Socialiniai tinklai iš esmės pakeitė mūsų gyvenimus – daugelis adresatų, kurie galėjo taip ir likti tik bendravimo ar draugystės prisiminimais, dabar yra lengvai pasiekiami ir ryšiai su jais tampa nesunkiai atnaujinami. Socialiniai tinklai pakeitė ne tik bendravimo stilių, bet ir mūsų bendravimo tikslus, prioritetus. Jiems sparčiai išpopuliarėjus tapo linksmiau: nebereikia nuobodžiauti, kol autobusu nuvažiuosi iki reikiamos vietos, – gali ramiai pasižiūrėti, „kas gero feisbuke“, ir nykus važiavimo laikas netrukus praeina.
Tačiau socialiniai tinklai ir lengvas jų prieinamumas (nuolat šalia, tiesiog čia, kišenėje) mums ne tik palengvino gyvenimą – neapdairiai jais naudojantis gyvenimą galima ir apsisunkinti. Tačiau juk protingas tas, kuris viskuo naudojasi saikingai, o, kad vartotume natūraliai saikingai, reikalingas žinojimas – tada visos priemonės paklūsta tau, o ne tu esi jų valdomas.
(Ne)tikri draugai
Draugų ir pažįstamų kiekio realybėje niekada neskaičiuojame, tai visiškai nesvarbu ir nereikalinga, mums svarbūs tik tie draugai, kurie reikšmingi mūsų gyvenime. Socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip feisbukas, turėti daug draugų tampa labai svarbu, nes jų skaičius čia tarsi nurodo asmens populiarumą. Taigi, norėdama būti populiari, tu lengva ranka siunti ir priimi kvietimus draugauti, ir tariamų draugų sąrašas tik didėja. Tačiau jeigu visgi nuspręstumėme suskaičiuoti draugus realybėje, tai padaryti būtų keblu: vienus priskirtumėme prie tikrų draugų, kiti būtų tik šiaip draugai, treti priklausytų pažįstamų gretoms, o kai kurie – tokie kartais draugai, o kartais ir nelabai, su tokiais dažnai prasilenki gatvėje ir apsimeti, kad jų nematai, kad nereikėtų net sveikintis.
Ir čia matome keistą reiškinį. Mums niekada nešautų į galvą tam žmogui, su kuriuo nenorėdami sveikintis nusisukame į kitą pusę, imti ir entuziastingai ištraukus iš rankinės parodyti savo ir naujojo vaikino nuotrauką. Socialiniuose tinkluose tai rodoma drąsiai, viešai ir plačiai – tegul visi žino ir mato, kaip man dabar gerai.
Situacijų skirtumas tas, kad dedant nuotraukas į socialinius tinklus pačiam dedančiajam susidaro įspūdis, kad jo gyvenimo detalės visiems labai įdomios, nors, jeigu reikėtų tas pačias nuotraukas atnešti ir parodyti tiems mažai pažįstamiems žmonėms, tai, savaime suprantama, kad nei jiems būtų įdomu, nei tau reikalinga, kad jie apie tai žinotų. Tavo nuotraukas mato masė žmonių, kurių ketinimai gali būti patys įvairiausi: pavydas skatina kenkti, informacijos apie tave žinojimas – panaudoti ją prieš tave, o tie, kurie nuoširdžiai pasidžiaugia dėl tavo laimingų akimirkų, ir be viešų nuotraukų paprastai apie tai žino ir džiaugiasi.
Nuolatinis draugų, savo laimingo gyvenimo detalių afišavimas sukelia klaidingą iliuziją, kad visi aplink tave keliauja, draugauja ir tik tu viena dabar sėdi priešais kompiuterį ir nuobodžiauji, kai kiti linksminasi.
Draugės į savo nuotraukų albumus deda asmenukes su kruopščiai padažytomis lūpomis ir prierašu „į trasą!“, o tu žvilgtelėjusi į veidrodį tik susierzini, nors pati sąmoningai pasirinkai šį šeštadienį praleisti ramiai, su agurkine veido kauke ir gera knyga. Ir nors jau šimtą kartų su draugėmis esate kalbėjusios apie tai, kad laimingas veidas nuotraukoje dar nereiškia nuoširdžios laimės širdyje, vis tiek pasijauti kažkaip… Tą akimirką nelaiminga. Ir tai netikėtai sugadina tavo ramaus šeštadienio nuotaiką, sujaukia mintis, nors tik nusprendei greitai pasitikrinti feisbuką…
Tu neklausei, ką tavo pažįstami veikia šį vakarą, tačiau sužinojai ir tai sukėlė neigiamų emocijų: kažkiek pavydo, kažkiek pykčio, kažkiek net menkavertiškumo jausmo. Jeigu reikėtų šią situaciją perkelti į realybę, tai atrodytų maždaug taip: įsitaisei patogiai ant sofos, apsivilkusi jaukius naminius treningus, su puodeliu arbatos ir mėgstama knyga, bet staiga sugalvojai pažiūrėti, ką veikia keli tavo pažįstami, tad skubiai sėdai į taksi ir nulėkei į kelis klubus, kavines ir įdomesnių pažįstamų namus. Įkišai galvą į vienus namus, kuriuose vyko vakarėlis, ryžtingai pravėrei lankomiausio klubo duris trumpai apsižvalgyti, stabtelėjai žvilgtelėti į kelias kavinukes. Apsiuosčiusi vėl sėdai į taksi ir grįžai namo ant savo sofos.
Kokios mintys ir emocijos turėtų tave aplankyti grįžtant namo? Ar vis dar galvotum tik apie poilsį ir laiką sau, ar tavo mintys būtų dalinai okupuotos, nes analizuotum kitų gyvenimus? Realybėje mes tiesiog taip nesielgiame. Nusprendę likti namie, neskambiname visiems iš eilės draugams ir neklausinėjame jų, ką šie veikia ir ar jiems smagu, – būname su savimi ir tiesiog tuo mėgaujamės.
(Ne)tikro tobulumo paieškos
Domėjimasis kitų gyvenimu sujaukia dabartinio savojo gyvenimo psichologinę atmosferą. Leisdama maloniai laiką ir jausdamasi išties gerai, visada gali rasti, kas, atrodytų, jaučiasi ir laiką leidžia smagiau ir maloniau nei tu. Ir tada malonumo akimirka subliūkšta kažkokioje niekam nereikalingoje konkurencingoje kovoje. Tu kovoje dalyvauti net nežadėjai, tačiau pasijautei taip, tarsi ją būtum pralaimėjusi. Nuolat matydama kitų žmonių gyvenimo akimirkas nesąmoningai tuos gyvenimus imi lyginti su savuoju. Skirtumas tas, kad nuotraukose blogų akimirkų nepamatysi, o būdama viena ir žiūrėdama į save būni visokia. Todėl nesulyginamų dalykų ir akimirkų lyginimas sukelia klaidingų iliuzijų ir įperša neteisingų vertinimų, kurių išvengti gali kontroliuodama savo prisėdimus ir laiką prie telefono.
Įvertinimo ir pagyrimo anksčiau merginos kukliai ir kantriai laukdavo, į tai dėdavo nemažai pastangų. Dabar gauti dėmesio labai paprasta – užtenka gražios nuotraukos, kurią nesunkiai gali pasidaryti pati, ir viskas! Nepavyko – ištrynei, per daug marga – padarei nuotrauką juodai baltą, matyti vakarykščio išspausto spuogo dėmė ant veido – retušavai. Ir taip daro daugelis.
Vakar „gerai išėjusios“ nuotraukos vaizdas įpareigoja taip pat gerai atrodyti ir kitą dieną, tad tenka nuliūsti – vaikštant susivelia plaukai, matyti abi skruostų pusės (ta su spuogeliu – irgi) ir visą dieną nelaikysi įtraukusi pilvo. Visa tai yra normalu!
Mes jaučiamės laimingos, kai matydamos realius savo trūkumus juos sėkmingai koreguojame, – laimės suteikia vien pats procesas. Realus suvokimas, kad reikėtų padirbėti su savo pilvuku, nekelia tiek įtampos – tu imiesi veiklos ir kiekvieną savaitę pasimatavusi apimtis nudžiungi, nes tai darai dėl savęs, o ne norėdama įrodyti kitiems ir avansu už gerą nuotrauką. Pagrąžintų nuotraukų publikavimas dėl kitų įvertinimo („Gražuolė!“, „Na ir lieknumas!“) iškreipia savęs suvokimą ir atsitraukus nuo kompiuterio gali priversti nuliūsti, o siekimas pakartoti gyvai vakarykštį vaizdą – vargina.
Citata: Socialiniai tinklai tarsi verčia apsiauti kitus batus, o realybė liepia su jais eiti, bet tik su savais batais gali jaustis patogiai ir laiminga lėkti gyvenimo keliais.
(Ne)išsipildžiusi tobulų santykių svajonė
Socialiniai tinklai iš esmės pakeitė ir mūsų tarpusavio santykius bei jų suvokimą. Į pasimatymus einame jau daug ką vienas apie kitą žinodami, nebesame mįslė naujam partneriui, o ir pačios potencialaus kandidato draugų galime paklausinėti apie jį – tereikia jo draugų sąraše rasti bendrų bičiulių. Vienas apie kitą tam tikrą nuomonę būname susidarę iš anksto, tad susitikus reikia ne susipažinti, o ją tik patvirtinti arba paneigti.
Santykiams pažengus, labai dažnai artumo jausmui įsivyrauti sutrukdo telefonas – anksčiau neturėdami ką kalbėti jaunuoliai bandydavo rasti bendrų temų, o įsivyravus tylos pauzėms nejaukiai kiekvienas sau analizuodavo situaciją ir stengdavo ją kaip nors pakeisti. Kai šalia guli telefonas ir nėra ką pasakyti, žavingo kuklaus nejaukumo akimirkas pripildo frazė: „Palauk, man čia truputį parašė.“
Atsiranda klaidingas suvokimas, kad tinkamų partnerių pasirinkimas labai didelis, ir jiems keliama kartelė tampa labai aukšta, todėl, jei santykiai iškart nesiklosto taip, kaip norėtųsi, neįdėjus per daug pastangų lengvai persimetama prie kito kandidato. Susidaro užburtas ratas, kuriame veikia ydinga schema „ieškau – nepavyko – metu, ieškau – nepavyko – metu“, tik kažkur dingsta grandis „nuoširdžiai stengiuosi“.
Santykiams pažengus, socialiniuose tinkluose tyko dar vienas pavojus – čia nesunkiai atnaujinami ryšiai su buvusiais partneriais, o tai gali baigtis emocine ar fizine išdavyste. Sugalvojus vieną dieną paskambinti buvusiam draugui ar nuvykti jo aplankyti būtų keista ir nepriimtina, tačiau sekti jį feisbuke, parašyti jam ar tiesiog vis pasidomėti jo gyvenimu socialiniuose tinkluose yra tarsi visai normalu.
Domėjimasis buvusiųjų gyvenimu gimdo pavydą, o tai aptemdo esamus laimingus santykius. Negana to, žinojimas, kad esi matoma, gali skatinti ir pačiai norą sukelti pavydą kitiems. Noras atrodyti (bet nebūtinai būti) mylimam iškreipia pačios draugystės esmę. Gavusi puokštę nuo mylimojo mergina skuba įsiamžinti ir pasidalyti šia akimirka savo paskyroje, o grįžtamasis ryšys vaikinui, kuris įdėjo pastangų, lieka nebe toks svarbus. Tai sumenkina vaikiną, sumenkina jo pastangas, jis tampa tarsi ne merginos gyvenimo dalimi, o tik priemone.
Mergina užtrunka kelias sekundes, kad jam padėkotų, pusvalandį, kad padarytų gerą nuotrauką, ir dar pusę dienos skaitydama kitų komentarus jai. Ne dovanotos gėlės ir vaikinas tampa malonumo šaltiniu, o skambūs draugų komentarai ir žodžiai, kurie žymiai pranoksta tuos kelis kuklius mylimojo ištartus žodžius tarpdury.
Nors socialiniai tinklai – puiki komunikacijos priemonė, naudotis jais reikėtų saikingai ir atsakingai. Viešumas visada yra rizikingas, o laisvas laikas ne visuomet leidžiamas naudingai. Bendraudami netiesiogiai mes jaučiamės drąsesni, todėl greitai priprantame prie laisvesnio, labiau dviprasmiško bendravimo turinio, jį laikui bėgant nesunkiai perkeliame į realybę ir galiausiai suvulgarėjame.
Laisvesnis ir tiesmukesnis bendravimas, nuolatinis noras gauti daugiau dėmesio ir sulaukti stipresnės aplinkinių reakcijos skatina pateikti apie save vis daugiau, drastiškiau, įmantriau. Užkibti ant „dėmesio pritraukimo“ kabliuko labai paprasta – užtenka nusivilti sumažėjusiu populiarumu, ir vulgaresnė nuotrauka vėl tave grąžina į „topo viršūnę“. Nepraradusios vienos žaviausių puošmenų – kuklumo, būsite labiau įvertintos. Dėmesys galbūt ir nebus toks didelis, bet tikras ir nuoširdus. Gyventi realybėje ar iliuzijoje – renkamės mes patys.
Esate gražios ir laimingos net ir tada, kai niekas to jums nesako. Tikrų gėlių ir tikrų jums jausmų, mielosios.
