„Noriu būti dainininke“, – ši frazė nuskamba ne vienos merginos lūpose. Kai kam tai lieka tik svajone, kai kurios išdrįsta lipti į sceną ir labai nusivilia, kitoms, atrodo, žadamas žvaigždėtas dangus, tačiau net ryškiai šviečiančios žvaigždės kartais užgęsta, o kitoms šlovės pavydi visos. Kodėl vienoms pavyksta, o kitoms, deja, ne? Kur ir dėl kokių priežasčių suklumpama? Į dainininkės profesiją iš arti pažvelgti padės KAIA.
KAIA, kiek metų jau esi scenoje?
Profesionalioje scenoje esu nuo penkiolikos. Pradžia aš vadinu savo pirmąjį koncertą Vilniaus gyvos muzikos klube „Tamsta“. Nuo tada jau dvylika metų koncertuoju tikslingai ir planuotai.
Ar kalbant apie dainininko profesiją galioja taisyklė: pradėti niekada nėra per vėlu?
Manau, jog gyvenime apskritai nėra tokio dalyko kaip „per vėlu“. Dažnai mums tokį požiūrį suformuoja tėvai, aplinka, visuomenė, medija, bet iš tiesų viskas priklauso tik nuo noro ir ryžto. Man pačiai ne kartą yra tekę būti situacijoje, kai visi aplink sakė: gal jau metas pagalvoti apie „rimtą“ profesiją? Niekada tokių žodžių neklausiau. Žinojau, ką noriu daryti, ir kito kelio tiesiog nemačiau.
Kada ir kaip atsirado tavo sceninis vardas KAIA?
Prieš trejus metus, kai padariau trumpą pertrauką muzikinėje veikloje. Norėjau, kad karjera kažkur judėtų, bet tam reikėjo pakeisti savo įsitikinimus. Nusprendžiau vėl pradėti nuo nulio. Kurį laiką sąmoningai nekūriau, nustojau klausytis atlikėjų, kurių klausiau visą gyvenimą, įsileidau naują muziką ir naujus hobius. Ėmiau daug keliauti ir filmuoti savo pašėlusius nuotykius, pradėjau domėtis banglenčių kultūra. Su tomis bangomis kažkaip ir Havajų kultūra atsirado mano interesų lauke. „Kai“ havajiečių kalba reiškia „didelį vandenį“, „vandenyną“. Tai labai atspindi mano pasaulį, tad tiesiog prisegiau galūnę „a“.
Banglenčių kultūra. Kaip ją atradai? Kaip „kai“ atspindi tavąjį pasaulį?
Banglentes atradau Lietuvoje. Ilgą laiką kaip ir daugelis galvojau, jog Baltijos jūroje surfinti neįmanoma, kol vienais metais prisidėjau prie banglenčių festivalio „Surf Camp“ organizavimo. Tada ne tik pavyko pirmąsyk įšokti į bangas su lenta, bet ir artimiau pažinti šį sportą. O štai praėjusiais metais Maroke pagavau pirmąją savo bangą. Banglentininkai yra geri žmonės – nuoširdūs, kantrūs, visada pagelbstintys. Tai žmonės, kurie myli ir saugo gamtą, gerbia vandenį, jaučia pagarbą labai galingai stichijai. Maroke įsitikinau, jog tik būdamas visiškoje ramybėje ir jausdamas ryšį su vandenynu gali pagauti bangą. Ten nelieka vietos stresui, perfekcionizmui, vidiniam kritikui. Ten tik tu ir tavo banga. Esu apie tai parašiusi dainą „Waves“. Filmuojant klipą teko šokti į vandenį iš 15 metrų aukščio. Tuo metu, atrodo, viskas nutyla, nurimsta, kaip ir gyvenime prieš didelius žingsnius nebelieka jokios baimės. Man labai graži sąsaja tarp mano gyvenimo ir bangų, vandens. Jeigu jauti, jog aplink tave daug triukšmo, tiesiog būni akmenuku upėje ir leidi jam tave apiplaukti. Aš visada pailsiu ir pasikraunu šalia vandens, galbūt dėl to jį ir vadinu savo stichija.
O ką turėjai omeny sakydama „reikėjo pakeisti įsitikinimus“? Tam tikri įsitikinimai kišo koją siekti tolesnės karjeros?
Man tiesiog reikėjo priimti save kaip atlikėją ir kūrėją. Labai daug metų, veikiama išorinių veiksnių, praleidau manydama, jog nieko gero nebus, ir kad visi, kurie taip sako, yra teisūs. Visada šalia muzikos turėjau atsarginį planą, kokią nors papildomą veiklą, darbą – jie užimdavo daugiau laiko nei pati muzika. Tik išdrįsus iš gyvenimo po truputį eliminuoti visus planus B pavyksta įgyvendinti planą A. Taip ir man reikėjo padaryti. Kai tau dvidešimt su trupučiu, kai jau kuriesi ateitį be niekieno pagalbos, tai išties baugina. Sakoma: „jei tavo puodelis jau pilnas, nustok į jį pilti“ (angl. if your cup is full – stop pouring), taip ir man reikėjo viską „nusinulinti“, kad galėčiau pradėti kurti savo tikrovę nuo pradžių.
Viename interviu minėjai: „Nors dainavimas yra didelis malonumas, į tai žiūriu kaip į darbą, todėl turiu griežtą darbo etiką.“ Kokia ji?
Kartą vienas draugas man pasakė frazę, kuri įstrigo visam laikui: jeigu tu PRO, tai tu visur būsi PRO. Manau, jog visose srityse, kad ir kuo užsiimtum, visų pirmą turi būti profesionalus, t. y. į savo veiklą žiūrėti rimtai ir tuo pačiu atsipalaidavus mėgautis procesu. Savo koncertams, nesvarbu, kur jie vyktų – arenose, klubuose ar vakarėliuose, visada ruošiuosi vienodai atsakingai. Skiriu daug laiko programai surinkti, repeticijoms, niekada nedarau to, ką jau esu dariusi, vis išsikeliu sau naujų iššūkių. Tai rodo ne tik mano atsidavimą darbui, bet ir neleidžia nuobodžiauti. Visada susigalvoju sau papildomo darbo. Man labai svarbus ryšys su kitais mano industrijos atstovais. Tikiu, jog darniai dirbdami toje pačioje srityje žmonės gali pasiekti daug didesnių rezultatų nei kiekvienas atskirai. Labai vertinu santykius su kolegomis, įkvepiančiais žmonėmis. Negaištu laiko su tais, kurie skleidžia blogą energiją. Gyvenime ir versle, kad ir koks jis būtų, vienodai svarbu mokėti pasakyti ir „taip“, ir „ne“.
Dvi medalio pusės. Kokia tamsioji šios profesijos pusė?
Visai neseniai perskaičiau labai gerą knygą, joje autorius (beje, labai garsus tinklaraštininkas) pasakojo, kaip kadaise svajojo būti muzikantu, grodavo naktimis gitara ir įsivaizduodavo save koncertuojantį daugiatūkstantinėms minioms, sapnuodavo vakarėlius, prabangius namus, automobilius. Taip bėgo metai, o svajonė ir liko svajone. Kaip jis pats sako, taip atsitiko dėl to, kad jis labai norėjo tik vienos šito medalio pusės. Kai labai nori gyvenime ko nors pasiekti, turi susitaikyti su mintimi, jog teks priimti ne tik gražius ir viliojančius dalykus, bet ir visas kūrybines kančias, absoliučiai destruktyvią ir pagiežingą kritiką, nuolatinį pervargimą, finansinį nestabilumą, galimą nepasitikėjimą savo jėgomis ir dar daug kitų dalykų. Juos arba kasdien mokaisi nugalėti, arba leidi jiems tave stabdyti. Kai man tėvai ir seneliai baigus mokyklą sakydavo, jog pasirinkau labai sunkią specialybę, nesuprasdavau kodėl. Taigi faina. Bet būtent tuo ir skiriasi profesionalas nuo mėgėjo, kuriam dainavimas – tik hobis. Be abejonės, tai yra nuostabiausias kelias, kurį galėjau pasirinkti. Esu labai dėkinga už tai, kad galiu daryti būtent tai, kartu esu dėkinga už visas aukas bei kančias, kurios lydi šiame kelyje.
Gal gali pasidalyti kokia nors linksma istorija iš savo sceninio gyvenimo?
Neseniai su Leonu Somovu koncertavome Kopenhagoje. Dainuodama taip užsišokau su savo kilometriniais kablais, kad nikstelėjau koją ir vos nenukritau nuo scenos. Tai buvo vienas tų smagesnių kritimų, kai jau galvoji, kad krenti, bet: „ai ne, palauk, jauuuu, neeee dar ne, jau… ne, viskas gerai“ :D. O linksmiausia, kad tai vyko dainuojant eilutes iš „Sustoja Laikas (Meilė)“: „Man nebaisu kriiiisti, man nebaisu klyyyysti“ :D.
Gana dažnai manoma, kad scenos žmogus visada turi būti gerai nusiteikęs, linksmas, nors gal širdis tuo metu plyšta iš skausmo. Ar turi tokios patirties? Kaip susitvarkai?
Nesutinku, jog scenos žmogus visada turi būti linksmas. Pirmiausia, scenos žmogus yra žmogus. Jeigu dainuoji apie sudaužytą širdį, galbūt geriau, kad verktum scenoje, nei juoktumeisi. Nors… galima juk ir juoktis. Būna tokių momentų, kai dainuoji apie ką nors labai skaudaus, bet negali gadinti šventės kitiems. Man labiausiai padeda meditacija. Tai tapo mano kasdieniu įpročiu po labai nemalonaus įvykio ir, patikėkite manimi, tai puikiai sutvarko likusią dienos dalį. Išmoksti valdyti emocijas, paleisti dalykus, skaudžias patirtis, būti šiuo momentu ir tuo mėgautis. Tiesiog neleidžiu praėjusiems įvykiams daryti įtakos tam, kas vyksta šią minutę.
Apie kokį įvykį kalbi?
Sakykime, jog žmogus, kurį laikiau arčiausiai širdies, vieną dieną tapo visiškai nepažįstamu, tiesiog dingo. Nemačiau tikslo verkti ar liūdėti, tuščią vietą pakeičiau dar didesne ir nuoširdesne meile sau.
Iš pradžių dainavai su grupe „SEL“, vėliau pradėjai solinę karjerą. Kuo skiriasi šios dvi patirtys? Kokie pliusai ir minusai?
Dainavimas grupėje ir solo panašūs tuo, kad vis tiek turi padaryti savo darbo dalį, kad su likusiais kolegomis galėtumėte sukurti bendrą rezultatą, tad bet kuriuo atveju, visų pirma turi būti atsakingas už save. Svarbiausia man gyvenime yra ramybė ir balansas. Dėl šlovės ir pinigų žmonės gali daug padaryti, bet vienu ar kitu momentu visiems norisi tiesiog džiaugtis gyvenimu. Dabar aš tiesiog džiaugiuosi. Kiekviename žingsnyje atsiveria naujos galimybės. Šitas pasikeitimas, kaip ir kadaise prisijungimas prie grupės, buvo svarbūs ir labai reikalingi mano augimui, todėl matau tik pliusus.
Šiandien norinčių dalyvauti muzikiniuose projektuose labai daug. Tenka pastebėti, kad net ir labai talentingi žmonės po projekto užgęsta. Dalyvavai „Lietuvos balse“, sutikai jaunų žmonių. Kas atsitinka, kad šlovė pasibaigia greitai? Jie ko nors nepasveria ir neįvertina?
Viskas yra daug paprasčiau. Televizijos projektas yra tik įrankis. Manau, jog daugiausiai naudos gauna tie, kurie moka tuo įrankiu pasinaudoti. Kiekvienas prieš prisijungdamas prie projekto turi suprasti, kad telikas iš jų žvaigždės nepadarys. Projektas duoda matomumą, tave aprengia, sušukuoja, padažo, gauni vokalo pamokas iš profesionalų, ką jau kalbėti apie visą kitą bagažą, bet ką tu su visu tuo vėliau darysi, priklauso tik nuo tavęs. „Lietuvos balsas“ buvo viena įspūdingiausių patirčių mano gyvenime, tempai ir streso lygis ten labai užgrūdina, jeigu esi pakankamai brandus. Bet jei prieš tai to nesi patyręs, tai gali labai išgąsdinti. Manau, kad priežasčių, kodėl kai kurie „užgęsta“, yra daug. Net neabejoju, jog labai didelė dalis pasibaigus projektui sąmoningai pasirenka eiti kitu keliu, nes ten labai gerai pamato, kad šita profesija toli gražu nėra tokia glamūriška, kaip gali pasirodyti.
Scena tau jau savas pasaulis. Kokios šio pasaulio taisyklės?
Kaip ir bet kuriame kitame versle – nuoširdumas tam, ką darai, gebėjimas matyti galimybes ir jomis pasinaudoti bei embracing the struggle („kovok su sunkumais“) – tau turi patikti viskas, ką darai, ne tik rezultatas, bet ir procesas.
Įvardyk tris pagrindines savybes, kurių reikia norint šioje profesijoje pasiekti sėkmės.
Atkaklumas, ambicija ir noras būti geresniam nei vakar.
Profesionalus atlikėjas. Kiek talento, o kiek darbo?
Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, jog didžioji dalis šlovės priklauso nuo įdėto darbo. Talentas yra atspirties taškas, bet be darbo jis gali labai greitai išblėsti. Yra labai daug įvairių profesijų atstovų, kurie savo talentu stebino, nes buvo, pavyzdžiui, labai jauno amžiaus, kai pradėjo savo veiklą. Tačiau visi užaugame, o vienus talentus pakeičia kiti. Kaip atrasti savo vietą ir gebėti besikeičiant laikams, skoniams, tendencijoms ją išlaikyti – tikra meistrystė, reikalaujanti darbo, plataus požiūrio ir lankstumo.
Šiek tiek apie finansus. Kiek reikia koncertuoti Lietuvoje, norint finansiškai tvirtai atsistoti ant kojų?
Tai labai platus klausimas. Kiekvienam reikia skirtingo kiekio pinigų, kiekvieno honorarai skirtingi, kiekvienas turi surengti skirtingą skaičių koncertų. Man pinigai yra energija, o energijai patinka judėti. Galbūt todėl geriausi rezultatai būna tada, kai nustoji apie pinigus galvoti ir tiesiog paleidi. Koncentruotis reikia ne į pinigus, o į procesą, kuriuo turi mėgautis. Ne veltui sakoma: „Mylėk savo darbą ir tau nereikės dirbti nė vienos dienos.“ Niekada nesakiau, kad pinigai yra nesvarbu, juk su jais galima tiek daug gerų dalykų padaryti – suteikti savo šeimai komfortą, keliauti, padėti, jei kam nors iškyla bėda. Tačiau pinigai yra tiesiog vienas iš tavo darbo vaisių. Aš esu labai dėkinga už tai, kad turiu galimybę daryti tai, ką myliu labiausiai.
