Paradoksas: nemaža dalis vaikinų bando „susiveikti“ medicinines pažymas, padedančias išsisukti nuo privalomosios karinės tarnybos, o merginos ten veržiasi savo noru. Grandinio laipsnį turinti Rita Bavaraitė Lietuvos armijoje tarnauja jau puspenktų metų, o eilinė Kristina Liorentaitė kareiviškus batus trina tris mėnesius.
Abi jos – Krašto apsaugos savanorių pajėgų narės, priskirtos prie Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono.
Jaunikių neieško
„Visada maniau, kad mano vieta arba armijoje, arba vienuolyne. Kaip matote, Dievo tarnaite netapau“, – skardžiu balsu nusijuokė 27 metų Rita.
24 metų Kristiną į kariuomenę priviliojo patriotiniai jausmai ir šeimos tradicijos – ne vienas merginos giminaitis yra nešiojęs karinę uniformą.
„Vieninteliai, kurie kartais dar pasiteirauja, koks velnias nešė į šią galerą, tai draugai. O namiškiai jau seniai susitaikė su mano pasirinkimu, todėl ir jokių klausimų jiems nekyla“, – šypsojosi guvi šviesiaplaukė.
O gal į armiją jos atėjo ieškodamos vyrų? Abi kaip susitarusios kategoriškai nukirto: „Turime užsibrėžtus tikslus. Į juos jaunikių paieškos neįtrauktos. Jei vyrai vengia tarnauti kariuomenėje, moterys turi ištaisyti šią klaidą. Juk ir namuose dailiosios lyties atstovės laiko visus keturis kampus.“
Sąmokslas žlugo
Prisimindamos pirmuosius įspūdžius, kai įžengė į karinį dalinį, merginos juokavo, kad scenų, prilygstančių filmui „Kareivė Džeinė“, nebuvo. „Nei rėkaujančių seržantų, nei besityčiojančių ir į purvą stumdančių senbuvių“, – pirmąsias dienas batalione Kristina išdrįso prilyginti atostogoms.
Vaikinai merginoms buvo ypač malonūs – jokių kandžių replikų ar kvailų klausimų. Supratę, kad yra stebimi moteriškų akių, dalis karių net pajuto stimulą pasitempti. „Malonu, kai vaikinai pabėga į priekį norėdami atidaryti duris, tačiau čia džentelmenų man nereikia. Juk mes – visi lygūs. Nėra nei vyrų, nei moterų, yra tik kariai“, – griežtai nukirto eilinė Kristina.
Jai jau teko susidurti ir su vyriškais po karine uniforma slepiamais principais. „Per vienas pratybas buvau paskirta būrio vade, – pasakojo mergina. – Susiklostė nemaloni situacija ir teko pakelti balsą ant vieno iš karių. Vakare jis ėmė kurstyti prieš mane savo būrio draugus. Laimė, šie palaikė mane, o sąmokslininką „nusodino“.
Kareiviška košė – sprangi
Per beveik penkerius armijoje praleistus metus Rita sočiai prisiragavo kareiviškos košės. Kad ji verdama ne iš kirvio, teko įrodyti ir civiliams per įvairius renginius. Ne kartą košę maišiusi mergina prasitarė, kad namų virtuvėje ji – reta viešnia.
O Kristinai kareiviškos košės dar neteko skanauti. Vykdama į pratybas ji gauna sausą davinį: duonelės, grikių ir mėsos konservų, šokolado, medaus, džemo, riešutų. „Geriau nevalgysiu nieko, nei valgysiu tai, – nosį suraukė Kristina. – Alkį dažniausiai malšinu iš namų nugvelbtais skanumynais, o sausą davinį atiduodu išbadėjusiems draugams.“
Kristinai svetima ne tik kareiviška košė, bet ir parako kvapas. Į šaudymo pratybas ji vyks tik baigusi bazinį kario kursą. Tuo metu Rita jau gali didžiuotis savo, kaip šaulės, laimėjimais – prie batalione kabančio AK 4 automato puikuojasi jos pavardė. Vis dėlto šaudymas nėra jos „arkliukas“ – koją kiša prastas regėjimas, nors apskritai savanorė yra puikios fizinės formos. „Fiziniai normatyvai merginoms beveik tokie patys kaip ir vaikinams. Nubėgti kelis kilometrus, padaryti 50 atsispaudimų ir 80 atsilenkimų, reikia nemenko pasirengimo“, – tikino Rita.
Erzina perdėtas dėmesys
Savanorės dažnai sulaukia aplinkinių žmonių dėmesio, bet tai greičiau trūkumas, nei pranašumas. „Eini gatve, o į tave pirštais bado, – guodėsi Rita. – Žinoma, dažniausiai taip elgiasi vaikėzai, kurie tuojau pat puola atidavinėti pagarbą arba meta kokią kvailą repliką. Neretai esame palydimos ir garsiu aiktelėjimu – „oho, moteris kariškė“. Po tokių žodžių jautiesi lyg koks ateivis iš kosmoso.“
Tačiau Kristina gyrėsi daugiau dėmesio sulaukianti apsirengusi ne uniforma, o paprastais drabužiais. „Mėgstu ir pasidažyti, ir puošniau apsirengti. Juk esu moteris“, – šyptelėjo.
Nepaisydamos aplinkinių replikų, ne visada patogios uniformos ir sprangios kareiviškos košės, abi savanorės tvirtina savo gyvenimo be kariuomenės neįsivaizduojančios. Tik trejetą mėnesių kareiviškus batus trinanti Kristina jau puoselėja ambicingus planus – savanorė kremta teisės mokslus ir svajoja apie kariuomenės teisininkės karjerą. Yra minčių ir apie misiją tolimuosiuose kraštuose. „Kol esu jauna ir neturiu šeimos, turiu tai išbandyti“, – azartu degė merginos akys.
Rita šiuo klausimu kiek santūresnė. Nors savo ateitį ji sieja su karininkės karjera, vykti į misiją nenorėtų. „Esu reikalinga savo pustrečių metų sūnui. Mano misija – užauginti jį“, – patikino jauna mama.
BOX Savanorių merginų – vis daugiau
Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų kapitonė Edita Daujotienė:
Pastarųjų metų statistiniai duomenys rodo, jog kariuomenėje tarnauja vis daugiau moterų. Šiandien moterys sudaro apie 10 proc. karių savanorių, bet profesinėje tarnyboje jų yra šiek tiek mažiau. Pas mus ateina motyvuotos, sportiškos dailiosios lyties atstovės, jos įrodo, kad yra lygiavertės vyrams, o kartais net ir pranašesnės už juos.
Savanoriams vyrams ir moterims taikomi skirtingi fiziniai normatyvai. Juos patvirtina krašto apsaugos ministras. Šiuo metu orientaciniai normatyvai merginoms yra tokie: per 2 min. reikia padaryti 60–70 atsispaudimų, per tokį pat laiką – 70 atsilenkimų, 3 km reikia nubėgti per 12 min.
Tapti rikiuotės savanoriais gali visi nuo 18 iki 42 metų, o ne rikiuotės savanoriais – nuo 18 iki 52 metų. Su savanoriais pasirašoma sutartis trejiems–penkeriems metams. Ją galima pratęsti.
