Kasdienės situacijos, interneto parodijos ir įvairūs veikėjai – su ūsais ar be jų – būtent taip daugelis atpažįsta turinio kūrėją Eimantę, geriau žinomą kaip Brahamas. Tačiau už kelių dešimčių sekundžių vaizdo įrašų slepiasi ne tik atsitiktinai gimę personažai, bet ir kruopščiai apgalvoti scenarijai, daugybė dublių ir ilgos filmavimo valandos. Kūryba internete atneša ne tik milijonus peržiūrų, bet ir kritiką, neigiamus komentarus bei nuolatinį balansą tarp perfekcionizmo ir auditorijos lūkesčių. Su Eimante kalbėjomės apie įkvėpimą komedijai, humoro ribas ir tai, kodėl humoras iš esmės yra universalus.
– Šiauliai tavo kūryboje užima labai svarbią vietą. Kaip manai, ar būtum tapusi tokia pačia komike, jei būtum užaugusi, pavyzdžiui, ramiame kaimelyje arba Vilniaus centre? Ką tokio išskirtinio tavo humorui davė Šiauliai?
– Galiu tik spėlioti. Manau, kad vis tiek daryčiau tai, ką darau dabar, tik galbūt kalbėčiau kitu akcentu, o mano humoras ir požiūris būtų šiek tiek kitokie. Vis dėlto Šiauliai neabejotinai tapo didele mano tapatybės ir kūrybos dalimi.
– Tavo vienas ryškiausių personažų – treninginis, šiaulietišku žargonu kalbantis „marozas“. Kaip apskritai gimė šitas personažas?
– Nesakyčiau, kad jis gimė su manimi, nes dar prieš mane nemažai turinio kūrėjų buvo sukūrę savo marozo versijas. Jis tiesiog labai lengvai atpažįstamas ir universalus personažas. Be to, mano gimtasis miestas tam tikra prasme irgi yra siejamas su tokio tipo personažais, todėl buvo visai logiška kurti turinį apie marozą.
Nors žmonėms tas maroziukas su pilna adidaske ir greičio akinukais labai patinka, stengiuosi jo savo video nenaudoti per dažnai, kad nebūčiau tapatinama tik su vienu veikėju.
– Kiek tavo humore yra tikros Eimantės, o kiek tavo personažų?
– Sakyčiau, kad visi mano kuriami personažai vienaip ar kitaip kyla iš manęs pačios arba iš žmonių ir situacijų, kurias esu mačiusi realiame gyvenime. Todėl man sunku tiksliai atskirti, kur baigiasi Eimantė ir prasideda personažai. Man atrodo, kad tai tiesiog įvairių patirčių, pastebėjimų ir mano pačios savybių mišinys.
– Ar būna, kad žmonės realybėje tikisi, jog būsi lygiai tokia pati kaip savo vaizdo įrašuose?
– Taip, yra buvę atvejų, kai žmonės mane užkalbina ar pasisveikina taip, lyg kalbintų vieną iš mano personažų. Tačiau taip nenutinka dažnai, todėl nelaikau to problema.
– Tavo vaizdo įrašai atrodo labai natūralūs, tarsi nufilmuoti ekspromtu. Kiek ten iš tikrųjų yra improvizacijos, o kiek darbo lieka už kadro?
– Iš tikrųjų improvizacijos ten yra labai nedaug – gal kokie 10 procentų. Beveik viskas būna suplanuota ir parašyta iš anksto. Vienas pagrindinių mano tikslų ir yra sukurti įspūdį, kad viskas vyksta labai natūraliai, todėl labai džiugu girdėti tokį klausimą – vadinasi, tą tikslą bent kažkiek pavyko pasiekti.
Ypač kuriant reklaminius projektus improvizuoti yra gana sudėtinga. Jei vaidinu kelis personažus ir filmuoju ne namuose, pavyzdžiui, parduotuvėje, turiu tiksliai žinoti, kaip viskas atrodys galutiniame rezultate. Be to, scenarijus ir idėja su klientu dažniausiai būna suderinti iš anksto, todėl tokiose situacijose improvizacijos „on the spot“ yra gerokai mažiau.
– Ar būna, kad tą pačią sceną tenka filmuoti daugybę kartų, kol pavyksta išgauti būtent tokią reakciją ar mimiką, kokios nori?
– Taip, ypač kai filmuoju namuose. Esu perfekcionistė, todėl dažnai tą pačią sceną kartoju tiek kartų, kiek reikia, kad išgaučiau norimą reakciją, mimiką ar tinkamą laiką. Tačiau jei dirbu ribotame laike, tenka mažiau analizuoti ir tiesiog pasitikėti savo nuojauta.
– Kas tave pačią gyvenime prajuokina labiausiai? Kokie Lietuvos ar užsienio komikai tave įkvepia?
– Labiausiai mane prajuokina tiesiog random videkai ir memai „TikToke“ ar „Instagram“. Dažniausiai net ne kažkas specialiai sukurta būti juokinga, o tiesiog natūralūs gyvenimo momentai. Kartais pamatau visiškai paprastą video ir juokiuosi labiau nei iš pusės komedijų.
Iš užsienio vienareikšmiškai sakyčiau Sacha Baron Cohen, arba kitaip – Boratas. Man jis yra visiškas topas. Jo filmai atrodo nesenstantys. Patinka, kiek rizikos jis yra prisiėmęs dėl savo vaidmenų ir kiek kartais nueina dėl gero juokelio. Tuo pačiu jis nėra tik komikas – gali būti žiauriai juokingas, bet kartu puikiai įsikūnyti ir į rimtus vaidmenis.
Iš lietuvių labai mėgstu Vanilla Killa B. Jis turi labai savitą humoro jausmą, kuris puikiai dera su jo montažo stiliumi. Jaučiasi, kiek darbo įdėta į kiekvieną video, o jo turinys, man atrodo, nepraranda vertės – net ir po poros metų gali įsijungti ir vis tiek gerai susižiūri.
– Ar tavo humore yra temų, kuriomis pati sau esi pasakiusi: „Ne, šito tai jau nefilmuosiu“? Kur nubrėži savo asmeninę ribą?
– Man pačiai kartais sunku nubrėžti aiškią ribą, nes dažniausiai tos temos, kurios „šiek tiek pavojingos“, man ir būna įdomiausios. Patinka paimti kokią situaciją ar temą ir ją išpūsti.
Vis dėlto būna atvejų, kai sustoju ir pagalvoju, kad tam tikra tema gali būti per jautri arba suprasta neteisingai. Tada įvertinu, ar verta rizikuoti, nes kartais gali kilti daugiau problemų nei naudos.
– Ar yra buvę, kad žmonės bandytų tave atkalbėti nuo tokio humoro ir sakytų: „Tu gi graži mergina, kam tau tie maroziški bajeriai?“ Ar jauti, kad moterims vis dar keliami kitokie lūkesčiai nei vyrams kūrėjams?
– Nebuvo žmonių, kurie tiesiogiai bandytų mane atkalbėti nuo tokio humoro ar personažų, bet ypač kūrybos pradžioj esu susilaukus komentarų, kad elgiuosi kaip vyras, todėl turbūt esu kitos pakraipos ir t. t. Įdomu tai, kad neadekvačių komentarų sulaukdavau tiek iš vyrų, tiek iš moterų.
Bet man tai nėra labai svarbu, nes, jei atvirai, aš tiesiog negaliu kitaip. Man patinka įsikūnyti į tokius personažus ir man patinka tai, ką darau.
Anksčiau tikrai pastebėdavau, kad kūrėjams vyrams ir moterims galiojo akivaizdžiai skirtingi standartai. Pavyzdžiui, kai vyras užsidėdavo rankšluostį ant galvos ir parodijuodavo moterį, visiems tai iškart atrodydavo juokinga. O kai moteris įkūnydavo vyrišką personažą, ji sulaukdavo kur kas daugiau kritikos.
Dabar atrodo, kad tos neigiamos reakcijos po truputį blėsta, nes auditorija pamažu priprato prie įvairesnio turinio.
– O kalbant plačiau, ar, tavo nuomone, šiandien moterų humoras vis dar vertinamas kitaip nei vyrų?
– Kalbant iš asmeninės patirties, nėra taip, kad nuolat susilaukčiau replikų ar tiesioginių palyginimų, kurie mano humorą vertintų per lyčių prizmę. Taip, internete, ypač kuriant turinį, neigiamų komentarų ar heito pasitaiko, tačiau jie dažniausiai būna nukreipti į patį turinį, o ne į tai, kad tai – moteriškas humoras.
Nors nesakau, kad toks stereotipas neegzistuoja, pastebiu, jog auditorija dažniau vertina patį video, o ne kūrėjo lytį. Aišku, niekada negali žinoti – jei pradėčiau kelti video į kokį „Facebook“, gal reakcijos būtų visai kitokios.
– Ar yra komentarų, kurie, tavo nuomone, dažniau skiriami būtent moterims?
– Taip, esu mačiusi komentarų, kuriuose mane pavadina „vienintele juokinga moterim Lietuvoj“. Nors tai skamba kaip komplimentas, kartais tai sukuria įspūdį, kad juokingų moterų kūrėjų apskritai nėra daug. O tai tikrai nėra tiesa – Lietuvoje yra daug talentingų moterų, kurios kuria puikų ir labai juokingą turinį.
– O ar, tavo nuomone, jaunesnė karta jau laisviau žiūri į moteris komedijoje, ar tie patys stereotipai vis dar niekur nedingo?
– Man atrodo, kad jaunesnė karta tikrai laisviau žiūri į humorą apskritai. Nebėra taip stipriai skirstoma į „vyrų“ ar „moterų“ komediją – viskas labiau susilieja. Dabar tiek vyrai, tiek moterys kuria turinį, naudoja tuos pačius trendus, bendradarbiauja tarpusavyje, ir tai jau nebėra taip griežtai atskirta.
Man atrodo, kad tai labai geras pokytis, nes humoras iš esmės yra universalus.
– Kadangi socialinių tinklų tendencijos keičiasi labai greitai, ar matai save tik internete, ar ateityje norėtum išbandyti ir kiną, televiziją ar kitus projektus?
– Jo, tendencijos keičiasi labai greitai, bet man atrodo, kad labiausiai tai jaučia tie kūrėjai, kurių visas turinys paremtas trendais. Tada tikrai turi nuolat gaudyti, kas vyksta, ir prisitaikyti.
Aš kiek įmanoma stengiuosi kurti savo idėjas ir savo skečus, todėl kažkaip nesijaučiu labai priklausoma nuo tendencijų. Aišku, prisitaikyti vis tiek reikia. Kai pasižiūriu savo senesnius video, jie atrodo gerokai lėtesni nei dabartiniai – dabar viskas vyksta daug greičiau, reikia stipresnio hook’o, trumpesnių video ir panašiai.
Bet jeigu kalbant apie ateitį, labai norėčiau daugiau vaidinti. Filmavausi mini seriale su „Eurokos“ ir ten buvo nerealiai smagu. Pirmą kartą nereikėjo galvoti apie idėją, kameras, montažą ar peržiūras – tiesiog ateini ir vaidini. Jeigu atsirastų galimybė filmuotis seriale ar filme, tikrai labai norėčiau pabandyti.
– Kas tau pačiai yra ženklas, kad vaizdo įrašas pavyko?
– Prieš kokius metus būčiau atsakiusi, kad peržiūros. Jeigu jų daug – gerai, jeigu mažai – blogai. Ir labai save dėl to grauždavau.
Dabar kažkaip kitaip į tai žiūriu. Man ženklas, kad video pavyko, yra tada, kai sumontavusi jį pati negaliu nustoti žiūrėti ir noriu iškart parodyti šeimai ar draugei.
– Ar yra vaizdo įrašas, kurį filmuodama pati prisijuokei labiausiai?
Iš savo video turbūt labiausiai prisimenu „POV: jis atvažiavo su savo darbine mašina“. Buvo žiauriai juokinga vaidinti bahuriuką, kuris atlekė su visišku trandalietu. Buvo toks kadras, kur turėjau prilipti prie mašinos lango ir pradėti šaukti, bet niekaip negalėjau nustoti žvairuoti akimis, todėl buvo labai juokinga.
– Jei dabar šį interviu skaitytų kokia 16-metė mergina, kuri labai nori pradėti kurti juokingus vaizdo įrašus, bet nedrįsta, nes galvoja: „Lietuva maža, visi apkalbės“, ką jai pasakytum?
– Pasakyčiau, kad bet kokiu atveju liksi apkalbėta, nes žmonės socialiniuose tinkluose gali būti labai negatyvūs. Tačiau nereikėtų to naudoti kaip priežasties stabdyti save.
Be to, sunkiausia dalis bus ne įkelti pirmą video, o susilaukus blogų komentarų arba, atvirkščiai, nesulaukus beveik jokių reakcijų ar didelių peržiūrų, ir toliau kurti bei išlaikyti pastovumą.
Autorė Dominyka Petravičiūtė
