiausi išbandymai tampa įveikiami. Svarbu neužmiršti to, kad viskas yra įmanoma, tik reikia nebijoti siekti savo tikslų.
