Linas Adomaitis – scenos vilkas. Neseniai jis pradėjo solinę karjerą ir išleido albumą „Window of my soul“. Šįkart DELFI gatvė nesidomės Lino Adomaičio soline karjera ar žvaigždės kasdienybe. Nusprendėme atvirai su Linu pakalbėti apie linksmą, nuotaikingą vaikystę ir jo iškrėstas išdaigas.
DELFI gatvė: ar esi vaikystėje susimušęs su kitu vaikinu?
Linas: o, įdomiai pradedi interviu… Visi vaikai vaikystėje susipeša, bet to muštynėmis nepavadinsi. Kiekvienas vaikas stengiasi apginti save ir savo kaprizus.
DELFI gatvė: ar dažnai paauglystėje vaikščiodavai į pasimatymus?
Linas: o taip, pasimatymai buvo nuostabūs. Dažnai paskirdavau pasimatymus Mažajame ąžuolyne, kur vaikščiodavome su mergaitėmis iki vėlumos, mus saugodavo ir lydėdavo mano šuo.
DELFI gatvė: koks buvo romantiškiausias pasimatymas?
Linas: romantiškų buvo labai daug, bet ko gero įsimintiniausias – pats pirmas. Žinai, nedrąsu buvo. O jaudulio nugalėjimas, kuris suteikia pasitikėjimo – labai geras jausmas.
DELFI gatvė: ar esi patyręs meilę be atsako?
Linas: jo, penktoje klasėje paprašiau, kad klasiokė leistų panešti jos kuprinę, bet ji nesutiko.
DELFI gatvė: kokios merginos tau patiko?
Linas: mokykloje patiko visos, kurios duodavo. Ta prasme, duodavo nusirašyti. Klasėje simpatijų turėjau daug.
DELFI gatvė: ar jaunystėje tau buvo svarbūs alkoholis ir cigaretės?
Linas: būdamas pirmoje klasėje pabandžiau parūkyti – nepatiko. Tai kitą cigaretę paėmiau 23-ejų. Rūkiau su pertraukomis apie aštuonerius metus. Dabar jau daugiau kaip metai nerūkau, nes tai šlykštu.
O alkoholis manęs netraukė nei jaunystėje, nei dabar. Tiesa, prisiminiau – dar su klasiokais kokioje aštuntoje klasėje eidavome per pertraukas į Kauno pilies griuvėsius parūkyti, bet tai truko tik kelias savaites.
DELFI gatvė: ar dažnai dalyvaudavai diskotekose, „tūsuose“?
Linas: gal apsieikime be „tūsų“? (juokiasi). Žodį „tūsas“ į Vilnių atvežė kaimiečiai, norintys paslėpti savo kompleksus. O diskotekas mes rengdavome ir vesdavome patys. Grojome iš juostinių ir kasetinių „magų“. Geri laikai buvo. Žmonės džiaugėsi muzika. Apskritai muzikos sąvoka dar neturėjo prekinės reikšmės kaip dabar, per šokius žmonės mėgavosi laisvalaikiu.
DELFI gatvė: kaip leisdavai laisvalaikį?
Linas: sportuodavau, plaukiodavau baseine, dresavau savo šunį, ką dar? Hmm. Žaidžiau kiemų karus, su klasiokais kūrėme planus suburti roko grupę. Subūrėme, repetavome, svajojome apie koncertus.
Beje, mūsų pirmas koncertas buvo radijo stoties M-1 įkūrimo šventėje, Vaišvydavos miško aikštėje. Po koncerto merginos mums sakė komplimentus ir ant kaklų „korėsi“. Mes pajutome pirmąją euforiją ir juokavome: „Hey, mes jau žvaigždės, kaip „bitlai.“
DELFI gatvė: kokios muzikos klausydavai jaunystėje?
Linas: klausiau „Jamiroquai“, Stevie’o Wondero, Mc Hammer’o, Whithey Houston, grupės „Antis“, „Antis“ labai patiko ir maestro Vytautas Kernagis labai tiko ir patiko, patys klasėje prie pianino grojome jo „gabalus“.
DELFI gatvė: kaip vaikystėje susidomėjai muzika?
Linas: muzikuoju nuo 6-erių metų. Tėvai nuvedė pas mokytoją V.Varčiką, dabar jau šviesaus atminimo žmogų, kuris mane mokė smuikuoti dvylika metų. Ten buvo mano pirmieji kaip muzikanto žingsniai. Pamilau muziką, nes mūsų šeimoje muzika buvo svarbi.
DELFI gatvė: ar paauglystėje sulaukdavai patyčių iš savo bendraamžių?
Linas: eik tu, aš buvau lyderis. Beje, pats niekad nesišaipiau iš silpnesnių už mane. Kartais buvau beprotis – šokdavau į akis vyresniems, kartais gaudavau „blizgių“, kartais pabėgdavau. Džiaugiuosi savo vaikyste ir jaunyste, jaučiuosi 200 procentų realizavęs save.
DELFI gatvė: ar turėjai pravardę?
Linas: draugai mane šaukdavo „Lince“ arba „Ė, Lineli!“
DELFI gatvė: ar buvo pavydo iš bendraamžių?
Linas: nemanau. Visi, su kuriais bendravau, buvo mano draugai.
DELFI gatvė: ar gali papasakoti juokingiausią nuotykį nutikusį paauglystėje? Ar krėsdavai mokytojams pokštus?
Linas: daug jų buvo… Kartą vienam trečiokui taip užmazgėme pionierių kaklaraištį, kad jam teko jį nusikirpti. Klijuodavome „kramtoškes“ mokytojams prie kėdžių. Ai, dar geras – skambindavome klasiokėms į paprastą telefoną (tais laikais nebuvo mobiliųjų) ir prisistatydavome kokiu nepažįstamu, provokuodavome – tada mums tai atrodė juokinga. Gal ne tiek juokinga, bet įsimintina.
10-12 klasėje važinėdavome po mokyklą su dviračiais ir riedlentėmis. Žinoma, mokytojams tai atrodė visai nejuokinga, bet mums – pats tas.
DELFI gatvė: ar esi keršijęs mokytojai?
Linas: ne. Tais laikais nors ir erzindavome, ar nervindavome mokytojus, bet juos gerbėme. Na, nebent tos „kramtoškės“ prie kėdžių ar viena kita sniego gniūžtė iš už kampo (šypsosi).
DELFI gatvė: kurių dalykų tau patiko mokytis?
Linas: mėgau muzikos disciplinas, neapkenčiau matematikos, ačiū Dievui, ji mūsų gimnazijoje buvo tik iki dešimtos klasės.
DELFI gatvė: ar dažnai gaudavai pastabų iš mokytojų?
Linas: mano pažymių knygelės iki devintos klasės buvo pilnos pastabų. Jų buvo tiek daug, kad netilpdavo knygelės pabaigoje, kur pastabų vieta, tai mokytojai rašydavo ir tuose puslapiuose, kur rašomi pažymiai. Tėvams tai nelabai patiko, švelniai tariant.
DELFI gatvė: ar tavo tėvai buvo griežti?
Linas: mano tėvai – patys geriausi, su broliu gaudavome ir pylos ir „diržiuko“, buvome viskuo aprūpinti ir mylimi. Jie mus supažindino su muzika. Labai myliu savo tėvus. Jei ne jie, daug ko gyvenime nebūčiau pasiekęs.
