Šilalėje gyvenantis devyniolikmetis Jokūbas Žebrauskas jau artimiausiomis dienomis sužinos savo pirmojo brandos egzamino rezultatus. Vaikinas pripažįsta, kad Lietuvių kalbos egzaminas buvo vienas sunkiausių tiek jam, tiek kitiems klasės draugams.
„Tikrai jaučiu įtampą, o dar labiau nervus patampo tie, kurie socialinių tinklų grupėse ima ir parašo: „bėkit žiūrėti, jau yra rezultatai“, tada tu leki prie kompiuterio tikrinti ir supranti, kad čia buvo pokštas“, – pasakoja abiturientas, šiemet laikęs keturis brandos egzaminus. „Spaudimo gerai išlaikyti egzaminus iš aplinkinių tikrai nejutau. Turbūt labiausiai spaudžiau pats save, niekas neliepė stengtis, bet aš pats tai dariau. Man daugiausiai streso sukėlė kalbėjimų įskaitos, mano klasiokams taip pat. Anglų kalbą moku gerai, todėl šis egzaminas didesnių problemų nesukėlė“, – dalijasi įspūdžiais jis.
Paklaustas, ar pastebi vyraujančias tendencijas dėl specialybės pasirinkimo, abiturientas teigia, kad vienos išskirtinės krypties tikrai nėra. „Mano laidoje daug stojančių į teisę, mediciną, laivų inžineriją, verslo studijas, komunikaciją. Kažkokių madų vaikymosi tikrai nėra, visi renkasi pasvėrę savo gebėjimus, talentus, ateities perspektyvas“, – sako Jokūbas ir priduria, kad jeigu anksčiau visiems aplinkiniams keldavo susirūpinimą tai, kad abiturientas po mokyklos pasiima laisvus metus ir niekur nestoja, šiandien daugeliui tai atrodo visiškai normali praktika. „Mūsų klasėje visi nori patekti į valstybės finansuojamą vietą. Žinoma, ne visiems tai pavyks, todėl daugelis iš mūsų turime atsarginį planą – metus dirbti ir užsidirbti studijoms. „Manau, kad yra nepalyginamai geriau metus dirbti dėl savo svajonių profesijos, negu pasirinkti bet kokias studijas, svarbu, kad tik nemokamas“, – įsitikinęs jaunuolis.
Mūsų klasėje visi nori patekti į valstybės finansuojamą vietą. Žinoma, ne visiems tai pavyks, todėl daugelis iš mūsų turime atsarginį planą – metus dirbti ir užsidirbti studijoms
Jokūbas Žebrauskas, asm. archyvo nuotr.
„Dar vienas pasenęs stereotipas – mitas, apie kurį dar kartais užsimena vyresnė karta – „kolegija – ne lygis, tikri mokslai tik universitete“. Tai yra tokia nesąmonė! Šiai dienai ribos tarp kolegijų ir universitetų tikrai yra išnykusios. Sakyčiau, kolegijoje galbūt galima rasti net daugiau pliusų: mažesnės grupės, daugiau dėmesio, daugiau praktikos. Pasikalbame su klasiokais ir bendraamžiais ir mums taip keista, kad anksčiau žmonės specialybę rinkdavosi pagal universiteto pavadinimą, o ne siūlomą studijų programą. Žinau, kad kolegijos siūlo visokių interaktyvių, naujų specialybių, kurių universitetuose Lietuvoje net nėra”, – sako abiturientas ir priduria, kad jau užpildė savo stojimų sąrašą.
Šiai dienai ribos tarp kolegijų ir universitetų tikrai yra išnykusios. Sakyčiau, kolegijoje galbūt galima rasti net daugiau pliusų: mažesnės grupės, daugiau dėmesio, daugiau praktikos.
„Galbūt esu hiperaktyvus, nes mane domina visiškai skirtingos ir tarpusavyje nesusijusios sritys. Rinkdamasis specialybę ieškau to „aukso viduriuko“ – kad ji būtų ir praktiška, ir teiktų malonumą. Mano pasirinkimų sąrašo viršuje – Interaktyvių medijų programa Vilniaus verslo kolegijoje ir Dantų technika Kauno kolegijoje. Tik atrodo, kad tai niekuo nesusiję dalykai, bet iš tikrųjų abi specialybės susijusios su naujausiomis technologijomis, mokslo išradimais, kas yra beprotiškai įdomu“, – pasakoja Jokūbas, linkėdamas sau ir kitiems abiturientams atrasti mėgstamą mokslo kryptį, kuri padės rasti vietą darbo rinkoje.
