„Žalvarinį“ žino visi. Bent jau tie, kurie žino ir alų. Ši grupė bene labiausiai išpopuliarėjo, sutraukusi senovės lietuvių švenčių dainą „Alaus alaus…“ Bet „Žalvarinis“ – kur kas daugiau nei pritariamasis balsas, lėbaujant lietuviams.
„Žalvarinis“ – ekspresyvios folk rock muzikos grupė. Tai – roko grupės „Ugnėlakis“ ir apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ muzikantai, kartu grojantys nuo 2001-ųjų vasaros. Jų atliekamos lietuvių liaudies dainų interpretacijos skamba naujai ir neįprastai. Derinami įvairūs muzikos stiliai: nuo lengvo iki sunkaus roko, naudojami bliuzo, džiazo elementai.
Grupė yra koncertavusi įvairiuose renginiuose, festivaliuose, miesto šventėse („Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Sutemos“, „Regioo“ (moderniosios muzikos festivalis, Estijoje), „Baltijas saule“ (Ryga 02,03), „Roko naktys“ ir kt.).
„Žalvarinis“ jau išleido du albumus: „Žalvarinis“ (2002) bei “Žalio Vario” (2005). Netrukus turėtų pasirodyti ir trečiasis.
Grupės narių – magiškas skaičius, net septyni: Robertas Semeniukas – muzikos autorius, gitara; Aidas Buivydas – gitara; Paulius Jaskūnas – bosinė gitara; Ilja Molodcov – mušamieji; vokalai – Ineta Meduneckytė, Eglė Pakšytė, Laurita Peleniūtė.
Su DELFI Gatvės žurnalistėmis kalbėjo „Žalvarinio“ nariai.
– Kokį tikslą turėjote, sujungdami dvi grupes, ar pavyko jį pasiekti?
– Tokio “tikslo” nė nebuvo. Viskas išsirutuliojo savaime. Grupė susikūrė 2001-ųjų vasarą. Buvome geri draugai, kartu leidome laisvalaikį. Merginos domėjosi lietuvių liaudies kultūra, dainomis. Kai kurios jau tada buvo apeiginio folkloro ansamblio „Kūlgrinda“ narės.
Vaikinai mokėsi Vilniaus konservatorijoje, turėjo įkūrę sunkiosios muzikos grupę “Ugnėlakis”, koncertavo alternatyvios muzikos festivaliuose.
Liaudies dainos buvo artimos visiems. Sėdėdavom ir klausydavom įrašų, dainuodavom patys, pritardavom instrumentais. Pirmasis koncertas įvyko, dar net grupei nespėjus susikurti, kai praeivis, išgirdęs mus dainuojant ir grojant, pakvietė sugroti kažkokios knygos pristatyme. Galbūt tai ir paskatino susiburti… O po to viskas ėmė tiesiog „riedėti“ tolyn.
– Kodėl būtent taip pasivadinote?
– Pavadinimas tarsi „prilipo“. Ieškojome to, kas reprezentuotų, jog dainuosime senąsias lietuvių liaudies dainas, ne XIX a., o ankstesnes.
Senovės lietuviai puošėsi žalvariniais dirbiniais. Žalvaris puošia žmones, o mes moderniai puošiame liaudies dainas, kad jos patiktų šiuolaikiniam klausytojui.
– Kaip nusprendžiate, kad “va, šita liaudies daina tinka/netinka”?
– Ieškome gražių, prasmingų liaudies dainų, o po to jas tarsi įvelkame į muzikos rūbą.
– Kaip jūsų muziką vertina užsienio šalių klausytojai?
– Užsienyje folkrokas vertinamas labiau nei Lietuvoje. Ten vyksta daug įvairių neofolk, folkloro, modernaus folkloro festivalių.
Mus sutinka kaip originalios muzikinės atšakos atlikėjus. Gaila, kad Lietuva tokia mažytė – per metus ir apkeliauji beveik visuose jos kampuose vykstančias šventes.
– Kodėl į savo gimtadienio koncertą pakvietėte tokį “žvaigždūną”, kaip Minedas?
– Norėjom, kad būtų linksma ne tik mūsų fanam, draugam, kolegom, bet ir mums patiems. Tuo metu kaip tik buvo užėjusi jo „banga“. Norėjosi išgirsti gyvai. Pasitaikė puiki proga.
– Kokiai muzikai teikiate pirmenybę, ką jūs patys klausote?
– Turbut daugelis grupės narių yra “rokeriai”- klausom alternatyvią muziką. Merginos domisi kitų šalių folkloru: Afrika, Tuviai, Turkai ir t.t., bet vis viena gražiausiai dainuoja lietuviai ir latviai.
– Ar planuojate išleisti dar vieną cd?
– Klausimas pačiu laiku. Nuo spalio 1d. pradedame trečiojo albumo įrašus. Ketiname jį išleisti kartu su dvd įrašais. Turėtų gautis labai geras, įdomus variantas. Beliko daug padirbėti, o po to jau galėsime visi džiaugsmingai švęsti!
