Tam, kad pagaliau pergalingai peržengtų finišo liniją, daugelis sportininkų aukoja ne tik laisvą laiką, bet ir sveikatą. Jaunasis bėgikas Domantas Žalga teigia, kad jam įtemptas treniruočių tempas – ne kliūtis. Jis sakosi neįsivaizduojantis kito, taip patinkančio užsiėmimo. DELFI Gatvė kalbina žmones, kurie pagerino Lietuvos bėgimo rekordus.
Griežta disciplina kasdien
Keturioklimetis Panevėžio „Minties“ vidurinės mokyklos moksleivis Domantas praėjusiais metais pagerino net du Lietuvos trumpų distancijų bėgimo rekordus.
Prieš du metus pradėjęs aktyviai sportuoti, Domantas sako, kad iki tol neturėjo jokio užsiėmimo, kuris taip patiktų kaip bėgimas:
„Esu bandęs žaisti ir krepšinį, ir futbolą, bet prie to nepasilikau. Prieš du metus, kai per vienas varžybas bėgau ir aplenkiau savo visus varžovus, treneris pakvietė pradėti treniruotis. Sutikau,“ – apie sportininko karjeros pradžią pasakojo Domantas.
Turbūt neatskirtumėte šio jaunojo Lietuvos rekordininko nuo kitų bendraamžių, jei ne valandos, praleidžiamos sporto salėje.
Dešimt ar penkiolika ratų apšilti, makšta, įvairūs pratimai („pagreitėjimai bei sulėtėjimai“), svarsčių kilnojimas – visa tai Domantui yra įprasta.
Ar nepasiilgsta jis to, kuo užsiima kiti jo draugai, kuriems kūno kultūra yra tik dar viena pamoka, į kurią verčia eiti mokytojai?
„Ne. Man tai patinka ,- sako Lietuvos rekordininkas. – Turiu nemažai draugų ir treniruotėse. Neseniai pakviečiau dar vieną draugą, su kuriuo dabar lenktyniaujam. Kol kas aš ir jį pralenkiu“ ,- linksmai priduria Domantas.
Domantas pripažįsta, kad po treniruočių būna labai išsekęs, tačiau treniruotės ne visos tokios pat – būna ir lengvesnių.
„Baudos“ už sukčiavimą
Jaunasis rekordininkas sako, kad jo treneris Algis Snieška yra negriežtas, todėl neverčia daryti ko nors, kas jam nepatinka. Tačiau kartais, kaip prisipažino Domantas, jis pats šiek tiek sukčiauja.
„Kartais atsibosta bėgti dešimtis ratų, tai „nusuki“ kokius du ar tris ratus. Būna atvejų, kai treneris nepastebi. Tačiau dažniausia būna priešingai ir liepia bėgti dar kelis ratus. Tai – kaip bauda už nusižengimą,“ – savo mažąsias nuodėmes pripažįsta sportininkas.
Žiema Domantui yra tarsi poilsio laikotarpis, nes tada vyksta nedaug varžybų. Visas varžybų „bumas“ prasideda atšilus orui, kai į varžybas tenka vykti kiekvieną savaitgalį.
Toks įtemptas gyvenimo ritmas „nuo varžybų iki varžybų“ nenutrūksta netgi vasarą, kai daugelis atostogauja, ilsisi, džiaugiasi laisvu laiku. Domantas taip pat tai daro, tačiau stovykloje, kurioje du kartus per dieną treniruojasi bei dalyvauja ten vykstančiose varžybose.
Tikėjosi rekordo
Paklaustas apie neseniai pasiektus rekordus, jaunasis sportininkas nedrąsiai atsako, kad džiaugiasi pasiekimais, tačiau to ir tikėjosi, nes varžovai, lyginant su juo, buvo žymiai silpnesni.
Kuo taps ateityje: profesionaliu sportininku, ar pasirinks kitą profesiją – Domantas nutyli, tačiau visgi norėtų, kad viskas ir toliau sektųsi gerai, tada galbūt ir pasiliks šioje srityje.
Arminas: „Norėčiau vėl bėgti..“
Kitas mūsų pašnekovas – taip pat bėgikas, tiesa, buvęs. Bėgimu Arminas Mendelis „užsikrėtė“ dar būdamas keturiolikos metų. Dabar jam devyniolika.
Gaila, tačiau jis jau baigė savo karjerą. Ne savo noru, o dėl gydytojų diagnozuotos ligos.
Kelmėje mokęsis ir sportavęs Arminas taip pat kaip ir Domantas prieš bėgimą išbandė kitas sporto šakas. Tačiau niekas jo taip nesudomino. Devyniolikmetis Arminas teigia, kad treniruotės tikrai nebuvo lengvos, tačiau, jei jis galėtų pasukti laiką atgal – vėl grįžtų į bėgimo sales.
Armino svajonė ir dabar išlieka tokia pati kaip anksčiau – siekti profesionalaus bėgiko statuso.
„Po treniruočių nelikdavo jėgų niekam, nesinorėdavo daryti kažką kita“ ,- apie sunkias, tačiau įdomias gyvenimo akimirkas pasakojo Arminas.
Nieko keista, kad pirmoji meilė, kuri aplanko visus, Arminui sutapo su treniruotėmis.
„Kadangi laiko po treniruočių likdavo nedaug, tai natūralu, kad atsirasdavo ir vadinamųjų „sportinių meilių“,- apie savo pažintis su kolegėmis sportininkėmis prisipažino buvęs bėgikas.
Karjerą nutraukė liga
Kartą, išvažiavus į svečius, jaunąjį sportininką ištiko priepuolis, dėl kurio greitu metu Arminas turėjo apsilankyti pas gydytojus.
„Iš tikrųjų mano teta jau tą pačią dieną ligoninėje „pratino“ prie to, kad nebegalėsiu sportuoti, klausinėdama, ką aš galvočiau, jei nebegalėčiau toliau bėgioti. Greit mano „juodas“ mintis patvirtino gydytojai, kurie konstatavo, kad man epilepsija“,- prisiminė Arminas.
Jis prisipažino, kad buvo labai sunku nutraukti sportinę veiklą, tačiau dar sunkiau buvo, kai reikėjo visa tai išaiškinti treneriui, kuris apie šią situaciją nieko nežinojo: „Kai tik atėjau ir pradėjau aiškinti, kad nebegalėsiu sportuoti, treneris pagalvojo, jog tiesiog „nusišneku“. Greit suprato, kad sakau tiesą.“
Arminas pripažįsta, kad jei dabar sveikata būtų tokia pat gera kaip anksčiau, jis mielai tęstų bėgiko karjerą.
