Kai Virginija Ševelytė (23 m.) tarsi galingas meteoritas atsitrenkė į šlaunelių skrudintoją Aurimą Gujį (23 m.), meilės smūgis buvo toks stiprus, kad visiškai išmušė vyrą iš senosios trajektorijos ir net iš darbovietės mėsos kepimo skyriuje. Naujoji įsimylėjėlių trajektorija dabar vingiuoja aistrų kupinoje vilkiko kabinoje, kurioje abu leidžia ir dienas, ir naktis.
VIESULAS IŠ SULČIŲ SKYRIAUS
Kiekvienas vyras pasvajoja apie moterį, kuri kada nors švelniai pasibels į jo širdies duris ir, užsukusi į vidų, nušvies jo būtį ryškesnėmis spalvomis. Tačiau vištienos kulšeles prekybos centre skrudinęs Aurimas net nesapnavo, kas dėsis, kai į jo erdvę įsiverš įspūdingo stoto ir nežabotų ambicijų mergina – Virginija iš sulčių skyriaus.
Pirma – jo širdies vartus ji tiesiog išlaužė ir čia pat aklinai užkalė, kad konkurentės negalėtų įsprausti nė pirštelio. Net pasitelkė specialią įrangą mylimajam sekti!
Antra – miglota karjera ėmė sparčiai gerėti. Vieną dieną – paprastas kulšininkas, kitą – jau sėdi už vilkiko vairo, puikią algą skirdamas ne draugams, kavinėms ir vakarėliams (kaip anksčiau), o šeimos gerovei.
Trečia – Aurimui visiškai išsisprendė vienatvės problema. Mylimoji nuo jo nesitraukia nė per žingsnį: pradžioje vyrelį dabojo sandėlyje, po to nuo pagundų saugojo taksi automobilyje, galiausiai išsilaikė vilkiko vairuotojos teises ir kartu su juo keliauja po pasaulį, su malonumu spausdama fūros pedalus įspūdingais aukštakulniais.
KAIP SUPAKUOTI VYRĄ
Virginija: „Iš gimtojo Vievio miestelio į Vilnių atvijo studijos. Įstojau į transporto vadybą sostinės kolegijoje ir įsidarbinau „Rimi“ parduotuvėje, sulčių skyriuje. Netrukau pastebėti, kad grilio padalinyje darbuojasi simpatiškas juodaplaukis Aurimas, su kuriuo pradžioje šaudėmės akimis, po to čiulbėjome vidiniais telefonais, lakstėme į pasimatymus. Išsivystė tarpusavio priklausomybė, net pradėjome vienas kitą mažybiniais vardais vadinti (Aurimas Virginiją šaukia Saule, ji savo išrinktąjį – Pupiu), o tai reiškia, kad su tuo žmogumi reikia ne susitikinėti, o kasdien kartu būti. Ėmiausi iniciatyvos, nes vyrai, užkariavę moterį, nežino, kaip teisingai elgtis“.
Aurimas: „Mus reikia užvesti ant kelio, ji tą ir padarė“.
Virginija: „Aurimui pasakiau, kad gali pasilikti pas mane nakvoti. Neprieštaravo. Tada truputį palaukusi paklausiau, ar nebūtų protingiau bendrai gyventi, nes nuoma mažiau kainuotų. Sutiko. Galiausiai patariau, kad mums reikėtų viską daryti kartu, nes tie festivaliai su draugais prie gero neveda. Taip lengvai gali likti vienas, kai senatvėje net vandens stiklinės niekas nepaduos. Jis to nenorėjo, taigi tapome rimta pora, nusipirkome bendrą mašiną. Po kiek laiko susižadėjome, o šią vasarą dar ir tuoksimės.“
SANDĖLIO DIEVAI
Virginija: „Prasidėjo ir mūsų komandinė kelionė į darbovietes. Vieną vakarą mano iniciatyva pakalbėjome, kad tas kasininko darbas ne mums. Kai atlyginimas – vos tūkstantis litų, butui nesusitaupysi. O mano sulčių skyrius dar ir daug nervų atėmė. Nuo prekių skenavimo tik kvailėji. Antra, žmonės užsisakydavo gėrimą ir, kol tuštindavo stiklinę, pasakodavo apie savo gyvenimą, o aš turėdavau viską išklausyti. Grįžus namo nenorėdavau net šnekėti, būdavau išsisėmusi per visą dieną. O juk tai nenormalu – turi likti jėgų pokalbiams su antrąja puse“.
Aurimas: „Įsidarbinome viename sandėlyje, kad būtume kuo arčiau vienas kito“.
Virginija: „Skenuoti prekes, pakuoti – ko daugiau darbščiam žmogui reikia? Atlyginimas priklauso nuo darbo kiekio. Kai visi eidavo rūkyti, kavos gerti, aš sukdavausi tarp dėžių, net prakaitas žliaugdavo. Pavalgyti stengdavausi per dešimt minučių, kad daugiau uždirbčiau. Po mėnesio vadovė pagyrė, kad pirmauju, ir paaukštino. Dar po mėnesio – vėl palypėjimas karjeros laiptais, šį kartą – į trečią aukštą. (Ką tai reiškia?) Administracija. Perspektyvos maksimalios, tik labai neįdomu“.
Aurimas: (O tu visą laiką sandėly dirbai?) „Na taip“.
Virginija: „Jis rūko, taigi – veltui švaisto laiką, todėl ir nepasisekė aukščiau palypėti. Bet kokiu atveju, pasikeitus viršininkams, abu iš to darbo išėjome, nes nauja valdžia į mano nuomonę neatsižvelgė“.
BUDRIOJI AKIS IR TYLUSIS VYKDYTOJAS
Aurimas: „Vienbalsiai nusprendėme, kad reikia darbo, susijusio su automobiliais, nes abu juos labai mėgstame. Juk ji mamos „Žigulius“ vairavo jau dvylikos metų, o aš su tėvų „Ford Grenada“ – vos aštuonerių. Tai ir pasakiau Virginijai, kad būsiu taksistas. Tereikės išnuomoti savo automobilį“.
Virginija: „Tą pačią akimirką aš irgi panorau taksistės pareigų, bet mašina – tik viena. Vairas vienas. Kaip pasidalinti? Po ilgų debatų nusprendėme, kad jis vairuos, o aš tapsiu taksi įmonės operatore“.
Aurimas: „Kad Saulutei būtų ramiau, pažadėjau, jog dirbsime tuo pačiu grafiku, kad ji visada žinotų, kur aš būnu. Dar leidau jai įtaisyti filmavimo kamerą, visą laiką fiksuojančią, kas vyksta mašinos salone“.
Virginija: (Ir ką pamatydavai?) „Matau – valgo mano įdėtą maistą. Gerai. Matau, kad niekas su peiliu neprišoko ir neėmė jam grasinti. Gerai. Matau – sėdi mašinoje, nesišypso klientėms. Labai gerai“.
Aurimas: „Su klientais sąmoningai kuo mažiau kalbėjau, kad tik Virginija nepagalvotų, jog flirtuoju. Važiuoju ir tyliu. Kalbina – nelabai atsakau“.
TIESIOGINĖ TRANSLIACIJA
Virginija: „Mano pavydas – nežmoniškas, bet jis motyvuotas. Mergos kibo ir kibo, sakė mano Pupiui: „Davai, važiuojam kur nors“, „Užnešk mane ant rankų namo“.
Aurimas: (O kaip ji išgirsdavo, kas vyksta automobilyje?) „Kartais įjungdavau mažutei tiesioginę transliaciją“.
Virginija: „Gal ir veltui klausiausi, nes dauguma panų – baisios rėksnės. Įlipa ir cypia, staugia, kol išsinešdina. Va, aš iš kaimo, tai galėčiau automobilyje rėkti: „Jooonai, Peeetrai, atvaryk man ožką.“ Bet šitos fyfos miestietės decibelais mane gerokai aplenkė. Baisu! Gėda!“
Aurimas: „Jos išgėrusios, nesipiktink“.
Virginija: „Ko jos taip laka? Lietuvoje blaivių per vakarą įlipdavo gal dvi panelės, kokius vaikus jos tautai pagimdys? Aš, pavyzdžiui, į alkoholį žiūriu iš aukšto ir iš atstumo. Perskaičiau, kad alus vienai kūno daliai kenkia, šnapsas – kitai, o gazuotų gėrimų išvis negaliu gerti, nes čia pat apsipilu ašaromis“.
Aurimas: „Virginija labiausiai pyko dėl atvejų, kai klientės bandydavo mane paliesti“.
Virginija: „Kartą pamačiau kažkokios mergos ranką ant jo peties. Pašokusi vos lubų galva nepramušiau! Maniau, kad jau tuoj bėgsiu iki tos mašinos ir nukaposiu tą jos ranką, paliksiu prisiminimą visam gyvenimui“.
PIRMA IR PASKUTINĖ PLYTA
Aurimas: „Kaip matote, įdomus darbas, bet pavojingas. (Apie kokius dar pavojus, be savo merginos įniršio, kalbi?) Kas ten man buvo? Nebeprisimenu“.
Virginija: „Taigi PLYTA“.
Aurimas: „Ai jo. Atsistojau prie Kalvarijų turgaus, išėjo iš naktinės parduotuvės du žmonės, paėmė plytą ir be priežasties metė į mano plieninį žirgą. Gal įdomi mašinos spalva nepatiko? (O kokia spalva?) Balta“.
Virginija: „Pamačiusi, kad mano Pupis beveik karo lauke, vos neišprotėjau. Tas niekšas palietė svarbiausią mano turtą, juk mašina ir vyru – nesidalinu, čia šventas reikalas! Ėmiau rėkti per radijas: „Jei jūs, kvailiai, norite kažką daužyti, paimkite savo galvą ir į stulpą trankykite. Stulpas nuo jūsų nenugrius“. Po to rėkiau, kaip Aurimas turėtų tiems bičams į kailį duoti, reguliavau, kad spirtų tai iš kairės, tai iš dešinės. Bet nei vyras, nei tie tipai nieko negirdėjo“.
Aurimas: „Jie buvo girtutėliai. Man padėjo kiti taksistai, todėl juos ir be smurto supakavau ir perdaviau policijos pareigūnams“.
KAIP DAR LABIAU APSAUGOTI VYRĄ
Virginija: „Sukrėsti baisiojo įvykio pakeitėme darbo principą. Jis ir toliau buvo taksistas, bet aš tapau mobilia operatore. Sėdėjau ne biure, bet Pupio mašinoje. Jei nori daug žmonių važiuoti, išlipu, palaukiu, kol jis grįš, jei mažiau – ir pati važiuoju. (Žmonių neerzino, kad keliauja ne vieni?) Nesiskundė, o kaip tik džiaugėsi, kad tokia romantiška pora, neišsiskiria nė per centimetrą. Beje, aš taip dar prižiūrėjau vyro saugumą. Pavyzdžiui, vieną kartą kažkoks tipas paskambino į darbo telefoną, o kaip tik ruošėmės vykti pas mano mamą į svečius. Galvoju – papildomi pinigai, o ir žmogaus gaila, nuvežkime. Aurimas buvo išgėręs alaus, tai prie vairo sėdau pati, o maniškis su klientu – gale“.
Aurimas: „Netrukus vyras ėmė priekabiauti. Komentavo, kad mano striukė per kieta, kad duos į kailį, nes aš prašausi, nors tik sėdėjau ir tylėjau“.
Virginija: „Kaip kirtau per stabdžius, kaip tas bjaurybė skrido!!! Išlipau, atsidariau dureles, išvilkau tą vyrą iš mašinos ir rėžiau: „Daugiau nevažiuosi nei kilometro, nei metro, eik pėsčias, kol tavo akys mato. Dar ką nors ant mano vyro pasakyk, tai jau ir nebematysi“.
Aurimas: „Nu ir išėjo anas, nieko nebesakęs. Visam gyvenimui bus pamoka“.
MERGINOS PRAŠYMAS: „DUOKIT MAN FŪRĄ!“
Aurimas: „Keli panašūs incidentai, ir Virginija griežtai pasiūlė mesti šį darbą. Ir dėl išpuolių, ir dėl to, kad abiems ėmė labai nugaras skaudėti – juk naktimis girtus klientus dažnai tekdavo nuo mašinos iki durų nešte nešti“.
Virginija: „Aurimas sugalvojo tapti fūros vairuotoju, bet, manot, mano ambicijos prastesnės? Jau kitą dieną užsirašiau į kursus tolimųjų reisų vairuotojos teisėms gauti. Vyrai, su manini lankę apmokymus, laukė, kada padarysiu klaidų ir mesiu tą reikalą. Tačiau mano visų pamokų balai buvo aukštesni už jų. Egzaminą išlaikiau be problemų vos ne kartu su Aurimu. Su sužadėtiniu keliai išsiskyrė tik dėl darboviečių – jis pateko į įmonę, važinėjančią po visą Europą, o aš įsidarbinau „Brevitroje“, kur vairuotojai dirba Lietuvoje ir Baltijos šalyse. (Kaip reagavo blondinę pamatę darbdaviai?) Priėmė išskėstomis rankomis ir gyrė nuo pirmos dienos. Aš akytėmis pamirksiu – krovinius man iškrauna trigubai greičiau nei vyrams. Policija sustabdo – iš nuostabos taip išsižioja, kad jokių trūkumų neranda. Per tą laiką, kol čia dirbu, man skambino šešiolika įmonių, norėdamos pas save prisivilioti“.
Aurimas: „Kompanijai prestižas turėti moterį už vairo. Ir dar TOKIĄ moterį, kuri kasdien darbe pasitempusi, o ne su treningais“.
Virginija: „Žinoma, pasipuošiu, juk ne kanalizacijos šulinius valau! Šukuosena, makiažas, aptakūs drabužiai. Ir visada su aukštakulniais vairuoju, nes nuo sportinių batų man ima blauzdas skaudėti. Tik keikiuosi kaip vyras, kai pamatau blogą vairuotoją, o taip būna labai dažnai“.
KARTU, KOL DEGALINĖ IŠSKIRS
Virginija: „Galiu pasakyti taip – su fūromis abu pagaliau pasijutome radę save“.
Aurimas: „Tai hobis. Darai, ką mėgsti, ir tau dar moka pinigus“.
Virginija: „Tik ilgainiui pastebėjau vieną baisų trūkumą – su Pupiu vis mažiau laiko praleidome kartu. Toks jausmas, kad gyvenau viena! Be to, nors prikraudavau jam maisto visai savaitei, nebuvau tikra, ar jis patiekalus užsigeria kava „Trys viename“. Arba, iš kur man žinoti, kad jis kotletukus pasišildo, o ne ryja šaltus, o jei aš būčiau šalia – ir salotų papjaustyčiau, ir bulvių išvirčiau. Kai tokia nežinia nusibodo, griežtai pasakiau: ieškom kito sprendimo“.
Aurimas: „Nusprendėme įkurti vairuotojų komandą – kai porininkai pasikeisdami vienoje fūroje vyksta į tolimus reisus. Dabar jau tikrai esame komanda, išsiskiriame tik sustoję degalinėje, kai į dušą ar tualetą einame“.
Virginija: „Geniali idėja, kuri labai pasiteisino. Jokių nepadorių pagundų pakelėse, jokių pavydo scenų. Net katiną su visu guoliu kartu vežiojamės, kad šeimyninis jausmas sustiprėtų. (Jo nepykina?) Jis kaifuoja – visą laiką pro langą žiūrį, o jei sukaista – letena įsigudrino langą atidaryti. Pakvėpuoja ir ta pačia letena trenkia man per ausį, kad uždaryčiau“.
Virginija: (Ar nebijote, kad atsibos visą laiką būti kartu?) „Jei tau atsibosta žmogus dabar, kaip tu su juo visą gyvenimą praleisi? Pas mus jokių atsiskyrimų, kartu nuo ryto iki… ryto. Tokia buvo mano svajonė – dirbti su vyru. Ji išsipildė“.
PAVYDĄ GLAISTO CEPELINAIS
Aurimas: (Ar gali būti, kad sprendimą kartu keliauti priėmei spaudžiamas Virginijos pavydo?) „Tikrai ne! Aš irgi labai pavydus. Kai su ja kas flirtuoja, iškart ima rankos drebėti. Net nenoriu galvoti, kaip į ją, fūra vairuojančią, iš kitų mašinų vyrai žiūri. O tikrai spokso – ji gi aukštai, lyg ant podiumo“.
Virginija: „Dėl pavydo jis nemeluoja. Kartą net sukarpė sijoną, nes jam atrodė per trumpas. O kai bendrakursiai manęs paklausdavo, kelintą valandą egzaminas – namie kildavo skandalas. „Tu jiems kas – sesuo, žmona, kad turi rūpintis?“ – rėkė jis. Su bendrakursiais net negalėjau normaliai projektų daryti, nes Aurimas įtarinėjo klastą, beveik visus vyrus draugus dėl jo praradau“.
Aurimas: „Bet jūs ir patys suprantate – ji verta to pavydo. Be išvaizdos ir šviesaus proto, ji dar tobula namų šeimininkė! Nebežinau, ko jos paprašyti, nes jau viską, ko norėjau, pagamino“.
Virginija: „Galėčiau pagaminti bet ką ir bet kuriuo paros metu. Jis man pirmą nakties kartais sako: „Norėčiau cepelinų. Bent vieno, bent dviejų“. Paprašau dar valandą neužmigti ir pagaminu didžkukulių ar vėdarų, kuriuos su džiaugsmu abu kertame. (Kuo tave, tokią nuostabią, dar sugeba nustebinti Aurimas?) Jis labai vyriškas – jei kas mane įžeistų, bach bach ir sutvarkytų viską. Ir katiną padovanojo. Ir algą atneša, padeda ant stalo neprašomas. Ir kai verkiu, išklauso. Ir alaus išgeria kartais, kas reiškia, kad namo mašiną aš galėsiu vairuoti. Jis čia toks viskas viename – tikras stebuklas“.
Dar daugiau šokiruojančių istorijų kovo mėnesio „ [-[6]-] “. Žurnalas prekyboje iki balandžio 5d.
Didžiausio tiražo mėnesinis žurnalas „Panelė“ visuomet stebina unikaliomis istorijomis, savitu požiūriu, ryškiomis fotosesijomis ir nepakartojamais herojais.
Ar norėtum, kad žurnalas atkeliautų pas tave kas mėnesį? Dalyvauk konkurse ir laimėk žurnalo „Panelė“ prenumeratą 3 mėnesiams! Atsakyk į apačioje pateiktus klausimus ir neužmiršk įrašyti savo vardo, pavardės bei elektroninio pašto adreso.
