„Kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino“, – taip sako septyniolikmetė Ugnė Akstinaitė, Vilniaus Pilaitės vidurinės mokyklos mokinė. Pati Ugnė yra kukli, savo darbais nesigiria ir nesididžiuoja. Bet kas juos pamato – tikrai susižavi. Jos pagaminti veltiniai, nuotraukų, veidrodėlių rėmeliai, piešiniai, fotografijos ir kiti darbai abejingų nepalieka.
– Ugne, papasakok, tai kuo užsiimi?
– Kuo užsiimu? Kartais juokaudama sakau, kad viskuo. Iš esmės taikomąja daile: tekstile, fotografija, grafika, šiek tiek dizainu. Nuolat bandau išmokti ir išbandyti kuo daugiau.
– Koks darbas buvo viso to pradžia?
– Turbūt labai seniai. Net nepamenu. Tikriausiai viskas prasidėjo nuo piešinių. Piešdavau atvirukus, rėmindavau paveikslėlius gimtadienių ir kitų švenčių proga. Metai bėgo – viskas po truputį kėlėsi į kitą lygmenį. Nauji hobiai, darbų publikavimas internete. Iš tiesų piešti ar kažką nuveikti savo malonumui lieka labai mažai laiko – pastaruoju metu darbus darau tik kitiems. Nebent labai pagauta idėjos puolu ir ją įgyvendinu. Tie darbai man ypač brangūs.
– Esi vienuoliktokė. Ar turint tokį hobį lieka laiko mokslams?
– Pagrindinis mano užsiėmimas mokslo metų laiku yra dailės mokykla – ten praleidžiu nemažai laiko. Taip pat daug laiko atima individualūs užsakymai. Taip užsidirbu kažkiek pinigų ir nereikia nuolat prašyti mamos. Mokslams kažkiek laiko irgi lieka. Skiriu porą valandų. Aišku, miegoti einu vėliau, bet kontroliniams visada stengiuosi pasiruošti. Kartais tenka ir naktim nemiegoti.
– Kas tavo klientai, kiek gauni pinigų ir kokie būna tavo užsakymai?
– Mano klientai yra draugai, pažįstami ir nepažįstami žmonės. Susiranda mane internetu ar per pažįstamus. Užsakymai būna patys įvairiausi – veltiniai, paveikslai, rėmeliai ir panašiai. Kai kurie žmonės sako, kad per pigiai parduodu savo darbus. Bet nesinori užsikelti kainų, kad klientas liktų patenkintas darbu, o jei kartais yra kažkoks defektas – nesijaustų permokėjęs. Per mėnesį užsidirbu iki 300 litų. Nėra labai daug, bet žinant, jog esu moksleivė ir neskiriu tam viso savo laiko – nėra ir mažai. Smagus darbas, turbūt visą gyvenimą norėčiau daryti kažką panašaus.
– Ar daug laiko užtrunka padaryti tokius rankdarbius?
– Priklauso nuo pačio rankdarbio. Jei veliu veltinį, tai karolius suvelti užtrunka ilgiau, auskarus trumpiau. Aš veliu adata, o tai yra ilgesnis vėlimo būdas. Todėl darbas būna kruopštesnis, lygesnis, o tai yra „pliusas“. Jei naudoju dažus (pvz. marškinėliai ar veidrodėlis), tai darbas trunka 3 – 4 dienas, jei sluoksnių nedaug. Ir, žinoma, daug kas priklauso nuo pašalinių veiksnių.
– Girdėjau, kad neseniai dar ir pirmuosius „dredus“ padarei. Kaip to išmokai?
– Išmokau iš savo draugės, kuri „dredus“ darė man. Taip pat stebėjau patį tvarkymo procesą, kaip daro kiti žmonės. Pabandžiau ir rezultatai tikrai neblogi. „Dredų“ darymas kaip darbas man labai patinka. Pati žinau, kiek laiko reikia plaukus auginti, kiek reikia laukti, kol galiausiai turi savo svajonę ant galvos. Labai geras jausmas.
– Tavo išvaizda išduoda, kad esi „prie meno“. Ar „dredai“, aprangos stilius nekeičia aplinkinių požiūrio į tave?
– Su tuo požiūriu… Manau visi žmonės apie „neformalus“ yra susidarę išankstinę nuomonę. Ir aš juos suprantu. Iš tikrųjų nelabai man ir svarbu, ką apie mano išvaizdą galvoja kiti, ką apie mane sprendžia iš to, kaip atrodau. Juk jie manęs net nepažįsta.
– O koks tavo požiūris į pasaulį, meną?
– Menas yra nuostabu. Labai mėgstu lankytis įvairiose galerijose, parodose. Labiausiai man patinka jausmas, kai grįžti iš parodos ir esi toks „žiauriai“ įkvėptas. Atrodo, galėtum savaitę naktimis piešti. Nieko nevalgyti, negerti, bet įgyvendinti visas savo idėjas.
Į pasaulį ir aplinką, kuri mane supa, mano požiūris gana platus. Iš visko, ką pamatau ar aplankau, į atmintį įsirėžiu labai keistų prisiminimų. Dažniausiai įsimenu mažus fragmentėlius, smulkmenas, kurių nieks galbūt net nepastebi. Bet iš dalies man tai patinka.
– Ar daug laiko skiri menui, rankdarbiams, teatrui, parodoms?
– Iš tiesų, visas laisvas laikas tam ir skiriamas. Neskaitant to laiko, kurį praleidžiu su draugais kur nors centre, klube, koncerte ar dar kur. Štai į teatrą einu retokai, tik tada, kai spektaklis tikrai vertas dėmesio. Į parodas, muziejus – visada!
– Kokie tavo ateities planai? Galbūt žadi savo darbus pateikti platesnei auditorijai? Kur žadi studijuoti?
– Artimiausi ateities planai yra baigti dailės mokyklą ir apsiginti diplominį darbą. Tada reikia baigti 12 klasių. O toliau bandysiu stoti į VDA (Vilniaus dailės akademiją (aut. past.), į grafiką. Nežinau, kaip pasiseks. Pasitikiu savimi, todėl bandysiu stoti tol, kol pavyks. Nežadu išsižadėti savo tikslo.
