Panele.lt, nuotrauka Vytenio Kriščiūno
Parodykit paauglį, svajojantį apie dainininko karjerą ir nenorintį populiarumo. Geriausiu atveju atsiras vienas kitas alternatyvesnis, rūsyje brazdinantis gitarą ir už dyką atiduodantis įrašus.
Tačiau Lietuvoje, kur populiarumą dažniausiai lemia vaizdas ir dažnas atlikėjo rodymasis renginiuose, o dar geriau – dainavimo šou, išgarsėti vien savo balsu – sudėtinga. Valerija Iljinaitė (17) savu kailiu patyrė, ką reiškia realybės šou virtuvė ir kaip ne visada teigiamai tokia patirtis gali paveikti pradedantį jauną atlikėją. Šiandien Valerija ne tik kad nebenori rodytis televizoriuje, bet net jo paties ir neturi, tai pat gyvena be interneto, kaip tikra asketė. Jos gyvenimas dabar sukasi aplink tikrąją akademinę muziką, dėl kurios turėjo nemažai pakovoti.
Valerija, papasakok, kaip dabar gyveni, juk praėjo beveik metai nuo tada, kai apie tave sužinojo visa Lietuva, tikriausiai daug kas pasikeitė.
“Štai šiandien kėliausi 5 ryto, kad spėčiau Kelpšoj (taip žargoniškai vadinama Vilniaus Juozo Tallat – Kelpšos konservatorija) gauti klasę, kur groju. Daug kas konsevatorijoje neturi nuosavų instrumentų, nesu kažkokia vargšė, tačiau dėl to kartais klasių nebelieka. Rimtoji muzika – juodas juodas darbas. Ypač man, juk prie visko prisidėjo aukštyn kojom apsivertęs gyvenimas, pasikeitęs miestas, mokykla, draugai. Taigi, mano kasdienybė dabar – mokymasis. Draugės šeštadienį lekia į klubus, o aš – pas fortepijoną. Man tų vakarėlių nereikia, aš dabar noriu tik tobulėti ir likti kuo tokiau nuo blizgučių”
O kaip atsiradai konservatorijoje? Juk esi dar tik 11-oje klasėje, kodėl nebaigei mokyklos Panevėžyje?
“Dėl visko “kaltas” “Lietuvos Balsas”. Jis man buvo didžiulis iššūkis visomis prasmėmis. Vienas geriausių dalykų, atsitikusių šou metu buvo tai, kad susipažinau su atlikėja Jazzu. Būtent ji mane “pakratė” sakydama: “Ką tu čia išdarinėji, kodėl pradėjai dainuoti popsus?”. Jos frazė buvo kaip šaltas dušas… Būtent ji ir pastūmėjo stoti į Kelpšą, ji pati ten buvo baigusi mokslus. Kita asmenybė, su kuria susipažinau būtent “Balso” dėka, yra Rosita Čivilytė. Mano mama ir ji – dvi man pačios svarbiausios moterys gyvenime, mokytoja buvo šalia sunkiausiais mano gyvenimo momentais”.
Ką tau davė konservatorija? Ar nesigaili paklausiusi Jazzu patarimo?
“Pradėjau ignoruoti žmones, kuriais ankščiau taip žavėjausi. Pamačiau, kad juose muzikos dažniausiai iš viso nėra. Akademinė aplinka Lietuvos šou pasaulio net nekomentuoja. Ką čia komentuosi fonogramas… Man pačiai dabar būtų didžiausia gėda stoti prieš klausytojus ir žiopčioti pagal fonogramą. Tačiau aš juk į Kelpšą atėjau būtent iš tokios aplinkos, iškart gavau “pasikėlusios” etiketę. Dėstytojai žiūrėjo į mane įtariai, galvojo, kad aš, pora kartų pašmėžavusi ekrane, pradėsiu rodyti kaprizus. Niekas nesuprato, ko iš tiesų aš atėjau. Mano didžiausias noras – būti paprasta mokinuke Valerija, o ne Valerija iš “Balso”. Aš stengiuosi, kasdien mokausi po daugybę valandų, kad savo darbu ir sugebėjimais įrodyčiau, kad mano vieta – muzikos pasaulyje.
Esu labai kovinga asmenybė. Kad jūs žinotumėt, kiek kartų aš esu girdėjusi “tu nemoki dainuoti, tu negali rodytis scenoje, tu neatitinki standartų…” Taip, paverkiu dieną, o kitą rytą pabudusi stoju į kovą ir bandau visiems įrodyti, kad jie neteisūs” – apie savo būdą pasakojo Valerija.
Kodėl pradėjai bodėtis tuo glamūriniu šou pasauliu?
“Jokia čia paslaptis, kad per “Balsą” priaugau šiek tiek svorio. Pasirodo, tai neatleistina nuodemė pramogų versle. “Valgai spurgas ir nori būri scenoje? Atsipeikėk!” – tokias replikas girdėjau iš šiame versle besisukančių žmonių. Prireikė daug laiko man save pamilti ir suvokti, kad aš esu dainininkė, o ne modelis. Aš noriu, kad žmonės klausytų mano dainų, o ne žiūrėtų į mano kilogramus. Geriausias pavyzdys – dainininkė Adele. Gaila tik, kad ir ją paveikė tas Holivudo spaudimas, kiek žinau, ji laikosi dietos, štai ir plaukus nusiblondinino… O šiaip mano idealas – Jessie J. Iš pažiūros ji tokia grubi, agresyvi, manau, kad ir aš tokia atrodau. Labai tikiuosi, kad tai – ne Jessie kaukė, o jos tikrasis veidas… Vengiu dirbtinumo, nuoširdžiai baisiuosi dviveidžiais žmonėmis”.
O kas bus kitą vasarą, kai baigsi mokyklą? Žadi studijuoti muziką?
“O čia ilga istorija (juokiasi). Aš nuo septintos klasės pradėjau laiškais atakuoti Londone esančią “Royal Academy of Music”, mano svajonė – ten studijuoti. Matyt taip užknisau ten dirbančius dėstytojus, kad jie nusprendė duoti man šansą, tereikės išlaikyti stojamuosius egzaminus. Labai bijau, juk čia – ne į Vilnių persikraustyti, Londone visai kitoks gyvenimas laukia. Apskritai didžiausia mano svajonė – dainuoti miuzikluose, tokiuose, kurie vyksta garsiajame Amerikos “Brodvėjuje”, todėl ir linkstu link muzikinio teatro studijų. Tikrai nenoriu būti pasaulinio garso dainininke, nereikia man šlovės. Tiesiog noriu dainuoti gerą tikrą muziką ir tuo džiuginti žmones.”
Valerija dar mokosi mokykloje, o per trumpą laiką jai teko praeiti tokį “gyvenimo universitetą”, kuriam reikėtų ne vieno dešimtmečio. Ji pripažįsta, kad viską pasvėrus, dalyvavimas realybės šou išėjo į gera, tačiau už ramybę, kurią ji turi šiandien, jai reikėjo sumokėti didelę emocinę kainą.
“Nuoširdžiai sakau, dabar esu laiminga. Mane supa pozityvūs, man gero linkintys žmonės, turi mylimą veiklą, tai man svarbiausia. Galiu patarti visiems savęs ieškantiems paaugliams: keisti įvaizdį, dažyti plaukus, lygintis į žvaigždes visuomet spėsit. O štai dieną naktį dirbti dėl savo didžiausio troškimo reikia gigantiškų pastangų. Linkiu atrasti tą savo “arkliuką” ir mažiau rūpintis nereikšmingomis detalėmis”.
Sėkmės, Valerija, būtinai eisime stebėti tavo pasirodymų “Brodvėjuje”!
