Daugeliui žinoma, jog platesnę pasaulėžiūrą, laisvesnį požiūrį, asmeninius sugebėjimus bei talentus dažniausiai ugdome ankstyvame amžiuje. Vilniuje gimusiai, tačiau šiuo metu pasaulio piliete save laikančiai Gintarei Valiulytei prisiminimuose visuomet išliks nuostabūs vaikystės potyriai keliaujant, ieškant savęs bei atrandant mylimą veiklą – stilizavimą.
Būtent išugdytas stiliaus pojūtis merginai atvėrė kelius į mados pasaulį, kuriame Gintarė pilnavertiškai realizavo save. Iš pradžių išbandžiusi modelio veiklą, kiek vėliau mergina suvokė, jog turi gebėjimų bei noro padėti kitiems atrandant savo stilių.
Šiandien ji ne tik žinoma stilistė, moteriškumą bei eleganciją spinduliuojanti jauna mergina, patyrusi keliautoja, bet ir 111 tūkst. sekėjų Instagram turinti interneto vartotoja. Tiesa, stulbinantis sekėjų skaičius išaugo pamažu, nuosekliai laikantis taisyklių, kaip sudominti ir išlaikyti esamą sekėją.
Mes taip pat pasekėme Gintarę socialinėse medijose ir nenusivylėme – išskirtinis merginos gyvenimo būdas kaipmat patraukė dėmesį. Jei trokšti nukeliauti į tolimiausius bei gražiausius pasaulio kampelius, išvysti šviežiausias mados tendencijas ir sužinoti grožio pasaulio naujienas, užsuk į Gintarės socialinę paskyrą štai ČIA.
Gintare, tavo „Instagram“ paskyrą seka didžiulis skaičius žmonių! Kaip manai, kur yra tavo populiarumo šioje socialinėje platformoje paslaptis?
Manau, esminis dalykas, kodėl daugybė žmonių užkibo ir šiuo metu seka mano Instagram profilį yra tai, kad aš niekuomet neapsiribojau vien tik stiliaus, mados pranešimais. Nors ir esu pasirinkusi mados industrijos sritį kaip pagrindinę, mane taip pat domina daugybė kitų dalykų: kulinarija, architektūra, dizainas, kelionės, menas. Savo profilyje turiu daugybę nuotraukų su įspūdingais tiek Europos, tiek ir egzotiškų šalių vaizdais, dažnai publikuoju savo gamintų arba man labiausiai patikusių restoranų patiekalų nuotraukas. Kitas esminis dalykas – Instagram stories (istorijos), kuriuose su savo sekėjais dalinuosi naujai atrastomis arba jau spėjusiomis tapti mėgstamiausiomis vietomis: restoranais, muziejais, parduotuvėmis, naktiniais klubais… Tokiu būdu mano paskyra tampa tarsi mini tripAdvisor planuojantiems keliauti. Trumpai tariant, nors stilius bei mada ir yra mano varomasis arkliukas, stengiuosi įterpti ir kitokio pobūdžio turinio pranešimų, kurie galėtų pritraukti bei išlaikyti ne vien tik mada besidominčius žmones.
Trumpai papasakok, kaip atsidūrei modelių pasaulyje?
Gyvendama Lietuvoje retkarčiais užsiimdavau šia veikla, tačiau, drįsčiau teigti, labai mėgėjiškame lygmenyje. Manau, pagrindinis mane stabdantis dalykas buvo mano pačios įsitikinimas, jog neatitikau modelio standartų. Taip pat mane daug labiau domino teatras, aktorystė.
Atvykusi į Italiją studijuoti sulieknėjau 4 ar 5 kilogramais. Nežinau, ar prie to prisidėjo laiko stoka, stresas ar tiesiog Viduržemio jūros regiono virtuvė. Norėdama gauti šiek tiek papildomų pajamų, ėjau, mano galva, lengviausiu keliu – užsiregistravau modelių bei kastingo agentūrose. Tikėjausi vienos kitos fotosesijos, tačiau įvairių pasiūlymų gavau taip greitai… ir visą galybę. Vos spėjau suktis, tiek Romoje, tiek Milane ir Florencijoje. Negana to, mane labiausiai nustebino pasiūlymai žengti podiumu (juk esu vos 172 cm.!).
Šiuo metu dažniau laiką ne gimtojoje Lietuvoje, o svečiose šalyse. Ar dažnai tenka grįžti į gimtinę?
Mano gimtasis, ir pats pats mylimiausias miestas – Vilnius. Grįžtu du ar tris kartus per metus. Su tėvais, gyvenančiais Vilniuje, matomės apie 5 – 6 kartus per metus, jie taip pat mane dažnai aplanko Romoje arba kartu leidžiame trumpas atostogas kuriame nors Europos mieste.
Turi puikų estetinį stiliaus pojūtį, kurį demonstruoji užsiimdama stilistės veikla. Kuo tave žavi, traukia ši veikla?
Nors daugelis nesutiks, manau kad stiliaus pojūtis – arba įgimtas, arba dar ankstyvame amžiuje išugdytas dalykas. Stilius yra viena iš meno apraiškų, galėčiau tai sulyginti su mokėjimu groti kuriuo nors muzikos instrumentu: išmokti groti galima ir būnant jau susaugusiu, bet tapti tikru maestro, mokėti improvizuoti ir sukurti kažką unikalaus, savotiško, o ne tvarkingai pagroti vieną ar kitą muzikos kūrinį iš natų reikia ilgainiui ir palengva susiformavusių įgūdžių, ištreniruotos vaizduotės.
Stilisto darbas – tai lyg piešimas savo vaizduotėje: tik paėmęs į rankas, tarkime, ryškios žaliosios citrinos spalvos kelnes, vaizduotėje jau turi turėti keletą galimų outfito variantų. Šie variantai iš esmės reikalingi tik dėl kliento figūros galimų neatitikimų, jo kūno pokyčių. Norint gerai atlikti šį darbą, neužtenka tiesiog šalia kelnių sudėlioti skirtingų spalvų palaidines ir iš akies pasižiūrėti, kaip atrodo geriau. Tuo jau turi būti užtikrintas savo vaizduotėje.
Prisimenu, nors mano tėvai ir nebuvo tuo itin patenkinti, dar keliaudama į darželį jau buvau tikra mini fashionista. Kiekvieną vakarą susidėdavau tai, ką kitą dieną planuodavau rengtis, verkdavau, jei mama mano rytdienos derinio ,,nepatvirtindavo“ ir tekdavo rinktis kitą. Lankymasis kartu su mama drabužių parduotuvėse ar turguje daugeliui vaikų sukelia nuobodulį, menką susidomėjimą, o aš tai tiesiog dievinau! Tai man būdavo didžiausia pramoga, net jeigu kartu apžiūrinėdavome vien tik drabužius skirtus mano mamai, o ne vaikų skyrių. Pamenu, su tėvais dažnai keliaudavome po Europą ir kiekvienos kelionės metu aš gaudavau šiek tiek atostoginių kišenpinigių drabužiams. Tokiu būdu išmokau išsirinkti tai, kas man tinka, patinka ir ką reiškia adekvati kaina vienam ar kitam gaminiui. Manau, ši veikla tai viena iš meno formų, leidžiančių žmogui išreikšti save, sugebėti tobulėti tiek profesinėje, tiek ir asmeninėje, savęs suvokimo srityje.
Tavo stilius – moteriškas, elegantiškas, rafinuotas, tačiau kartu su talpinantis laisvumą, žaismingumą. Kaip pati įvardintum savo stilių?
Asmeninis stilius, kaip ir asmenybė, bėgant metams, keičiasi. Šiuo metu savo stilių apibūdinčiau kaip elegancijos ir rock n roll stiliaus sintezę. Kas mane pažįsta žino, kad nors išoriškai ir esu pakankamai švelnios, barbiškos išvaizdos, viduje esu visai kitas žmogus – tvirta, stipri ir visuomet racionaliai mąstanti, nestokojanti sarkazmo ir ironijos žaisminga asmenybė.
Tokiu būdu puikiai sugebu laviruoti tarp šių dviejų stilių ir juos derinti tarpusavyje: apsirengusi šilkinėmis ilgomis suknelėmis, visuomet išlieku žaisminga, o apsirengusi grubaus stiliaus odinėmis striukėmis – elegantiška ir moteriška.
Daug keliauji. Kokia pasaulio šalis ar miestas tau paliko didžiausią įspūdį?
Kiekvienas miestas, kuriame esu apsilankiusi, yra savaip įdomus ir paliekantis vienokį ar kitokį įspūdį. Susidariusi emocija, mano nuomone, taip pat priklauso ir nuo tavo savijautos, pozityvumo, galiausiai ir nuo oro sąlygų. Turbūt pasakiusi net ne miestą, o kalnų pavadinimą – Alpės, daugelį galėčiau net prajuokinti. Vis dėlto tai yra didžiausias įspūdis, išlikęs iš mano vaikystės. Iki šiol puikiai prisimenu tą jausmą, kai būdama 7 – 10 metų su tėvais dažnai keliaudavome į Italiją automobiliu. Prie šio įspūdžio prisideda ne vaizdas, o kur kas labiau – jausmas. Jei reikėtų konkrečiai įvardinti miestą, man palikusį didžiausią įspūdį, manau, tai būtų Niujorkas ir Phi Phi salos Tailande.
Tikriausiai daugelis pritars – turi tobulą figūrą. Tai genetikos dovana ar įdedi nemažai pastangų, jog nuostabiai atrodytum?
Paskutinį kartą sporto klube buvau prieš trejus metus. Ir jį lankiau dvi savaites… Tad galėčiau teigti, kad mano puikios kūno formos – genetika. Kiek save prisimenu, visuomet buvau itin aktyvi, negalėdavau išbūti vienoje vietoje. Jei tik matydavau, kad autobusas atvažiuos po dešimties minučių, nieko nelaukdavau ir kulniuodavau iki sekančios stotelės, kad tik nereikėtų stovėti ir laukti. Matyt, turiu mažai kantrybės. Nuo mažumės mėgdavau bėgioti, varžydavausi maratonuose už savo mokyklą. Šis sportas man visuomet patiko ne dėl kūno tobulinimo, o dėl minčių švarinimo. Bėgiodavau vėlai vakare, tai būdavo tarsi vakarinis minčių dušas, kai gali viską apgalvoti, susikoncentruoti tik į save! Viską apgalvojant, apmąstant, nė nepastebėdavau, kaip sugebėdavau nubėgti ir 20 – 25 kilometrus.
Kalbant apie maistą, galiu pasakyti, jog savęs absoliučiai nevaržau. Myliu pastą, picas, blynelius, kruasanus… Gyvendama Lietuvoje rytą pradėdavau valgydama tradicinius lietuviškus pusryčius – kiaušinienę, sumuštinius su sūriu ar lašiša, kumpiu… Tačiau jau penkeri metai, kai pusryčiai man tapo saldumynų rojumi. Kiekvieną rytą valgau tik itališko pobūdžio pusryčius – ledus, pyragaičius, bandeles, šokoladukus. Ir manau, kad tai yra teisinga, nes pradedant dieną tokiu būdu, saldumynų nepasiilgstu visą dieną.
Kitas esminis dalykas, kurį pastebėjau savo mitybos ypatumuose – valgau labai mažai vienaip ar kitaip apdoroto (kepto, virto, rūkyto ir t.t.) maisto. Dažnai valgau lašišos, tuno tartare, nors mėsa man ir nelabai patinka, bet ir ji tik arba žalia arba labai mažai apdorota (pvz. prosciutto crudo, jautienos carpaccio).
