Sluoksnis, kurio nenorime matyti
Panikos priepuoliams nusispjaut, ar esi pasiruošęs, ar tinkamas laikas ir sąlygos ar turi turėt leidimą. Jie neklausia, jie tiesiog ateina: staiga, žiauriai, dažnai, be jokios akivaizdžios priežasties. Tu gali sėdėti prie darbo stalo, vairuoti automobilį, bendrauti su draugais, arba gulėti lovoje prie TV, jau beužmiegantis, ir tavo kūnas nusprendžia: papanikuokim! Širdis daužosi bėgtum iš liepsnojančio pastato, kvėpavimo dažniai sutrumpėja, krūtinę spaudžia, rankos, drebėdamos ieško atramos, o protas rėkia, kad mirsi, išprotėsi, nualpsi o gal vemsi… Ir štai paradoksas: niekas nebando ir neplanuoja tavęs žudyti, bet kiekviena kūno ląstelė šaukia, kad mirtis čia pat. Tai panikos priepuolio esmė. Kūnas kalba tiesą, kurios ilgai vengėme, rėkia, nes mielos užuominos nebeveikia, nes per ilgai ignoravome įspėjamuosius signalus, nes per ilgai ignoravome patys save.
Istoriškai panikos priepuoliai buvo nesuprasti. Viduramžiais žmonės, patyrę tai, ką šiandien vadiname panikos priepuoliais, buvo laikomi apsėstais, prakeiktais ar morališkai silpnais. Dreančios rankos, sutrikęs kvėpavimas, besikalatojanti širdis buvo dieviškos bausmės ar blogio įsikūnijimo ženklai. Žmonės apie juos šnabždėdavosi su baime, izoliuodavo kenčiančius, o dar blogiau – sakydavo „sutvirtėk“ arba „melskis dažniau“. Šiandien turime viską įrodančius mokslinius tyrimus. Suprantame, kad šie pojūčiai kyla iš fiziologinių procesų: simpatinė nervų sistema užpildo kūną adrenalinu, norepinefrinu ir kortizoliu, ruošdama jį “kovai arba bėgimui”, net kai jokios kovos nebus. Kūnas reaguoja greičiau nei protas spėja apdoroti, todėl sekundės panikos metu atrodo kaip minutės, o minutės – kaip valandos.
Panikos priepuoliai niekada neatsiranda iš niekur. Jie kyla iš sukaupto streso, nesuprastų emocijų, traumų, lėtinio nuovargio ir beprotiško greičio kasdienybėje, kuri niekada nesustoja. Kūnas gali toleruoti stresą metų metus, kol galiausiai nebe. Jis toleruoja emocinį slopinimą, begalinę atsakomybę, darbo spaudimą, šeimos įsipareigojimus, visuomenės lūkesčius, standartus ir stereotipus. Tada, tiksliai tuo momentu, nervų sistema nusprendžia: reikia perimti kontrolę, ir panika sprogsta kaip signalas, kurio neįmanoma ignoruoti. Tai ne silpnumas. Tai išlikimas. Tai tiesa, nefiltruota ir žiauriausia forma.
Priklausomybė ne liga, o pasirinkimas, kokia forma bėgsiu nuo pasaulio ir savęs:
Yra dar vienas sluoksnis šioje istorijoje, ir ignoruoti jį būtų nesąžininga. Priklausomybė nebeatrodo kraštutinis reiškinys. Ji tapo įprasta, kasdiene, dažnai labai reikalinga ir laukiama tablete nuo sąmoningumo. Alkoholis po darbo, neribotas naršymas prieš miegą, nikotinas tarp užduočių, serialų ar filmų (binge) žiūrėjimas vietoje pokalbio, (binge) persivalgymas vietoje jausmo, nuolatinė stimuliacija vietoje tikro sąmoningumo lygmens – mes tai vadiname „savęs priežiūra“, „atsipalaidavimu“, ,,pelnytu poilsiu“. Bet dažniausiai tai yra pabėgimas nuo tylos, nuo kūno, nuo sąmoningumo trūkumo svorio, naujas, jau tepęs norma pasaulis, kuris niekada nesustoja ir nesulėtina tempo.
Žmonės nėra sukurti tokiam psichologiniam ir emociniam triukšmui. Mes nesame skirti apdoroti tūkstančio įvykių per dieną, lyginti save su milijonais nepažįstamų, operuoti esant pasaulio kančių liudininkais pusryčiaujant ir jaustis funkcionuojančiais individais. Todėl mes nuskausminame psichiką bei nervų sistemą. Mes nenorime matyti, todėl išradome žodžius: „įprotis“, „rutina“, „gyvenimo būdas“. Bet esmė nesikeičia: viskas, kas atitraukia mus nuo savęs pačių, tampa trokštamu uždraustu vaisiumi. Viskas, kas numalšina sąmoningumo baimę, tampa vis labiau vertinama.
Žmonės – narvuose laikomi gyvūnai:
Gyvūnai narvuose vysto pasikartojančius elgesio modelius, savęs nuraminimo ciklus, agresiją ir atsitraukimą (saviizoliaciją). Žmonės taip pačiai elgiasi tik su gražesniu įpakavimu, vardiniais daiktais su palikta etikete, kaina. Mes esame pulkas gyvūnų, apsimetantys hiper individualiais. Sekame tendencijas, normas, ritmus, kurių neatlaikome, ir stebimės, iš kur tiek baimių, depresija, priklausomybės ir disociacija, kaip epidemija. Mes sekame neteisingą grupę. Ne todėl, kad ten žmonės blogi, o todėl, kad normalizuota žmonija, pati to nesuvokdama, yra ligota imitacija to, kas turėtų būti žmogus.
Naujoji norma, rauna jautrumą lauk su šaknimis:
Sukūrėme „naują normą“, kuri nesuderinama su mūsų nervų sistema, ir tada baudžiame save už tai, kad nesugebame greičiau prisitaikyti. Jautrumas dabar yra defektas. Noras jausti, jaustis, nerimauti ar būti emociškai gyvam – silpnybės. Toks pasaulis nepalieka erdvės gyvybingumui. Jis verčia slopinti emocijas, ignoruoti kūno signalus, maskuoti kančias. O tuomet visiška norma eiti pas gydytojus, pasakoti, kaip viduje tu lūžti, pats nesupranti kodėl, o gydytojas turi dar N tokių kaip tu, neturi laiko kapstytis ir atrasti tavo to “kodėl?”.
Išorinio, apgaulingo grožio vaikymąsis Nykstančioje Planetoje:
Mes teršiame aplinką ir save, o tada demonstruojame savo „atsakomybę“. Klimato kaitos keliama baimė nėra isterija – tai biologinis faktas. Nervų sistema reaguoja į tikrąją grėsmę. Bet vietoj įsiklausymo mes vėl nuskausminame save, kad lengviau būtų tam kartui kvėpuoti. Nukreipiame dėmesį. Normalizuojame. Taip sukuriame planetą, kurioje ligos klesti – fizinės ir psichologinės, greitesnės, jaunesnės, keistesnės, mutavusios – X failai. Autoimuninės ligos, lėtinis nuovargis, panika ir baimės vaikams, depresija dar neprasidėjus paauglystei. Panikos priepuoliai – natūraliai įsiliejusi tema klasėse, kai dar žaidimų aikštelėse turėtų vaikai leisti laisvą laiką. Tai nėra atsitiktinumas. Tai aplinka. Ji dabar tokia. O mes nebereaguojame, nes per greitai informacija ir kasdienybė keičiasi, mūsų smegenys nespėja tiek apdoroti. Tad tiesiog priimame vis naują beprotybę kaip normą, nes psichika jau neturi galimybės būti išranki. Saugosi nekeldama nerimo ir baimės, skatindama viską priimti, nes “nieko negalime padaryti”…
Kai beprotybė tampa norma:
Kai per daug žmonių serga, stipri sveikata atrodo nebereali. Kai per daug žmonių patiria perdegimą, nemigą, daugybę ligų, kurios, rodos, ką tik skaitėsi retos ir tik amžiuje 60+, tai pervargimas tapo kasdiene norma. Turime daugiau informacijos nei bet kada ir mažiau išminties nei bet kada, o ką jau kalbėti apie žinias viską apdoroti, ar geriau paleisti, ne! Geriausia ignoruoti, kad tiek prisidirbom, jog nebeišmanome, kaip gyventi. Žinios be išminties – įkyrus triukšmas. Sąmoningumas be struktūrinio prisitaikymo – juodo humoro lydimas sadizmas.
Pastraipa, kuri turėtų sustabdyti bent minutei:
Aštuonmetė mergaitė skaito apie panikos atakas ir supranta kas apie ką vos iš dviejų sakinių. Žavimės jos intelektu, emociniu išprusimu, gilumine moralės literatūra, įžvalgumu. Bet klausimas: koks supuvęs pasaulis padaro taip, kad vaikas būtų natūraliai susipažinęs su suaugusiųjų kančiomis? Nuo kada baimė, panika, perdegimas tapo vaikams įprastomis temomis? Tai ne pažanga. Tai peržengtos visos sveiko proto ribos ir kasdienybė, kitaip tariant, mes, žmonija, gerokai susivėlėm ir dauguma nemato kito kelio ar takelio atgal. Šiuo atveju gaunasi taip – jeigu vaikai needukuojami apie pvz. panikos priepuolius, tai yra prasta edukacinė programa, jeigu jie edukuojami – mes dedame jiems “durnas mintis” į galvą anksčiau laiko, gasdiname juos, o paskui ieškome jiems pagalbos.
Galutinio lūžis taškas:
Kai savižudybių statistika kyla, kai disociacija tampa bendravimo kalba, kai kūnai sensta anksčiau, protai griūna vis jaunesni – ne metais, o dešimtmečiais – neturėtume apsimesti, kad stebimės. Mes patys tai sukūrėme. Mes tai palaikome. Ir vis dar galime nustoti apsimesti, kad tai normalu.
Meilė nėra trumpalaikis laikinumas ar išskaičiuotas pasirinkimas. Meilė – tai nuolatinė būsena, saugumas, atidumas. Kai to nėra, žmonės nesidaro blogi. Jie serga. Lėtai, tyliai, kolektyviai.
Kvietimas visiems kartu puoselėti mūsų sveikatą:
Labai gerai, kad daug kalbame ir prisidedame prie globalinio atšilimo ir klimato kaitos problemų, bet pasakysiu atvirai tai, ką tu ir pats žinai – Motina Žemė atsigaus. Jau ne kartą tai įrodė. Kas bebūtų, kas be nutiktų, viskas, kas gyva, gali būti nušluota nuo žemės paviršiaus akimirksniu. Žemė atsigaus, klestės ir greitu metu bus sveikesnė, nei bet kada. Žmonija, deja, neturi tokios privilegijos. Turime vieną šansą, žinome apie tai, bet vis tiek darome nesąmonės. Kaip ir pats gyvenimas, visi žinom, kad akimirksniu dalykai gali pasikeisti, kad kiekviena minutė svarbi ir…. Jis vėl vartoja, ji vėl nemiega, jie vėl kartoja, jos vėl pabėga – planetos dydžio vaikų darželis.
Tai brutalus, kiek “kirvio stiliaus” kvietimas gyventi pagal nervų sistemos poreikius. Aplinka, kuri nereikalauja pabėgimo. Gyvenimas, kuris nereikalauja priklausomybių. Vaikai, kurie gali būti vaikais. Suaugusieji, kuriems nereikia nusiskausminti, kad išgyventų dieną.
Tyla seniai nebėra neutralumo deklaravimas. Tyla seniai yra pasirinkimas. O nežinojimas – senas/ geras- nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Prisiminkime, kam žmonės buvo sukurti: ryšys, ritmas, priklausymas, rūpinimasis, ribos, nuojauta, pajautimas, sąmoningumas, smalsumas, išradingumas, savisauga. Viskas, ko „naujoji norma“ verčia mus atsisakyti. Mes per daug užimti bandydami uždirbti išgyvenimui, kad gamtos mumyse užslėpti poreikiai taip ir nesulaukia savo eilės.
Teisingas pasirinkimas:
Pasirinkimas, vienok, yra tiesmukas ir neatidėliotinas. Nusiskausminti ar pabusti? Nusimesti atsakomybę, užsidėti kaukę, pragerti, “scrollinti”, persivalgyti, “binge’inti” ekranuose, kad tik nejausti? ar pripažinti, kad kiekviena mūsų kūno ląstelė, kiekviena nervų sistemos dalelė, kiekvienas širdies dūžis šaukia tiesą, kurios negalėsime ilgai šitaip negirdėti.
Suprantama, pabusti nėra komfortiška, po šitiekos metų ignoro ir tuo pačių viso absurdo lygio kylimo… pabudimas slegia, skauda, reikalauja drąsos, kurios dauguma nenori turėti, nes lengviau skęsti iliuzijose, kad „nauja norma yra pažengusi ir gera norma“, tyliai tikintis, kad kažkas kitas viską sutvarkys. Bet tai nėra norma!!! Tai iškreipta, ligota, apgaulinga konstrukcija, kurią sukūrėme patys, ir kiekviena pabudusi siela mato jos kraštutinį žiaurumą. O pripažinti, jog susifeilinom neleidžia ego (perskaityk dar kartą).
Kiekvienas impulsas tavo kūne, kiekvienas sutrikęs įkvėpimas, kiekviena nepaaiškinama panikos ataka, baimės ar nuovargis nėra nusižengimas – tai signalas, kad gyvenimas, kurį kasdien atsibudę“susileidžiame”, yra gryni nuodai.
Tai iššūkis pasirinkti: ar toliau dalyvausi šioje kolektyvinėje šaradoje, ar pasiryši vėl matyti pasaulį tokį, koks jis yra, su visu jo žiaurumu, nepatogumu ir skaudžiom tiesom?
Pabusti reiškia pripažinti
Pabusti reiškia pripažinti, nors dauguma nusprendė ignoruoti, kad sąmoninga egzistencija yra vienintelė galimybė išlikti gyvam, bent jau vidumi. Pabusti reiškia pripažinti, kad tavo komfortas yra spąstai! Iliuzija! juk socialinė prievarta ir nuolatinis triukšmas mus atitraukia nuo tikro gyvenimo, nuo tikro ryšio, nuo ribų, nuo tiesos. Tai reiškia matyti, kaip liga, kančia ir netinkama „nauja norma“ veikia tave, tavo šeimą, tavo bendruomenę ir visą planetą, bet kolektyviai nieko nedaryti dėl to!
Pasirinkimas matyti nėra saugus, jis nėra patogus, jis nėra populiarus. Bet tai yra vienintelė galimybė pajausti, kad esi gyvas, kad matai, jauti, girdi ir nepasiduodi. Žiūrėk, kaip kiekviena nuskausminimo priemonė – nuo priklausomybių iki „normalaus ignoro” – yra pabėgimas nuo savęs. Pabusti reiškia išdrįsti pastovėti prieš savo baimę, prieš sistemą, prieš pasaulį, kuris nori, kad būtum tik dar vienas nesuvokimo automatas.
Pasirink dabar ir pasirink teisingai! Kiekviena diena, kiekviena naktis, kiekvienas impulsas tavo kūne yra priminimas. Kas kartą kai jauti diskomfortą, kai jauti, kad „kažkas ne taip“ tai tavo padermė ir vidinis šauksmas, kad beprotybė sustotų, kad realybė grįžtų.
Taigi, nusiskausminti ar pabusti? Ar leisiesi būti nuodijamas melu, triukšmu ir kolektyvine iliuzija, ar pagaliau pabusi, kad pamatytum, suprastum ir veiktum? Tai nėra kvietimas į 5***** patogumą, tai šoko pliūpsnis tiesiai į sąmoningumo centrą, kuris priverčia suvokti, jog kiekvienas pasirinkimas turi pasekmes, o tylėjimas irgi yra pasirinkimas. Bet sveiko patogumo be nepatogumo jau negausim, … per vėlu.
Bet prabusti reiškia išlikti gyvam. Prabusti reiškia matyti net tada, kai matyti skauda. Prabusti reiškia išdrįsti pripažinti tikrąją tiesą apie pasaulį, žmoniją ir save. Tai radikali, negailestinga, žiauri, bet vienintelė galimybė nepasiduoti kolektyvinei narkozei, kurioje dauguma gyvename, mirštame ir liekame niekad neišdrįsę pajausti, kaip galėjome gyventi kitaip.
