„Patyriau muštynes su tėvu, prabangą Vilniuje, šlovę Seime, vakarėlių spindesį, narkotikų skonį ir galiausiai sau į kaktą paleidau kulką. Pusę metų išgulėjau komos būklės, mano veidas yra pusiau paralyžiuotas, o išvaizda nebeprimena ankstesnės.
Dabar tiesiog egzistuoju, manęs niekas nebedomina, tačiau vienu dalyku džiaugiuosi – likau gyvas ir išvengiau bausmės”, – pasakoja devyniolikmetis Tadas Vyšniauskas.
Paralyžiuotas gyvenimas
Tadas savarankiškai negali daryti daugybės dalykų. Viskas, ko imasi dabar, trunka daug ilgiau nei anksčiau. Jis nebeturi merginos, prarado beveik visus draugus, o psichologai jam tikriausiai pripažintų depresiją…
Tokį gyvenimą devyniolikametis Tadas gyvena daugiau nei metus. Būtent prieš tiek laiko iš ligoninės sugrįžo į tėvų namus Druskininkuose – po ilgos kovos su mirtimi, ant kurios slenksčio atsidūrė bandydamas nusižudyti.
Dvi kulkos į smilkinį – štai tokį problemų sprendimo būdą prieš dvejus metus sugalvojo Tadas, policijai įkliuvęs už prekybą narkotikais.
Nepavykusios savižudybės pasekmės – dešinės kūno pusės paralyžius. Anksčiau guvus, visur dalyvaujantis Tadas, dabar – nuolatinis TV žiūrovas. Tik sunkiai įkalbėtas ryžtasi išeiti į gatvę. „Manęs niekas nedomina. Jau seniai spjoviau į visus. Niekas manęs negali pralinksminti. Visi tik liūdina.”
„Vaikiška” draugystė
Narkotikai Tado gyvenime atsirado nuo penkiolikos. Gimtuosiuose Druskininkuose jis susipažino su kvaišalais prekiaujančiu šešiolikamečiu.
Jo įtikintas, kad narkotikai teikia malonumą, Tadas kelias rūšis ir išmėgino. Dviejų vaikinų „vaikiška” draugystė laikui bėgant didėjo, taip pat ir potraukis į narkotikus.
Galiausiai pritrūkęs pinigų Tadas sumanė ir pats prekiauti jau pamėgta preke: „Kai pasiūlė, iškart sutikau. Kvepėjo dideliais pinigais. Nors ir nebuvau skurdžių vaikas, norėjosi daugiau. O uždarbis iš prekybos narkotikais buvo proga visko gauti.”
Geras negero berniuko vardas
Niekas – nei tėvai, nei mokytojai – tada nepastebėjo pokyčių paauglio gyvenime. Naujojo draugo Tadas niekam nepristatė, o savo veiklos nesistengė reklamuoti. Iš pradžių apie tai žinojo tik tie, kurie buvo pirkėjų sąraše.
„Tuo metu man dar rūpėjo geras vardas. Juk ir pinigų uždirbti stengiausi vien dėl to. Norėjau, kad bendraamžiai pavydėtų, kalbėtų, jog esu nerealiai kietas,”- sako jis. Ir iš tiesų taip kalbančių turbūt buvo. Juk tuo metu apie Tadą žinojo ne tik Druskininkų gyventojai…
Apie šį vaikiną rašydavo visos šalies laikraščiai. Jo susitikimai su tuometiniu Seimo pirmininku Artūru Paulausku, politikais Antanu Valioniu, Algirdu Monkevičiumi, Vilija Blinkevičiūte buvo rodomi per televiziją, aprašomi spaudoje.
Ir laikraščių antraštės neskelbė nieko blogo. Vaikinas žurnalistus domino vien todėl, kad užėmė nepaprastą postą – dešimtoje klasėje visos šalies mokyklų atstovų vieningai buvo išrinktas Lietuvos moksleivių parlamento pirmininku.
Posėdyje, kuris vyko Seimo rūmuose, ne tik ten susirinkę moksleivių atstovai, bet ir žinomi politikai Tadą vadino gabiausiu jaunosios kartos politiku. Jam prognozavo didelę karjerą…
Tačiau tą dieną, kai Seimo rūmuose gavo aukščiausią postą Moksleivių parlamente, Tadas galvojo ne apie gerus darbus šalies moksleiviams. Netgi rėžta jo kalba apie kovą su narkomanais ir pamokų nelankančiais vaikais nebuvo nuoširdi.
Po posėdžio vaikinas griebė savo mobilųjį telefoną ir, pamatęs krūvą praleistų skambučių, visiems perskambino. Kalbėjosi ne su jo sėkme besidžiaugiančiais draugais ar tėvais, o su narkotikų pageidaujančiais nepilnamečiais.
Vienišas ir neišklausytas
Šiandien, išaiškėjus visiems vaikino darbeliams, Tadas vienišas. Nešvari praeitis atstūmė nuo jo ne tik draugus ir merginą, bet ir mamą. Tadas sako, kad ši, neištvėrusi gėdos, persikėlė į Vilnių. Namuose vaikinas liko kartu su tėčiu, iš kurio algos ir gyvena.
Telefonu Tadas nekalba, jis apskritai mažai kalba, nes tai daryti sunku. Pusės kūno paralyžius apsunkino ne tik jo judesius, bet ir gebėjimą kalbėti. Visi sakiniai nerišlūs ir vos suprantami.
Dėl interviu su vaikinu tarėmės SMS žinutėmis. Rašydamas Tadas labai lyriškas ir perdėtai mandagus – niekaip nepasakytum, kad šitas žmogus galėjo prisidėti prie juodų darbelių.
Pirmadienio rytą namuose mus pasitinka vienas. „Tėtis darbe, – paaiškina. Ant stalo puodukai arbatai, nedidelis tortas, kelių rūšių sausainiai. – Eime prie stalo. Labai laukiau jūsų. Noriu viską papasakoti, nes dar niekas to negirdėjo iki galo.”
Karas namuose ir didybės manija
„Šeimoje esu jauniausias, turiu vyresnius brolius Vaidą ir Vytautą. Mano tėtis – inžinierius, o mama – mokytoja. Aš, hiperaktyvus vaikinas, domėjausi viskuo, tik ne mokslais.
Draugų buvo daug, tad netekdavo ilgai svarstyti, ką čia nuveikus penktadienio ar šeštadienio vakarą. Galbūt dėl šių priežasčių, o gal ir dėl paaugliško temperamento, santykiai su tėvu tapo įtempti, kartais nevaldomi, prasidėjo dideli nesutarimai, galop net pakėliau prieš jį ranką. (Be priežasties?) Jis mane nervino. Nervino visus šeimos narius. (Kodėl?) Nes daug gėrė. Tą kartą, kai pirmą sykį jį sumušiau, prisigėręs kabinėjosi prie mūsų.
Po to vakaro namuose buvo nebeįmanoma gyventi. Situacijai kasdien vis blogėjant, nusprendžiau išvažiuoti iš Druskininkų ir 10 klasę pradėti Vilniuje, Salomėjos Nėries gimnazijoje. (Ar tėvai nedraudė važiuoti į sostinę?) Tėčiui nerūpėjo. O mama kaip tik skatino, nes Vilniuje studijavo brolis Vaidas. Su juo ir gyvenau. Gal manė, kad jis mane prižiūrės, nežinau.
(O kodėl pati neprižiūrėjo?) Niekada nesileidau kontroliuojamas. Kiekvienas gyvenam savo gyvenimą. Mergina gal ir būtų galėjusi man vadovauti, bet tik ne tėvai. (Maištavai prieš juos?) Maniau, kas man jie tokie. Atvedė tokį į pasaulį, tai tegul džiaugiasi.
(Kaip sekėsi naujoje mokykloje?) Mokytojai mane mėgo, bet pats jų negarbinau. (Tavo mama – mokytoja, juk turėjai atitinkamai ir elgtis.) Taip, mama mokytoja, bet pavyzdingumo man trūko. Laikiau save neeiliniu, visur pritampančiu. Žodžiu, unikumu.
Visi žmonės Vilniuje man buvo svetimi, o klasiokai patiko, net ir vardus kai kurių pamenu. Tačiau daugiausia bendravau su tuo bachūrėliu, kurio padrąsintas ir ėmiausi narkotikų biznio.”
Grybukų, „ratukų“ ar žolės?
(Jis kartu su tavimi į Vilnių važiavo?) „Ne, jis gyveno Druskininkuose, tačiau būdų, kaip pabendrauti, rasdavome. (Kodėl bendravai su juo, o ne su tais, kurie tave supo Vilniuje?) Jau sukome tą reikaliuką su narkotikais. Tad nenorėdamas prarasti gero „kontakto”, turėjau palaikyti ryšį.
(Kaip prasidėjo tavo narkotikų prekeivio karjera?) Iš pradžių narkotikų gavau į skolą. Labai greit išpardaviau, todėl skolą greit sugrąžinau. Nu, o vėliau jau tikrų tikriausias bizniukas prasidėjo.
Per vietinius Druskininkų narkomanėlius mano telefonas ėmė plisti vis labiau. Tad ir skambučių sulaukdavau nemažai. Iš tiekėjų ėmiau užsakinėti vis daugiau prekių. (Kokiais kiekiais imdavai?) Su savimi nešiodavausi po 10–20 gramų, vėliau apie 100 gramų. Iš pradžių tiek parduodavau per savaitę.
(Kokias rūšis pardavinėjai?) Žolę, „ratus“, amfetaminą ir haliucinogeninius grybus. (Kaip iš viso šito užsidirbdavai?) Užsimesdavau antkainius. Nepažįstamam lochui didesnę kainą pasakydavau, geram nuolatiniam klientui – įprastą.
(Kokios apytiksliai buvo pajamos per mėnesį?) Apie 6000 litų. (Oho… O kur tokius pinigus leisdavai?) Visokius cūdus išdarinėjau. Klubai, vakarėliai, draugai. Nieko nereikšdavo sėsti į mašiną ir lėkti į pajūrį.
Tėvai seną mašiną atidavė, kai patys nusipirko naujesnę. Gyvenimas nuo 16 metų man buvo tobulas, uždirbtus pinigus skirdavau savo pramogoms. Galėjau nusipirkti brangių daiktų. Net keturis mobiliuosius telefonus turėjau. Draugų vakarėliuose buvau pagrindinis alkoholio tiekėjas. Tiek butelių pripirkdavau, kad visi prisigerdavo.”
„Draugams atsverdavau gramas į gramą“
(Kas buvo tavo klientai? Kokio amžiaus?) „Mano klientai buvo visi, kas norėjo dozės. Daugiausia jauni žmonės. (Bet gal dvylikamečiui atsisakydavai parduoti?) Dvylikamečio kliento neturėjau, bet atsisakęs tikrai nebūčiau. Jauniausiems pirkėjams – keturiolika. Jie – žolės ir „ratukų“ mėgėjai.
(Sąžinė nuodus pardavinėjant tylėjo?) Man nerūpėjo niekas kitas, tik pinigai. (Tai buvo bent vienas, kuriam nepardavei?) Draugams kartais neparduodavau, o jei parduodavau, tai gramas į gramą atsverdavau. Žinoma, jei imdavo dideliais kiekiais – nuolaidėlę padarydavau.
(Ką reiškia gramas į gramą?) Nu matai, kai pardavinėjau nepažįstamiems, jiems keliais miligramais mažiau atsverdavau. O draugų nenorėjau apgaudinėti. (Tai buvai tiesiog nuostabus draugas…) Nu jo, draugai man rūpėjo. (Sakei, kad narkotikų nevengei ir pats. Dažnai juos vartodavai?) Kokius tris ar keturis kartus per mėnesį. Bet narkomanas nebuvau.”
Narkotikai Moksleivių parlamente ir Seime
(Prekiavai tik Druskininkuose ar ir Vilniuje?) „Atvažiavęs į Vilnių biznio nė neketinau mesti. Dirbau toliau. (O iš kur klientų gaudavai?) Tapęs Moksleivių parlamento pirmininku daug kontaktų užmezgiau. Be to, pardavinėdamas priklausiau tam tikrai grupuotei. Turėjau užnugarį.
(O kam jis?) Saugumui bei klientų paieškai. Vilniuje gavau tam tikrą sąrašiuką. Jiems iš pradžių ir pardavinėjau. Vėliau ratas tik plėtėsi. Pirkėjų atsirado daugiau nei prekės.
(Savo mokykloje irgi prekiavai?) Nebuvo vietos, kur neprekiaučiau. Naktiniuose klubuose, o ypač gėjų, narkotikai labai klesti. Ten didžiulius pinigus uždirbdavau. Mokyklose irgi pardavinėjau. (Negi tikrai nesunku į jas patekti?) Niekas nekontroliuoja. Kad iš manęs galima gauti dozę, žinojo daugybė skirtingų mokyklų mokinių.
(Moksleivių parlamentas irgi buvo viena tų vietų?) Be abejo. Ar tu žinai, kiek jaunų žmonių jam priklauso? (Tai ką, visiems pardavinėjai? Nebijojai, kad kas paskųs?) Saugojausi. Apie tai, kad turiu prekės, užsimindavau atsargiai. (Moksleivių parlamentas savo susirinkimus organizuoja įvairiose valstybinėse įstaigose. Štai, pavyzdžiui, posėdis, kuriame tave išrinko pirmininku, vyko Seimo rūmų salėje. Ten irgi turėjai narkotikų?) Taip. Turėjau pakankamai daug dozių. Juk vakare visi važiavome linksmintis. O vakarėliuose mano prekės ypač gerai eina.
(Kaip nebijojai įkliūti Seimo apsaugai?) Niekas netikrina, ar turi narkotikų, žiūri tik, ar ginklų nebandai įsinešti. Be to, aš buvau labai drąsus.”
Laboratorija rūsyje
„Tačiau visiškai ramus nesijaučiau, nes žinojau, kad policija anksčiau ar vėliau prikibs, bet taip prabangiai gyventi svajojau kokius dvejus metus. O gyvenau tik vienerius… (Ar aplinkiniams nekildavo įtarimų, iš kur tiek pinigų?)
Aišku, kad spėliojo, bet turėjau paaiškinimą. Tą vasarą, kai atvažiavau į Vilnių, įsidarbinau nedidelėj statybų firmoj. Sodus, tiltus tvarkiau. Buvau vos ne geriausias darbuotojas, nes darbo metu negėriau. Prasidėjus pamokoms – išėjau. O prieš tėvus nevaidinau piniguočiaus. (Jie niekada nepastebėjo, kad švaistai tūkstančius?)
Ne, iki šios dienos nežino, kokios sumos mano versliuke sukosi. (O kur laikydavai pinigus?) Turėjau tam tikrų vietų. (Na, o narkotikų atsargas kur?) Tėvų buto rūsyje. Ten įkūriau mažą laboratoriją, sverdavau dozes, jas pakuodavau.”
Pinigai merginai
„Vilniuje pasimokiau pusę metų, o tada vėl sugrįžau į Druskininkus. (Kodėl?) Tiesiog atsibodo didmiestis. Be to, Druskininkuose turėjau paną, kuri manęs laukė. (Apie ją nieko nepasakojai… Ilgai draugavot?) Nežinau, kiek tiksliai, tačiau netrumpai. Pradėjom dar prieš man išvažiuojant.
(Kaip susipažinot?) Pamačiau ją einančią mieste. Atrodė neapsakomo grožio, tikra dievaitė. Neeilinė panelė. Ir dabar taip galvoju. Tada sužinojau, kad mano kaimynė su ja bendrauja ir paprašiau, jog supažindintų. Taip ir padarė. Iš pat pradžių mes dalyvaudavome bendruose vakarėliuose ir po truputėlį susičiulbėjom.
(Kaip viskas klostėsi toliau?) Pakviečiau į pasimatymą. Ėjom valgyti deserto į „Sicilijos” piceriją. Jaudinausi labiau negu labai, drebėjo rankos ir kojos, bet ėjau ne bet kaip, o su gėle. Netrukus pasiūliau draugauti – sutiko. Oi, buvau toks laimingas, kad šitokia gražuolė manęs neatstūmė. Dėl jos galėjau padaryti viską ir apginti nuo visų. Ji – supratinga, mokėjo užjausti.
(Ji žinojo apie tavo verslą?) Aišku, žinojo, juk beveik visus uždirbtus pinigus jos įgeidžiams išleisdavau. (Nepurkštaudavo, kad dovanėles perki už nešvarius pinigus?) Nejuokauk. Nerūpėjo jai tai. (Tai gal pati tavo klientų sąraše buvo?) Oi ne, ji narkotikų nevartojo. (Pardavinėjo?) Ne, ne… Su tuo ji nebuvo susijusi.”
„Palikau pinigų savo laidotuvėms“
(Visada buvai atsargus? Juk galėjo kas nors paskųsti iš pavydo…) „Visi žinojo, kas atsitiktų, jei paskųstų. (Mirtis?) Gailestingas niekad nesistengiau būti. (Žudyt būtum išdrįsęs?) Drįsau prieš save ranką su ginklu pakelt, tikiu, prieš kitą taip pat drįsčiau. Buvau sau taip pasakęs: „Kai mentai pradės kibti – nusišausiu.“
Ta diena artėjo. Policija aptiko mano pėdsakus, užvedė bylą. Iki teismo liko kelios dienos… Nuvažiavau į Kauną, nusipirkau šovinių, o tada grįžau į Druskininkus, patraukiau nuošalios autobusų stotelės link ir sėdėdamas mašinoj… Išgyvenau nusivylimą savimi bei visišką emocijų krizę. O ginklą pirkau iš Vilniaus mafijozų. Dabar jis policijoje. Tiesa, parašiau draugui SMS žinutę, kad žinotų, kur rasti mano lavoną
(Atsakymo nelaukei?) Ne, nes žinojau, kad atkalbinės, bandys įkrėsti proto. (O tuo metu nepagalvojai apie šeimą?) Galvojau, todėl ir ryžausi paleisti kulką sau į galvą, kad jiems nebūtų gėda dėl tokio sūnaus ir brolio. Aišku, ir dabar gėda, bet ne tokia. Nenorėjau pridaryti rūpesčių, todėl net pinigų savo laidotuvėms palikau.
(Kaip? Įdėjai į atsisveikinimo laišką?) Ne, aš niekada nemokėjau ir nemėgau rašyti laiškų. Pinigus įnešiau į savo banko sąskaitą. Pamaniau, kad gavę pranešimą apie mano mirtį, atiduos juos šeimai. (Daug liko?) Apie 8000 litų. Prie šitos sumos kas mėnesį pridedu dabartines pajamas iš pirmos grupės invalidumo. Nemažai sutaupysiu.”
Dingę šeši mėnesiai
„Mano kūną rado mentai. Apie pusę metų Kauno klinikose išgulėjau ištiktas komos. Šoviau iš automatinio pistoleto, vienu metu paleidžiančio dvi kulkas, tad tikimybė mirti buvo dviguba. Vieną kulką per operaciją išėmė, o kita iki šios dienos mano galvoje. Gydytojai stebėjosi, kad pabudau.
(Pameni tą dieną?) Ne. Neprisimenu ir dar poros mėnesių po jos. (Giliai širdyje tikėjaisi išlikti gyvas ir dar pamatyti, kaip ryte pateka saulė?) Ne, tikrai ne. Nenorėjau, kad tėvai turėtų sūnų kalinį. (Kodėl neprašei artimųjų pagalbos, gal būtumėte kartu kitokią išeitį radę?) Ką tie tėvai padėtų, o draugai, manau, būtų sakę: „Pats prisidirbai, pats ir sukis.” Ir savigarba neleido to prašyti draugų ar tėvų.
Kulka man atrodė vienintelė išeitis, nes slapstytis užsienyje nei norėjau, nei pinigų tiek turėjau. (Bet gal teismas nebūtų labai baudęs, juk buvai nepilnametis?) Tada maniau, kad kalėsiu visą gyvenimą. Labai to bijojau.”
Sąžinės balsas
(Negaila tėvų? Jie juk turbūt dėl tavęs jaudinosi?) „Nemanau, kad buvo dėl ko jaudintis. Mokykloje per pertraukas su alaus buteliu nevaikščiojau, tik parūkyt nueidavom. (Alus šiuo atveju būtų smulkmena prieš narkotikus.)
Taip, vaikščiodavau su dideliais kiekiais, bet man tai netrukdė, kodėl turėtų trukdyti jiems? (Žmonės gali sakyti, kad esi beširdis, bejausmis. Ką pats manai?) Man niekada nerūpėjo, ką apie mane galvoja kiti. Kodėl dabar turėčiau apie tai galvoti?
(O nenorėjai gyventi sąžiningai? Susirasti, pavyzdžiui, padavėjo darbą?) Dabar svarstau, kodėl pasirinkau tokį nelegalų gyvenimą. (Ir kodėl?) Nes norėjau prabangos, o iš padavėjo darbo ne ką būčiau tegalėjęs sau leisti. (Betgi buvai Moksleivių parlamento pirmininkas. Algos negaudavai?) Ne, pinigų neužsidirbau. Tik šlovės gavau. Seime pasėdėjau.
(Ką nors gero moksleivių labui nuveikei?) Nieko. Matyt, labiau rūpėjo narkotikų biznis, o ne moksleiviškos nesąmonės. (Gailiesi, kad pradėjai prekiauti narkotikais?) Gailiuosi? Neeee. Kodėl turėčiau gailėtis? Juk labai gerai gyvenau. Esu iš tų žmonių, kurie niekada nieko nesigaili.
(Jeigu grįžtum į praeitį, vis tiek prekiautum?) Ne. Tačiau nesigailiu pamėginęs. (Kad šovei sau į smilkinį gailiesi?) Dabar būčiau kitaip nusižudęs. Taip, kad tikrai nelikčiau gyvas.”
Baigta mokykla, darbas pas tėvą
(Jeigu atvirai, tikėjausi, kad būdamas tokios būklės kalbėsi kitaip…) „Aš ne koks praskydęs menkysta. (Tai nė kiek nepasikeitei?) Na, anksčiau neužsiknisantis buvau, bet viskas keičiasi. Pusmetis komos mane pakeitė. (Į gerą ar blogą pusę?) Manau, į blogą, bet blogą – ne į marozną.
(Gali aiškiau pasakyti?) Na, į blogą ne ta prasme, kad eičiau ir snukius visiems daužyčiau. Bet vidinės neigiamos savybės, manau, išlindo su kaupu.
(Turi svajonių?) Ne, nieko nenoriu. Žinau, kad nieko nepasieksiu, niekuo netapsiu. Sėdžiu namuose ir pelyju. (Gal kokį nors hobį turi?) Pomėgių jokių neturiu, nebent tai, kad patinka vairuoti. (Vairuoji?) Galėčiau. Tėvas irgi invalidumą turi, tad jo mašiniukas su rankiniu valdymu, bet nenoriu dabar net to. Mano laisvalaikis niūrus, be maisto ir kompiuterio daugiau nieko neveikiu. Visas mano laikas – tiesiog egzistavimas. Kartais mėgstu pabūti vienas, pamąstyti. Dievinu vienatvę. Gerai nors, kad neprašau niekieno manęs gailėtis ar guosti.
(Postą Moksleivių parlamente praradai?) Baigėsi kadencija. (Gal mokslus tęsti nori?) Vasarą baigiau dvyliktą klasę. Visus metus mokiausi nuotoliniu būdu, ir pagaliau atsiskaičiau. (Dabar stosi į universitetą?) Ne, tingiu. (Tai gal bandai susirast darbą?) Dirbu pas tėvą. Talkinu jam spausdindamas sutartis, brėžinius. (Nekyla pagundų imtis seno verslo?) Ne. (Net jei ateitų draugai ir įkalbinėtų?) Neperkalbamas esu. Ne, ir taškas. Be to, draugų nebeturiu.”
Devyniolikmetis pensininkas
(O kur jie dingo?) „Kartais užsuka keli bachūriukai, ateina ir kelios panos iš klasės. Bet labai retai. (O kur tavo mergina?) Jos irgi nebėra. Ji manęs net ligoninėje neaplankė. Spjovė į mane. (Nebandei susigrąžinti?) Nėra tikslo. Ji nenori su manimi bendrauti.
(Su tėčiu gerai sutariat?) Jis man labai meilinasi. Šiaip kartais pasiunčiu jį ant trijų raidžių, bet vis tiek stengiasi man būti geras. (Be jo daugiau nieko neturi…) Abu broliai ir mama Vilniuje. Retai juos matau. Tai gal ir galima sakyti, kad tėvas – vienintelis man likęs artimas žmogus. (O kodėl broliai ir mama tavęs išsižadėjo?) Vyriausias brolis – karininkas, kitas – karjerą darantis barmenas, o mama toliau mokytojauja. Manau, jiems gėda dėl manęs.
(Neaplanko tavęs?) Nu kartais atvažiuoja. Praėjusį savaitgalį mama atvažiavo išskalbti purvinų drabužių. O kartais ji mane paima į Vilnių apsipirkti. (Nenorėtum gyventi su mama?) Ji to nenori. Bet velniop visus. Man nereikia žmonių. (O ko tau trūksta?) Norėtųsi nors truputį daugiau sveikatos, nes jaučiuosi kaip koks pensininkas.”
Nekaltas
(O kaip reikalai su policija? Kada bus teismas?)„”Nieko nebus. Esu laisvas ir nekaltas. (Išteisino?) Ne, mentai tiesiog pamiršo mano darbelius. (Kaip tai pamiršo?) Nu grįžęs iš ligoninės nebesulaukiau jokių skambučių, jokių laiškų. Vadinasi, viskas pamiršta. (O kaip tavo bendrininkai? Jie išvengė teismo?) Jų niekas „nekabino“.
(Kodėl tave „kabino“?) Gal išožino tik mane mentams. (Turi omeny, paskundė? Įtari, kas taip galėjo padaryti?) Nenutuokiu, kas… Dabar būtų sunku atsekti, juk nebebendrauju su tos srities žmonėmis. Dabar išvis su niekuo nebendrauju. Jūs išvažiuosit – eisiu žiūrėti filmų. Tada miegosiu, o rytoj vėl viskas iš naujo: televizorius, maistas, lova. Neseniai bandžiau nusinuodyti vaistais, bet nepavyko. Tuo metu kaip tik atėjo buvę klasiokai.”
