Ji groja, rašo
dainas ir atkakliai siekia savo tikslo.
Nors Laura dėmesiu džiaugiasi palyginti
neilgai, mergina jau spėjo
įvertinti populiarumo pliusus ir minusus.
Kaip keičiasi jauno žmogaus
gyvenimas tapus žinomu ir kokios
reakcijos jis sulaukia iš aplinkinių –
apie tai „Studentų eros” pokalbis su
Laura Karvelyte.
SE: Kaip draugai, kiti artimi žmonės
reaguoja į tai, kad tapai žinoma?
Ar nejauti pavydo, o gal priešingai – tik
palaikymą?
Laura: Reakcija labai įvairi. Iš artimiausių
draugų pavydo tikrai nejaučiu.
Turiu tris labai geras drauges,
jos mane labai palaiko ir džiaugiasi
mano sėkme. Kas svarbiausia
– atvirai sako viską, ką galvoja – ir ką
darau gerai, ir ką ne.
Pikčiausia, kad kai tapau labiau
žinoma, tai iš karto visokių giminystės
ryšių atsirado. Net su tais žmonėmis,
kurie anksčiau su manimi
visiškai nebendavo. Dabar jie
nori labai glaudaus bendravimo.
Juk tu mūsų giminė, sako, esi, juk reikia
bendraut.
Tiems žmonėms, kurie
anksčiau išvis manęs nematydavo ir nepastebėdavo,
dabar aš labai didelė
draugė pasidariau, esu jiems „faina“.
Labai padaugėjo vyriškos lyties
dėmesio. Vaikinai, kurie manęs anksčiau
niekada nematydavo, dabar
pasikeitė – staiga aš jiems labai graži
pasidariau, iškart tapau labai „faina“.
Toks žmonių elgesys mane labai
erzina, nes labai nemėgstu dviveidiškumo.
SE: Kelias savaites dalyvavai
žvaigždžių kalve vadinamame muzikiniame
realybės šou, dabar filmuojiesi
lietuviškame seriale. Ar tokie
projektai padeda susirasti naujų
draugų? O gal priešingai – atsiranda
tokių, kurie pretenduoja tapti „draugais“
tik iš išskaičiavimo?
Laura: Dalyvaudama realybės
šou, galima sakyti, atradau draugą
– tai Merūnas, su jo panele labai
susidraugavau. O pretenduojančių
tapti draugais pasidarė labai daug
(juokiasi).
Bet aš manau, kad tokiame versle
draugų daug nesurasi, gal daugiau
kolegos, pažįstamų labai
daug atsirado.
Tiesa, filmuojantis seriale su kai
kuriais aktoriais užsimezgė labai artimas
ryšys. Pavyzdžiui, Nijolė Narmontaitė
(seriale ji vaidina Linos
mamą Gražiną – red. past. ). Su ja
iškart atsirado labai artimas ryšys. Ji
ir realiame gyvenime mane dažnai
vadina „dukryte“, kviečia į savo spektaklius.
SE: Kai esi kone kasdien rodoma
per televiziją, turbūt neišvengiamai
padaugėja aplinkinių dėmesio.
Ar Tave trikdo nuolatinis aplinkinių
dėmesys, o gal patinka?
Laura: Neseniai kalbėjau su
Merūnu, jis manęs ir klausia: „Ar tavęs
neerzina, kad visi gatvėj atpažįsta?“
Sakau: „Kol kas dar ne.“ O jis:
„Greitai pradės erzinti.“
Aišku, kartais nejauku. Nueini į
kokią parduotuvę, atsistoji prie kasos,
visi atsisuka į tave ir žiūri. Ir girdžiu:
„Lina, Lina!“ Jau įpratau, kad
mane šaukia ne mano tikruoju vardu
(juokiasi).
Pribėga parduotuvėj
mažiukai: „pasirašyk“. Malonu.
Kol kas dar nenusibosta, patinka
tas dėmesys. Ką čia slėpti – aš to ir
norėjau, tas dėmesys man patinka.
Aišku, per didelis dėmesys kartais
trikdo. Sykį su Merūno mergina
nuėjom į Kaziuko mugę pasižvalgyti.
Žmonės prieina arčiau, įsmeigia
žvilgsnį ir žiūri – gal nejaučia, kad
taip įkyriai žiūri. Kiti fotografuoja. Tokiais
atvejais pasidaro labai nejauku.
Bet apskritai tokiu dėmesiu esu
patenkinta. Aš manau taip: jeigu
žmonės žiūri, atpažįsta, jeigu domisi,
vadinasi esi gyvas, apie tave galvoja.
O tai yra gerai.
SE: Iš gerbėjų dažnai gauni gėlių?
Laura: Žinok, kad ne. Kai dviem
savaitėms buvau patekus į muzikinį
realybės šou, visi ten gaudavo laiškų,
gėlių, meškiukų, o aš – ne. Na, galvoju:
„Dieve, nors vieną laišką atsiųskit
kas nors“. Norėjau dėmesio labai,
bet kol kas dar gėlių negaunu.
SE: Kaip prasideda Tavo darbo
diena?
Laura: Darbo diena prasideda
nuo kėlimosi labai anksti, kartais
po keturių ryto. Atsikeliu, nubėgu
į dušą, pavalgau, išvedu šuniuką.
Tada lekiu į stotį ir į Vilnių. Vilniuje
pasifilmuoju, tada lekiu vėl į stotį ir
į Kauną. Grįžtu, jeigu turiu dar laiko,
tai paskaitau kokią knygą, pažiūriu
televizorių, perskaitau rytojaus scenarijų,
susidedu viską į „tašiuką“ ir
einu vėl miegot.
O šiaip darbo tikrai daug: dažnai
filmavimai vyksta nuo pirmadienio
iki sekmadienio, nesvarbu, ar kokia
šventė, ar darbo diena – mes visada
dirbam, kai reikia.
SE: Kaip leidi laisvalaikį?
Laura: Labai įvairiai. Kai nebūnu
labai pavargusi, labai mėgstu
su draugėm susitikti. Kai turiu jėgų,
ir į klubą nulekiam, nes baisiai mėgstu
šokti.
O šiaip groju gitara, dainuoju.
Žiūriu televizorių. Kai geras oras, į
gamtą su draugėm einam su šuniukais
pasivaikščiot. Knygas labai
mėgstu skaityti. Nors, kaip minėjau,
patinka ir šokti, retkarčiais net pašėlti,
bet aš labiau linkusi prie ramesnio
laisvalaikio praleidimo būdo. Gal aš
kokia jauna senutė? (juokiasi).
SE: Minėjai, kad mėgsti skaityti
knygas. Kokias knygas dažniausiai
skaitai?
<Laura: Man labai patinka istoriniai
romanai. Ypač mėgstu knygas,
kuriose daug mistikos – apie Egiptą,
apie Romą, apie Graikiją, mitologinės
knygos. Patinka ir nuotykių, bet
labiausiai tokios, kur “nukelia” tave
kažkur. Neseniai „Kleopatrą“ skaičiau,
itin sužavėjo Kryzanovskajos
„Du sfinksai“. Ten rašoma apie dviejų
žmonių meilę per tris gyvenimus,
knyga pilna magijos, ten tvyro tokia
senovinė dvasia…
SE: Kaip supratau, žaviesi mistika,
magija. Kokie tikėjimai arba religijos
Tau artimiausi?
Laura: Aš tikiu tokiu dalyku
kaip reinkarnacija, kad žmogus gyvena
ne vieną kartą. Tikiu antgamtiniais
dalykais. O šiaip nesu jokios religijos
fanatikė. Į bažnyčią kiekvieną
sekmadienį tikrai neinu. Einu tada,
kai jaučiu, kad labai noriu.
SE: Kokie Tavo artimiausi planai
šiemet?
Laura: Svajoju išleisti savo dainų
albumą ir pradėti studijuoti.
SE: Ką Tau reiškia Lietuva? Dabar
populiaru sakyti, kad Lietuvoje
nėra galimybių gyventi ir bėgti į užsienį.
O Tu ar sieji savo ateitį su Lietuva?
Laura: Lietuva yra mano gimtinė,
Kaune aš gimiau. Čia labai gražus
kraštas, tačiau savo ateities su
Lietuva tikrai nesieju. Nors Lietuva
yra širdies dalelė, namai, kur aš gimiau,
tačiau savo ateitį įsivaizduoju
už vandenyno, toli toli – Amerikoje,
ir tikrai žinau, kad aš ten gyvensiu.
Visų pirma, perspektyvos visai
kitokios, socialinės garantijos, kiti
dalykai tiek karjeros srityje, tiek kuriant
šeimą. Perspektyvos yra geresnės
nei Lietuvoje. Visi tai supranta.
Be to, nesu kažkokia verslininkė,
kad “užsukusi bizniuką” gyvenčiau
Lietuvoj. O ir klimatas man čia nelabai
tinka. Vasarą labai mielai čia atvažiuočiau
pailsėt, bet savo ateities su
Lietuva tikrai nesieju.
