Automobilių sportas ilgą laiką buvo laikomas vyriška sritimi, tačiau jauna lenktynininkė Emilija Ulvydaitė – gyvas įrodymas, kad greitis, tikslumas ir adrenalinas puikiai dera su moterišku jautrumu, atkaklumu ir šypsena. Nors trasoje ji – susikaupusi, tiksli ir greita, už vairo slepiasi paprasta mergina, kuriai artimi šeimos ryšiai, studijos ir… saldumynų gamyba.
Kasdienis Emilijos gyvenimas – daug platesnis nei asfaltu dengtos trasos. Apie tai, ką reiškia būti mergina autosporte, kaip ji derina studijas su lenktynėmis ir kur randa tikrą ramybę – atviras ir įkvepiantis pokalbis.
Ne tik lenktynininkė, bet ir paprasta mergina
„Už trasos ribų mano gyvenimas labai paprastas ir įprastas. Esu tiesiog Emilija – dukra, mergina, studentė. Kasdienybė sukasi ne tik apie automobilius – turiu ir kitų veiklų bei hobių“, – sako ji.
Jos dienos neapsiriboja tik treniruotėmis ar varžybomis – lenktynininkė studijuoja sporto vadybą Kauno kolegijoje, ką tik baigė antrą kursą ir nuo rudens pradės paskutinius studijų metus.
Laiko planavimas – raktas į viską
Nors Emilijos gyvenime veiksmo netrūksta, ji tikina – viską spėti įmanoma. „Laiko planavimas padeda kiekvienam dalykui skirti tiek dėmesio, kiek noriu. Aišku, kartais nepavyksta visko atlikti tobulai ar laiku, bet tai normalu“, – atvirauja mergina.
Toks požiūris leidžia jai ne tik efektyviai mokytis ir lenktyniauti, bet ir išlaikyti gyvą ryšį su artimaisiais, pomėgiais bei santykiais.
Ugnius – ramybės uostas lenktynių audroje
Kalbant apie artimus žmones, Emilija neslepia: didžiausią palaikymą ji jaučia iš tėčio ir vaikino Ugniaus. „Ugnius – ne tik mano mylimasis, bet ir ramybės šaltinis, motyvuotojas, kuris visada šalia. Jis dalyvauja mano treniruotėse, varžybose, palaiko kiekviename žingsnyje.“
Be to, Ugnius taip pat myli automobilius – turi kolekcinių modelių, pats kartais dalyvauja parodose ir puikiai išmano techniką, užsiima automobilių valymo darbais. Tai – bendras pasaulis, kuriame abu jaučiasi savaip stiprūs.
Poilsis – nuo gamtos iki saldumynų
Emilija puikiai supranta, kad norint išlaikyti energiją, reikia gebėti ir atsijungti. „Kai noriu pailsėti, būnu gamtoje, sportuoju, bėgioju, važinėju dviračiu, leidžiu laiką su vaikinu, šeima. Mėgstu gaminti, ypač saldumynus, taip pat keliauti, žiūrėti filmus. Net buities darbai kartais padeda atsipalaiduoti.“
Ramybės jai suteikia ne tik veiklos, bet ir emocinis palaikymas: „Būdama šalia Ugniaus jaučiuosi tarsi kitame pasaulyje – be įtampos ir spaudimo.“
Varžybos ar sesija? Atsakymas aiškus
Paklausta, kas sunkiau – egzaminų sesija ar lenktynės, Emilija nedvejoja: „Lenktynės – tikrai! Ten spaudimas, atsakomybė, koncentracija – viskas viename. Egzaminai šalia atrodo kaip paprasta užduotis.“
Vis dėlto, spaudimo gyvenime netrūksta ir kituose kontekstuose. Emilija prisipažįsta – ji perfekcionistė: „Noriu viską padaryti gerai, suspėti ir dar padaryti daugiau. Didžiausią spaudimą sukelia ne aplinka, o aš pati sau.“
Kad neperdegtų, ji kartais tiesiog primena sau, kad „esu paprastas žmogus, kuris neprivalo būti tobulas“.
Kai trasoje nurimsta varikliai
Po varžybų Emilija pirmiausia… analizuoja klaidas. „Su treneriu peržiūrime važiavimus, aptariame, kas pavyko, kas ne. Tik po to pasidalinu emocijomis su artimaisiais.“
Tai – sportinis mąstymas, kuris leidžia tobulėti kiekviename žingsnyje. Ir vis dėlto, už šio užsidegimo slepiasi paprasta, šilta asmenybė, kuri moka džiaugtis gyvenimu – ne tik greitu posūkiu trasoje, bet ir buvimu gamtoje, pasivaikščiojimu ar pokalbiu su mylimu žmogumi.
Emilijos istorija įkvepia
Ji rodo, kad stiprybė moteryje – ne tik greitis ar ryžtas, bet ir gebėjimas būti savimi, nebijoti pailsėti, atvirai kalbėti apie spaudimą ir pasitikėti tais, kurie šalia.
Trasos triukšme ir gyvenimo tyloje Emilija išlieka tokia pati – nuoširdi, atsidavusi ir pasirengusi kilti dar aukščiau. O jos kelionė dar tik prasideda!
