Mokėsi puikiai
– Nijole, kokioje mokykloje mokeisi?
– Mokiausi labai gražioje mokykloje – Eduardo Balsio menų gimnazijoje.
Dešimt metų grojau pianinu ir mokiausi muzikos paslapčių. Pamaniusi, kad
iš muzikos duonos nevalgysiu, nusprendžiau vienuoliktą ir dvyliktą
klases baigti „Versmės“ vidurinėje mokykloje. Tačiau dabartinė patirtis
rodo, kad negalima spjauti į šulinį, nes po to iš jo reikės gerti.
– Kaip sekėsi mokslai? Kokie dalykai buvo prie širdies, kokių nemėgai?
– Mokiausi gerai iki aštuntos ar devintos klasės. Perėjus mokytis į
„Versmės“ vidurinę mokyklą, mokslai pradėjo sektis dar geriau, todėl
mokyklą baigiau puikiai – 9,7 pažymių vidurkiu. Man labai patiko
užsienio kalbos, istorija, biologija. Na, beveik viskas, išskyrus
matematiką ir fiziką. Manau, kad taip yra daugumai moksleivių.
– Ką veikdavai po pamokų?
– Kai mokiausi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, dažnai po pamokų
grįždavau tik 18 ar 19 valandą vakaro. Iškart bėgdavau ruošti namų
darbų. Ruošdama pamokas, visada klausydavausi muzikos.
Mano mama neatsistebėdavo, kaip galiu ką nors išmokti, kai muzika skamba
visu garsu. Kiekvienas mano gyvenimo etapas man buvo įdomus ir įvairus.
Dar keturiolikos pradėjau dainuoti grupėje „Savana“. Po poros metų
pradėjau koncertinę veiklą su šokių kolektyvu „Tina dance“.
Būdavo taip, kad tekdavo dirbti iki ketvirtos valandos ryto, o aštuntą
valandą jau sėdėdavau mokyklos suole. Tuomet buvo sunkus metas, bet,
kita vertus, gerai, kad buvau užimta ir galėjau daug padaryti. Labai
stengiausi suderinti darbą su mokslais. Šiuo metu studijuoju
Tarptautinėje verslo mokykloje – vadybą ir verslo administravimą. Esu
ketvirto kurso studentė, dirbu ir ruošiuosi valstybiniams egzaminams.
– Papasakok, ar vaikystėje buvai pašėlusi? Gal esi gavusi velnių nuo
tėvų ar mokytojų?
– Iki devintos klasės buvau labai padykusi. Mums reikdavo mokytis ir
šeštadieniais, todėl mokslai dažnai pabosdavo, tai prisigalvodavome sau
pramogų. Vieną gražią šeštadienio popietę aš su pora metų vyresniais
berniukais, iš kurių man vienas labai patiko, nuėjom į dailės klasę,
niekam nežinant atsirakinom ją ir vos jos nesudeginom. Norėjome
išsivirti arbatos antikvariniu virduliu – „samavaru“. Išeidami iš klasės
pamiršome jį išjungti, todėl po kelių dienų man teko stovėti
direktoriaus kabinete, beje, ant tikro raudono kilimo, ir pasižadėti
nebekrėsti panašių pokštų. Po šio įvykio tapau labai gera mergaite.
Koncertai – kasdienybė
– Nijole, kaip tapai „69 danguje“ dainininke?
– Iš draugo žurnalisto, kuris veda televizijos laidas, gavau pasiūlymą
tapti grupės nare. Netrukus sulaukiau grupės vadybininko skambučio bei
kvietimo pokalbiui. Neužilg jau stovėjau studijoje, dainavau, šokau,
žodžiu, demonstravau, ką moku. Kadangi mano pasirodymas buvo gerai
įvertintas, tapau teisėta grupės nare.
– Papasakok apie grupės koncertinius turus.
– Praėjusią vasarą turėjome koncertinį turą su LNK projekto „Kelias į
žvaigždes“ dalyviais. Važinėjome po visą Lietuvą, pamatėme labai daug
puikių vietų ir dar kartelį įsitikinome, jog Lietuva yra labai graži.
Šiais metais mes vėl turėsime koncertinį turą po Lietuvą, bet šį kartą
su grupe „Naujieji lietuviai“, dainininkais Sniege ir Milano. Tikslios
turo datos dar nežinau, šiuo metu viskas styguojama.
– Klausytojai mato ir girdi Jūsų koncertus, tačiau tik nedaugelis
supranta, kad jiems pasirengti – nelengva. Papasakok apie grupės
repeticijas.
– Mes turime savo nuosavą studiją, kurioje ir įrašinėjame dainas. Joje
yra didžiulė salė su veidrodžiais, kur kuriame šokius ir repetuojame.
Kadangi mes visos dar ir šokėjos, tai mums nėra sunku sukurti naują
šokį, „susidirbti“ scenoje ar išsisukti iš sudėtingų situacijų, kurios
mums kartais nutinka. Yra tekę per naktį ne tik sukurti, bet ir
surepetuoti šokį bei pasirengti koncertui.
– Ar esi gavusi malonių širdžiai dovanėlių iš gerbėjų?
– Taip, štai kad ir vakar po koncerto gavome iš gerbėjų šokolado. Visada
gauname gėlių, minkštų žaisliukų. Už šias dovanėles visiems gerbėjams
esame labai dėkingos. Manau, kad kiekviena dovana, nesvarbu, kokio ji
dydžio, pakelia nuotaiką.
– Ar turi įkyrių gerbėjų?
– Taip, net naktimis sulaukiu jų skambučių. Tačiau džiaugiuosi, kad
turiu gerą savybę įsiminti skaičių kombinacijas, todėl iš anksto žinau,
į kurį skambutį atsiliepti.
Optimistiškai nusiteikusi
– Ar tau lieka laiko kitiems užsiėmimams?
– Man pirmoje vietoje – mokslai, net koncertų grafiką derinu pagal juos.
Taip pat nemažai laiko tenka skirti filmavimuisi. Tai malonus ir jau
įprastas užsiėmimas, nes filmuojamės praktiškai kas dieną.
– Kaip save įsivaizduoji ateityje, tarkim, po dešimties metų?
– Daug keliaujančią, daug dirbančią, bendraujančią su žmonėmis ir
laimingai gyvenančią. Manau, kad visada reikia būti optimistu, tada ir
gyvenimas gražesnis ir įdomesnis.
