Rašytojas, kinematografas, bardas, režisierius. Žmogus, kuris neišsižada savo principų, atkakliai kovoja ir ragina studentus eiti į gatves ir nesėdėti rankų sudėjus, toliau besiskundžiant sunkia savo dalia.
Maištinga asmenybė nuo pat studijų laikų – jis žygiavo aplink universitetą susirakinęs antrankiais imituodamas sovietinę santvarką.
Jei jis būtų švietimo ministras, mokiniai, norintys išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, turėtų išmokti 20 eilėraščių, 30 pasakų ir dar tiek pat lietuviškų
dainų.
Taip trumpai galima apibūdinti Vytautą V. Landsbergį, daugelio vyresniųjų žinomą kaip politiko V. Landsbergio sūnų,
o vaikų – kaip dėdę, kuris kuria gražias pasakas.
SE: Ar nuo vaikystės jautėte
potraukį kūrybai, svajojote tapti rašytoju?
V. V. Landsbergis: Psichologai
teigia, kad visa žmogaus sąmonė
ir pasąmonė susiformuoja dar vaikystėje,
visi stresai, baimės, netektys
suformuoja jį kaip asmenybę.
Vaikystėje gauni pirmąsias patirtis.
Kūryba ir yra tai, ką gauni vaikystėje.
Tėvas man buvo pirmasis mano
poezijos mokytojas. Jis mano
eilėraščius pakritikuodavo, pataisydavo,
pasakydavo, kaip jam atrodė
geriau.
SE: Kada gimė pirmieji eilėraščiai?
Kam jie buvo dedikuoti?
V. V. Landsbergis: Pirmieji eilėraščiai
gimė gana vėlai, jau baigiant
mokyklą, kai atsirado pirmosios
meilės ir eilėraščiai tapo būdu
apie jas pranešti, sudominti, pasirodyti
išskirtiniu. Tuo metu su Ingeborga
Dapkūnaite, Profsąjungų
rūmuose belankydami dramos būrelį,
draugavom, taigi eilėraščius rašiau
apie ją galvodamas. Tai buvo,
manau, ne utilitarus noras kažkam
kažką pranešti ar sujaudinti, pamaloninti,
bet savęs pažinimo procesas
– eilėraščiai buvo bandymas įsivardinti,
susivokti vidines būsenas,
perkelti jas iš pasąmonės į sąmonės
lygmenį, savotiška meditacijos
forma. O brandesnė kūryba prasidėjo
studijų metais.
SE: VU baigėte lietuvių kalbą ir
literatūrą. Kas sąlygojo šį pasirinkimą?
V. V. Landsbergis: Mokiausi A.
Vienuolio vidurinėje mokykloje sustiprintos
matematikos klasėje, tačiau
tiksliojo pragmatinio pasaulio
dvasios taip ir nepažinau. Taigi tikra
Dievo dovana pavadinčiau lietuvių
kalbos mokytoją Steponavičių, vadintą
Hansu, autoritetingą dar tarpukario
laikų mokytoją, kuris turėjo
įtakos ne vienam bendraklasiui,
taip pat ir man. Jis „humanitarizavo“
mūsų matematikų klasę, visi
jo mokiniai išsiskyrė sugebėjimu
laisvai reikšti mintis, diskutuoti ir ne
vien tik literatūrinėmis temomis.
Joje mokėsi Gintaras Varnas, Gediminas
Storpirštis; netgi ir tie, kurie
pasirinko tiksliųjų mokslų studijas,
yra šiek tiek kitokie: juos gali matyti
ir teatre, ir koncerte.
SE: Kas labiausiai įsiminė studijuojant
universitete?
V. V. Landsbergis: Į universitetą
įstojau 1979 metais, buvo labai
keistas, galbūt dėkingas laikas –
„perestroikos“ priešaušris. Tai buvo
tas periodas, kada visuomenėje atsirado
supratimas, jog ilgai taip nesitęs,
ir studentai buvo ta jėga, kuri
pradėjo visa krutint tokiais tarsi nekaltais
būdais kaip „Filologijos rudens“
kūrybiniu festivaliu, kuomet
visi sueidavo su dainom ir eilėraščiais,
pradėdavo kalbėti tokius dalykus,
kuriuos buvo uždrausta sakyti
viešai.
SE: Ar nebuvote nukentėjęs
dėl tokios veiklos?
V. V. Landsbergis: Žinoma,
teko pabendrauti su įvairiais tuometinio
saugumo organais, įrodinėti,
jog Balandžio Pirmosios eisena
aplink universitetą susikausčius
grandinėmis nieko bendra su sovietine
okupacija neturi.
SE: Ar studijų laikais dalyvavote
visuomeninėje universiteto veikloje?
V. V. Landsbergis: Studijų metais
turbūt daugiau laiko skyriau
visuomeninei veiklai, nei pačioms
studijoms. Su Darium Kuoliu, Liudviku
Jakimavičium, Valdu Papieviu
leidome žurnalą „Sietynas“, kuris
buvo pusiau pogrindinis.
Tėvo paskatintas nuėjau į etnografinį
ansamblį „Ratilio“, iš pradžių
labai patiko šokti, vėliau „užkabino“
tautosakos rinkimo ekspedicijos.
Supratau, kad lietuvių folkloras
yra informacinis šaltinis, kuris tave
moko visko, ne tik dainuoti ir šokti,
bet ir esminių etikos, estetikos, filosofijos
dalykų. Galbūt ši veikla ir
buvo didžiausia mokykla, kurią aš
išėjau universitete.
SE: Vėliau išvažiavote į Tbilisį
studijuoti kino režisūros Š. Rustavelio
teatro institute. Kodėl iš Lietuvos
būtent ten?
V. V. Landsbergis: Gruzijos
rinka tuo metu buvo perpildyta
kino režisierių, todėl buvo nuspręsta
rinkti lietuvių studentų kursą,
šitokiu būdu bandant padėti mažiausiai
kino meną išvysčiusiai sovietinei
šaliai – Lietuvai. Aš ir dar aštuoni
kurso draugai trejus su puse
metų toje svetingoje šalyje mokėmės
derinti kino meną su vaišingumu.
Prasidėjus pilietiniam karui
studijas teko nutraukti.
SE: Kuo skiriasi Lietuvos ir Gruzijos
meno pasauliai?
V. V. Landsbergis: Lietuvoje
labai sunku pritaikyti įgytą praktiką,
kadangi Gruzijoje egzistuoja
visai kitokia menininkų vienybės
būsena. Jeigu kuris kino menininkas
kuria filmą, jo kolegos jį palaiko,
padrąsina, paremia patarimais
– išeina savotiška auganti perspektyva.
Deja, čia, Lietuvoje, viskas
atvirkščiai: dar nepradėjus kurti
filmo, jau sklando piktos mintys
apie būsimą jo nesėkmę. Tai – lietuvių
paranojiško egoizmo išraiška.
Tokioje atmosferoje neįmanoma
dirbti, todėl ir pritaikyti įgytą patirtį
ne visada pavyksta.
SE: O gal tai tiesiog nenumaldomas
lietuvių noras viską kritikuoti?
V. V. Lansbergis: Gruzijoje
kritika dirba tam, kad padėtų menininkui,
skatintų jį tobulėti, o ne
sunaikintų, parodytų idiotišką jo
būseną. Jeigu tave kaip sovietinėj
armijoj muša, niekina, tuomet sustiprėji,
galbūt tampi ciniku, tačiau
tikrosios gilumos mene gali pasiekti
tik tada, kai esi atsipalaidavęs, pasitikintis
savimi ir žinai, jog tave palaiko,
tavimi tiki ir tu esi reikalingas.
Gaila, bet Lietuvoje to nėra.
SE: Dar vėliau gilinote kino žinias
pas J. Meką „Anthology Film
Archives“ Niujorke, paskui Lenkijoje
– pas K. Kiesliovskį ir K. Zannussį.
Kur įgytos žinios buvo naudingiausios?
V. V. Landsbergis: Sunku pasakyti,
kur įgytos žinios buvo naudingiausios,
nes neįmanoma visko vertinti vienareikšmiškai. Vienoje
situacijoje praverčia pas J. Meką
įgytas patyrimas, kitoje – Lenkijoje
sukaupta patirtis. Visas gyvenimas
ir kartu kiekviena diena yra mokykla,
jeigu mokaisi, stengiesi tobulėti,
tada nesvarbu kur – ar Niujorke,
ar Anykščiuose.
SE: Kuo savitos buvo tos studijos?
Ką iš jų gavote?
V. V. Landsbergis: Jonas Mekas
buvo geras mokytojas, sugebėjęs
visą savo patirtį perteikti su
meile ir ne iš aukšto. Jam kino menas rodėsi kaip žaidimas – atsipalaiduok,
ir visa pasidarys savaime.
Niujorke gavau avangardinio filmo
patyrimą, kad filmas gali būti viskas:
ir eilėraščio ekranizacija, ir kažkoks
škicas, ir nuotaika, dienoraštis
ir vaiko akių filmavimas, viskas yra
kinas, viskas, kas užfiksuota judančiam
vaizde. Nėra kažkokio filmo
apibrėžimo, kanono, į kurį reiktų
lygiuotis. Tai išlaisvina galvojimą ir
praturtina dvasiškai, nes nebereikia
įtemptai mąstyti, ar tavo filmas sulauks
pasisekimo, ar surinks pilnas
auditorijas žmonių, bus finansiškai
nusisekęs. Jonas Mekas suteikė
man tą laisvės pojūtį, jog kinas kaip
poezija, gali kaip paukštis tupėti
medyje ir čiulbėti, kas patinka.
Lenkų kino mokykla labai stipri,
tik jų gal kiek kitoks kinas – vaidybinis,
siužetinis, akademiškesnis.
SE: Dauguma Jūsų filmų dokumentiniai.
Kodėl pasirinkote būtent
tokį žanrą?
V. V. Landsbergis: Norėjosi
kurti filmus apie šviesos žmones,
užfiksuoti paskutinį išeinančios
šviesos blykstelėjimą, kad žmogus
žiūrėdamas suvoktų, jog Lietuva
nėra tamsybių kraštas, jeigu tokie
šviesūs žmonės jame gyveno
ir kūrė. Vienas pavyzdžių – Stasys
Lozoraitis. Stengiausi, kad jo mintys,
politinė strategija išliktų, todėl
rinkau filmuotą medžiagą, archyvą,
kad pavyktų nors kuriam laikui išsaugoti
tai, kas išnyksta amžiams.
Ir netgi jei anksčiau ar vėliau tai išnyks,
žinosiu, kad savotiškai pratęsiau
minties, idėjos ar reiškinio gyvybę.
Dokumentinio filmo kūrimas
– ne menas, greičiau bibliografinė
sankaupa, susisteminta informacija.
Man patinka dirbti su archyvais,
galbūt tai dar viena iš priežasčių,
kodėl dauguma mano filmų – dokumentiniai.
O trečioji labai žemiška
– dokumentiką kurti pigiau, taigi
jei neturi pažinčių, ryšių ir noro
grumtis dėl finansavimo, kuri dokumentinį
filmą už septynis tūkstančius
litų, vietoj vaidybinio, kainuojančio
pusantro milijono.
Kiekviename kūrinyje yra ką
teigiamai vertinti, todėl skirstyti
galbūt reikėtų pagal tai, kokios patirties
gauni jį kurdamas. Mane labiausiai
praturtino žmogus – Vilius
Orvidas. Susitikimas su šiuo žmogumi
įvyko po jo mirties, pradėjus
rinkti archyvą, tada suvokiau kokio
lygio tai buvo mokytojas dvasine
prasme, bet iškeliavo nelabai
išgirstas, paniekintas, kaip kažkoks
savamokslis, keistuolis. Lietuviai turėtų
patys rinktis tai, kas jiems yra
priimtina ir kas davė dvasinei raidai
ryškius postūmius, gal dar net ne
visai suvokiamus, kas tai yra. Bandžiau
tai tiražuoti per filmą, spektaklius,
per atsiminimų knygą, dabar
dar sugalvojau vaikišką knygą rašyti,
kad supažininčiau vaikus su jo
ideologija.
SE: Papasakokite apie dabartinę
savo veiklą? Kas atima daugiausiai
laiko?
V. V. Landsbergis: Dabar statau
spektaklį „Briedis Eugenijus“
pagal to paties pavadinimo knygą.
Spektaklis apie briedį, vardu Eugenijus,
įsimylėjusį laštingalą. Tai
pasaka apie meilę ir visą jos sudėtingumą.
Premjera numatoma gegužės
5 dieną naujajame „Domino“
teatre.
SE: Kokie tolimesni planai?
V. V. Landsbergis: Artimiausiuose
vasaros planuose – mažo
teatriuko Anykščiuose įkūrimas.
Man labai patinka provincija, todėl
skaudu žiūrėti, kaip ji vegetuoja
ir miršta. Taip neturėtų būti – šie
patys gražiausieji Lietuvos kampeliai
turėtų būti aktyvūs turistiniai
regionai, o ne senelių prieglauda.
Galbūt pavyks ištraukti žmones iš
miestų ir jie atvyks ne tik spektaklio
pažiūrėt, bet ir aplankys Arklių muziejų,
juk tai netoli.
