Paprasta, žodžio kišenėje neieškanti, protinga ir rami – štai taip galėčiau apibūdinti vestuvių planuotojos Kristinos Kaikarienės ir plastikos chirurgo Vyginto Kaikario dukrą, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto genetikos studentę Kristę Kaikarytę (20).
Merginos tėvai puikiai žinomi Lietuvoje, jų pavardės nuolat šmėžuoja spaudoje, renginiuose fotografai stengiasi nufotografuoti būtent jų porą, o progai pasitaikius nevengia įamžinti ir dukters, ypač jei ji vaikino ar kokio garsaus asmens draugijoje, nes juk KOKS ĮVYKIS! Viena vertus, skamba kaip neblogo gyvenimo scenarijus – dėmesys, renginiai, prabanga, kita vertus, ar garsių tėvų dukters gyvenimas tikrai toks spindintis, ar dėmesys, renginiai ir prabanga yra svarbiausi dalykai, kurių gali reikėti jaunam žmogui? Ne. Kristė pasakoja, kad vakarėliai jai nerūpi, o viešumoje norėtų būti žinoma tik dėl savo, o ne dėl tėvų pasiekimų, be to, ji labai šeimyniška ir nueiti su tėčiu į kiną jai daug smagiau nei į prabangų renginį, kuriame krūva paparacų.
(NE)PASIKĖLUSI KAIKARYTĖ?
Esi garsių tėvų dukra, papasakok, ar nesi sulaukusi kritikos vien dėl savo pavardės, ypač mokykloje? Mokykloje aš su visais – tiek su mokytojais, tiek su klasės draugais – sutariau labai gerai. Kai iš pradinės perėjau į gimnaziją, iš mokytojų pusės pasitaikydavo replikų, kad vaikšto pasikėlusi Kaikarytė, bet tai labai greitai baigėsi. Ar tikrai ji vaikščiojo pasikėlusi, ar vis dėlto suveikė išankstinis žmonių nusiteikimas? Manau, kad nusiteikimas, o iš tikrųjų tai kiek žmonių, tiek nuomonių. Aš pati sau atrodžiau visai paprasta ir niekuo neišsiskirianti. Gal pasigirdavau, kad mama planuoja svarbų ar išskirtinį renginį, ir tai privedė prie požiūrio, jog aš kažkokia kitokia ir užrietusi nosį. Bet sau aš buvau paprastų paprasčiausia. Apskritai gimnazijoje buvau pilka pelytė, net nežinau, ar mane pastebėdavo. Mano vaikinas Paulius mokykloje tikrai manęs nematydavo.
Judu mokėtės vienoje mokykloje? Kodėl sakai, kad jis tavęs nepastebėdavo? Taip, mes mokėmės vienoje mokykloje, tačiau jis buvo vyresnis vienais metais. Kodėl nepastebėdavo? Oi, pamatytum, kaip aš atrodžiau prieš dvejus metus, neatpažintum. Daug kas tyčiojosi ir sakė, kad esu negraži, manau, ir jis kokį kartą buvo ką nors leptelėjęs… Kad mes su Pauliumi galėtume draugauti, niekas net susapnavęs nebūtų. Atrodėme labai skirtingi. Viskas pasikeitė, kai susipažinome, o susipažinome per draugus. Paulius yra mano draugės vaikino bendraklasis. Kadangi draugė visada būdavo su vaikinu, o aš dažnai prisidėdavau prie jų, tai ir teko garbė pažinti Pauliuką. Jis labai pritapo prie mano šeimos ir dabar dažnai padeda mamutei renginiuose. Kodėl mamą vadini mamute? Ar čia koks ypatingas kreipinys? Mes šeimoje mėgstam pravardes, o kodėl jos tokios, tikrai negaliu paaiškinti. Tėtis mamą vadina Nindze, mama tėtį – Kiku, aš šeimoje esu Kaikarytė, o mūsų šuo Leta turi pravardę Goslikas. Kaip atsirado mamutė, nežinau, bet jau kuris laikas taip ją vadinu.
KRISTĖ AKTYVISTĖ
Ar mokykloje buvai ta, kuri užsidariusi namie skaitydavo knygas, ar ta, kuri visur dalyvaudavo? Aš visada buvau ta dalyvaujanti, turbūt iš mamutės paveldėjau aktyvumą ir energiją, bet mano aktyvumas buvo kiek kitoks nei įprasta – aš nešokau ir renginių nevedžiau. Man labiau patiko filmuoti ir montuoti filmus – tai ir buvo mano pagrindinis užsiėmimas mokykloje. Kai jau viską padarydavau, rodydavau medžiagą visiems: direktorei, pavaduotojams, mokytojams, draugams. Visi dėl to mane vadino Kriste aktyviste. Tačiau dvyliktoje klasėje teko susiimti. Stresas darė savo, todėl nusprendžiau, kad geriau nedalyvauti šimtadienio spektaklyje, nesifilmuoti paskutinio skambučio ir nesiblaškyti, nes reikia mokytis. Tiesą sakant, nežinau, ar toks pasirinkimas pridėjo man žinių, bet tai buvo mano rimtas dvyliktos klasės apsisprendimas.
O nejauti dabar nusivylimo, kad nedalyvavai tokiuose svarbiuose mokyklose įvykiuose? Labai jaučiu. Tėtis per šimtadienį pyko, kad nemato manęs scenoje. Pati supratau, jog mūsų laidos „testamente“ mano veido nebus, ir dėl to buvo truputį pikta, juk mokiausi toje mokykloje nuo penktos klasės. Taigi truputį liūdna, kad paskutiniais metais sugalvojau niekur nedalyvauti, taip nepalikdama didesnio atsiminimo apie save. Juk buvo dvylikta klasė, kurios visi laukėme nuo tada, kai tik pirmą kartą atsisėdome į mokyklos suolą. Na, bet nieko nebepakeisiu, telieka tos pačios klaidos nepadaryti universitete. Kodėl pasirinkai genetikos studijas? Juk pati pasakojai, kad esi aktyvi ir mieliau ką nors veiki, nei rymai prie vadovėlių. Reikia nepamiršti, jog mano tėtis gydytojas. Man tėtis, neįsižeisk, mama, yra geriausias draugas. Aš iš jo paveldėjau muzikos, filmų skonį ir labai norėjau paveldėti baltą chalatą, todėl iš pradžių svajojau apie medicinos studijas, bet vėliau pabijojau krūvių ir stojau į genetiką. Dabar labai džiaugiuosi savo sprendimu. Genetika yra mokslas, kuris suteikia daug galimybių, tačiau visos galimybės priklauso tik nuo žmogaus ambicijų. O pati save laikai ambicingu žmogumi? Tam tikrais atvejais. O kokiais? Na, kai man ko nors labai reikia (juokiasi). Tokiais atvejais imu sėkmingai argumentuoti, užkalbėti dantį ir beveik visada įrodau savo tiesą, taip pat kai noriu gauti gerą pažymį. Tiesą sakant, ambicijų dirbti su genetika ateityje nėra, nes labai nenoriu dirbti užsidariusi laboratorijoje. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, todėl ateityje norėčiau socialaus darbo. Kas tai bus – pamatysim.
KAS TAS AUKSINIS JAUNIMAS?
Kartais padedi mamai renginiuose, kartais ateini kaip viešnia. Papasakok, kaip neužriesti nosies ir nepradėti visiems į akis rėžti: „Aš esu Kaikarytė“? Mano tėvai skirtingi, vienas įnikęs į mokslus, kita yra verslininkė ir dalyvauja pramogų pasaulyje, todėl mano požiūris dvejopas. Man lyg ir patinka tie renginiai, bet aš nenoriu būti žinoma tik todėl, kad esu Kaikarienės dukra. Aš noriu šio to pasiekti ir manau, kad jei eini į viešumą, turi būti bent kuo nusipelnęs. O aš esu niekas. Jei einu su tėvais į renginį, tai mane atpažįsta kaip tėvų dukrą, bet jei į renginį ateinu viena, manęs net neatpažįsta. Kol kas aš tik studentė, tėčio ir mamos dukra.
Kaip pavyko dvyliktoje klasėje susiimti, mesti veiklas ir įstoti į genetiką? Kodėl nepasirinkai lengvesnio kelio, pavyzdžiui, nepradėjai dirbti su mama? Tėtis. Tėtis yra mano autoritetas ir aš noriu, kad jis manimi didžiuotųsi. Kadangi suprantu jį ir žinau, ko jis nori, tai ir bandau eiti jo parodytu keliu. Ar būna taip, kad tėtis sako: „Aš tau sakiau…“ Būna, būna, ypač situacijose, susijusiose su tuo kitu pasauliu, kur mamutė yra patyrusi. Jos niekas nepaveiks, o mane koks nors portalas nufotografuoja ir parašo straipsnį, kuris nėra itin pozityvus. Tada tėtis ir sako: „Aš juk tau sakiau. Ar reikėjo ten eiti?“ Ar nebūna pikta, kad tiesiog nori nueiti į renginį, nes tau įdomu, ir štai tave nufotografuoja, nes tu esi Kaikarytė, ir parašo kvailą straipsnį? Ai, man ramu. Aš siunčiu meilę ir man viskas gerai (šypsosi). Aišku, nelabai patinka, kai klijuoja etiketes ir mane vadina auksiniu jaunimu. Tave žeidžia toks apibūdinimas? Na, nežeidžia, nes aš nepriklausau tam auksiniam jaunimui. Manau, kad auksiniu jaunimu mane vadina tik dėl žinomų tėvų, dėl to kartais išgirstu bjaurių kalbų, neva su Kaikaryte draugauti apsimoka. Kadangi tėtis daktaras ir jai diplomą jau nupirko, tai jis galėtų padėti ir jos draugams. Ar ne skaudu klausytis tokių dalykų? Neskaudu, juk yra visokių žmonių. Man pačiai tai skamba juokingai. Be to, aš pati žinau, kiek paaukojau dėl tų mokslų. Šiaip mėgstu paskaityti komentarus prie straipsnių apie šeimą. Tai lyg žiūrėti gerą komediją. Na, pavyzdžiui, pasipuoši, nueini į renginį, tave nufotografuoja ir parašo straipsnį, o paskui visi komentuoja, kad tėvas jai jau sudėjo krūtinę. Nueini į kitą renginį su kitokia suknele ir visi skalambija, kad gal galėtų tėvas tai vargšei sudėti krūtinę. Argi ne juokinga? Tarsi tėtis užsiimtų tokiais niekais. Tuo metu į pokalbį įsitraukia ir mama. Ji pasakoja, kad Kristė tikrai kitokia nei kiti jos bendraamžiai. Moteris žavisi bei didžiuojasi savo dukra ir tikina, jog ji pati buvo vėjo pamušalas, todėl net keista, iš kur dukra tokia kitokia. Mane žavi, kad ji turi visas galimybes prisistatyti kaip viešas, garsus žmogus, tačiau to nedaro. Kristė žiauriai neįprasta panelė. Man pačiai ji yra diva. Štai dalyvavome vienos televizijos naujo sezono pristatyme, jos telefonas mirga nuo nuotraukų su garsiais žmonėmis, ir nė vienos nuotraukos nėra feisbuke. Ar taip tikrai būna, Kriste? Na, taip, nes aš nusifotografuoju sau, o ne kitiems. Pavyzdžiui, žmonės gauna dovanų apyrankių ir nufotografuoja ranką su tom apyrankėm. Man tai atrodo ne reklama, o maivymasis, todėl aš taip nedarau.
NE GROŽIS ESMĖ
Pastebėjau, kad tu dabar nepasidažiusi. Ar nemėgsti dažytis, ar tu už natūralumą? Na, tiesą sakant, aš net nemoku dažytis. Man rytą būtina išsiplauti galvą, kad nereikėtų į universitetą eiti riebaluotais plaukais, ir viskas, daugiau nieko nereikia. Jei laukia koks egzaminas ir mokausi iki paryčių, tai aš tikrai nesikeliu šeštą ryto ir nesidažau egzaminui. Aš geriau susirišu kasą, bet kaip apsirengiu, nueinu į egzaminą, o grįžus – iškart miegot. Tiesiog manau, kad ne grožis esmė. Aš nesu socialinė pažiba ar grožio etalonas, nemoku savęs gražiai pateikti, todėl ir neketinu dirbtinai savęs pateikinėt, ypač jei tai susiję su makiažu. Svarbiausia yra protas. Aišku, jei esi graži, viskas lengviau. Ar tikrai? Na, aš manau, kad taip, bet vis dėlto aš labiau už protą nei už dirbtinį, makiažu sukurtą grožį. Tu tikra lietuvaitė – ilgi plaukai, žydros akys. Ar nekyla noras imti ir drastiškai pasikeisti? Žinai, visur gerai, kur mūsų nėra. Būdama keturiolikos metų ėmiau ir nusirėžiau tas kasas. Pavaikščiojau savaitę ir supratau, kad plaukai nekrinta taip, kaip reikia, kad jais reikia rūpintis, tai ir sugalvojau, kad reikia plaukus atsiauginti ir gyventi ramiai. O kaip reagavo tėvai? Na, mamutei visada patinka pokyčiai, o tėtis pažiūrėjo kreivai, bet nieko nesakė.
GARSIŲ TĖVŲ DUKRA
Ar būdama garsių tėvų dukra nesijauti kitokia? Nežinau, aš kitokia jaučiuosi todėl, kad mano santykiai su šeima labai artimi. Aš neinu į jokius vakarėlius, jei mama arba tėtis vieni namuose. Taip pat dėl gyvūnų. Auginame tris gyvūnus: du šunis ir katiną, man jie lyg vaikai. Aš turiu juos pašerti, su jais pažaisti, todėl visada nakvoju namie. Šiaip šunys yra tėčio, bet aš esu pasirašiusi sutartį, kad bent kartą per dieną išvesiu šunis į lauką. Kokią sutartį? Kažkur iš kito kambario juokdamasi mama Kristina šaukia: „Notariškai patvirtintą!“ Prieš dešimt metų tėtis man prižadėjo šunį, bet su sąlyga, kad aš jį išvesiu bent kartą per dieną. Žodinio pažado neužteko, teko pasirašyti sutartį. Mes su tėčiu pasiskirstėme vedimus ir pakaitomis rūpinamės augintiniais, nes namie jau yra ne vienas, o du šuniukai, tiksliau, dvi kalytės – mama su dukra. Jos žaidžia, draugauja, pykstasi, kaip ir mes su mama. Tai pykstatės su mama? Kartais pykstamės. Mes ne tiek pykstamės, kiek mūsų nuomonės išsiskiria. Pavyzdžiui, man nepatinka suknelės, kurias ji išrenka… ir mes dažnai nepasidalijame tėčiu. Jei būname visi trys, tėtis morališkai nusiteikia, jog stengsimės atkreipti jo dėmesį. Kai atsirado Paulius, tėtis visada jį ima kartu, kad mano dėmesys būtų skirtas Pauliui (kikena). O ką su šeima veikiate laisvalaikiu? Keliaujame. Su mama einame į renginius, o su tėčiu einame į kiną. Tėčiui, kaip ir man, patinka fantastika arba juodas humoras, o mamai nelabai. Pasėdėjo ji dešimt minučių filme „Pistonai“ ir sako mums: „Viso gero. Išeinu.“ Aš daug ką mėgstu panašiai kaip tėtis, net muziką. Mums patinka „Ramstein“, „Depeche Mode“. Dar kai būdavau maža, važiuodavom automobilyje ir tėtis leisdavo tik tokias grupes, tad nori nenori imi klausyti ko nors panašaus. Šiaip mes gana įprasta šeima, tik dėl mamos organizuojamų renginių tenka susipažinti su įdomiais ir išskirtiniais žmonėmis.
DIDŽIAUSIAS AUTORITETAS
O kam išsiverki ant peties, kai būna blogai? Mamai? Tėčiui. Mama stipri asmenybė, aš prie jos neverkiu. Juk sakoma, kad sūnus dažniausiai būna mamyčiukas, o dukra – tėtyčiukė, tad aš tikrai esu tėčio vaikas. Man mama yra draugė paauglė, o tėtis – autoritetas. Man labai svarbi jo nuomonė, jis toks ramesnis, o mamutė… ji veikli, stipri, drąsi, varkes sukanti, ji kitokia (iš šalies girdisi garsus mamos juokas). Trumpai tariant, mama yra verslininkė. Kodėl tėtis ją vadina nindze? Nes ji išnyksta, vėl pasirodo, vėl išnyksta, kaip nindzė, o tėtis pastovus. Žinai, priešybės traukia – vienas dinamiškas, kitas pastovus, tad mamutę pavadinčiau dinamiška moterimi. O tu? Aš visokia, bet labiausiai linkstu į ramumą.
„Tėvų nepasirinksi“, – per pokalbį tarstelėjo Kristė, tačiau toje frazėje nebuvo jokio liūdesio ar nusivylimo, atvirkščiai, saviškių ji nekeistų į nieką kitą. Mama dinamiška, linksma ir veikli, tėtis atrama bei ramstis, ir tik jie suteikia Kristei pilnatvę bei džiaugsmą. Mergina yra šeimyniška ir tiki, kad kiekvienas įvykis yra arba priežastis, arba pasekmė, todėl nebijo ateities ir žino, jog viskas gyvenime susiklostys taip, kaip turi būti. Na, o dabar reikia baigti genetikos studijas ir gauti tą baltą chalatą, apie kurį svajojo nuo pat vaikystės, kad tėtis didžiuotųsi, o paskui – kaip likimas duos.
