Gintarė Krutinytė, socialinėse medijose atpažįstama kaip Gintarė Rugpjūtis – daug veikianti, rašanti ir nemenką savanorystės patirtį sukaupusi mergina. Nors Gintarė visais savo gyvenimo etapais buvo aktyvi, dabar mergina stengiasi nuolat save stebėti ir išsigryninti kelius, kuriais ji eina per gyvenimą.
O jų būta įvairių – nuo tolimų kelionių, atnešusių įsimintinus potyrius, iki savanoriavimo įkalinimo įstaigose, kurio metu Gintarė išmoko „treniruoti“ savo širdį pajausti daugiau. Daugeliui galėtų pasirodyti, kad akistata su įkalinimo įstaigoje esančiais nusikaltėliais gali atnešti slogias patirtis, tačiau ši savanorystė Gintarę ne prislėgė, bet paskatino įžvelgti žmogiškumą net pačiose sudėtingiausiose situacijose.
Šiandien, kai visame pasaulyje tebesiaučia koronaviruso pandemija, Gintarę nuotoliniu būdu kalbiname iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kuriose mergina gyvena kartu su savo vyru. Nors dabar Gintarė savo dienas leidžia už Atlanto, daugelis jos veiklų yra susijusios su gimtąja šalimi. Apie dabartines veiklas ir gyvenimo patirtį, kuriai ryžtųsi ne bet kas – savanorystę įkalinimo įstaigose – daugiau papasakos pati Gintarė.
Žinome, kad šiuo metu gyveni tarp Lietuvos ir Amerikos. Kokių tikslų vedama atsidūrei JAV ir ką šiuo metu ten veiki?
Amerikoje gimė ir užaugo mano vyras. Šiandien, kai visą pasaulį yra apėmusi pandemija ir visur galioja daugiau ar mažiau griežti suvaržymai, mūsų vienintelė galimybė būti kartu yra šioje Atlanto pusėje. Tačiau visos mano veiklos ir toliau sieja mane su Lietuva – tuo be galo džiaugiuosi. Niekada nesvajojau ištekėti už užsieniečio ir, juo labiau, išvažiuoti iš Lietuvos. Savo meilės istorija labai džiaugiuosi, bet nepametu ir meilės Lietuvai, tad sąmoningai renkuosi gyvenimą tarp dviejų šalių.
Esi nemažai savanoriavusi, tačiau viena įsimintiniausių patirčių – savanorystė įkalinimo įstaigose. Kas tave paskatino rinktis veiklą tokioje vietoje?
Tokio pobūdžio savanorystę pirmi pradėjo mano draugai. Iš pradžių, klausydamasi jų, pasakojančių apie savo apsilankymus įkalinimo įstaigose, – šiurpau. Ne todėl, kad tų apsilankymų metu įvykdavo kas nors blogo, o todėl, kad savo galvoje turėjau daug strereotipinių įsivaizdavimų tiek apie pačias įkalinimo įstaigas, tiek apie žmones, kurie praleidžia ten dalį ar visą likusį gyvenimą. Vis dėlto, draugai, kantriai atsakinėdami į mano klausimus „O tau nebaisu?“, tuos įsitikinimus pamažu pakeitė. Galiausiai, praėjus šiek tiek laiko, vieną rytą į galvą šovė mintis: „Reikia ir man pas juos eiti. Reikia eiti pas tuos, pas kuriuos neina beveik niekas“. Dabar jau aiškiai suprantu, kad labiausiai mano širdį tokiems susitikimams ruošė Bažnyčios bendruomenė, kurioje gavau progą išgyventi meilės esmę.
Ar iš tiesų keliaudavai į susitikimus su nusikaltėliais, kurie gyvens kalėjime iki gyvos galvos? Papasakok apie savo patirtį.
Pas žmones, kuriems paskelbtas nuosprendis kalėjime praleisti visą likusį gyvenimą, lankiausi tik vieną kartą. Būčiau lankiusis daugiau, bet buvo paskelbtas karantinas, o vėliau – mano asmeniniame gyvenime atsirado Amerika. Bet kuriuo atveju, eiti pas tokį sudėtingą nuosprendį gavusius žmones man buvo emociškai sudėtinga. Ką pasakyti tam, kuris (tikriausiai) niekada nebegaus galimybės gyventi tokio gyvenimo, kokį gyveni tu? Buvo sunku suvokti, ant ko turėtų būti pastatyta jų kiekvienos dienos viltis. Galiausiai, nuėjus ten, man nušvito galvoje: kad ir koks gyvenimas, jis yra geriau nei neturėti jokio. Laisvė ir džiaugsmas slypi ne mūsų išorėje, o viduje – ką jaučiame, ką išgyvename, kaip priimame realybę.
Daugelio nuomone, nusikaltėliai – moralės normas praradę beširdžiai, kuriems neegzistuoja žmogiškumas. Ar ši žmonių nuomonė teisinga?
Iš savo patirties galiu sakyti, kad neteisinga. Aš juos matau, kaip žmones, kurie savo gyvenime, dažniausiai vaikystėje, išgyveno mums sunkiai suvokiamas situacijas, kurių pasekoje nebemokėjo niekuo pasitikėti ir įtikėjo, kad jie pasaulyje – vieni, kad niekas nepadės, nepasirūpins. Matau juos, kaip žmones, kurie paprasčiausiai negavo tinkamo meilės pavyzdžio, kad ja patikėtų. Labiausiai regiu juos, kaip žmones, kurie savo gyvenime, kaip ir mes visi, padarė klaidų. Tik jų klaidų mastai kur kas didesni nei mūsiškių. Tačiau, žiūrėdama į juos, aš puikiai suprantu, kad jei mano gyvenimas būtų klostęsis kitaip, jei aš būčiau užaugusi girdėdama visai kitokius žodžius nei girdėjau ir matydama visai kitokius vaizdus nei mačiau, negaliu būti iki galo tikra, kad nebūčiau buvusi jų vietoje. Ir nors neteisinu nei vieno iš jų nusikaltimų ir manau, kad už savo veiksmus privalome nešti atsakomybę, tikiu, kad visi gimstame ir, iš esmės, esame geri, o augdami mokomės elgesio taisyklių. Gaila, bet kai kurie iš mūsų augame matydami labai prastus pavyzdžius, kuriuos vėliau ištrinti iš atminties yra be galo sunku.
Kuo tau ši savanorystės patirtis buvo ypatinga?
Ši savanorystė padėjo man matyti ne kalinius, o žmones, kurie šiuo metu yra įkalinimo įstaigoje. Man atrodo,
kad yra labai svarbu neapibendrinti žmonių vienu žodžiu: „kalinys“, „nusikaltėlis“ ar „vagis“, nematyti juose vien nusikaltimo, kuris padarytas. Atsimenu, vieną dieną, grįžusi namo iš įkalinimo įstaigos, pagauta smalsumo pradėjau „googlinti” ieškodama, ką tie vyrukai, pas kuriuos lankėmės, yra „prisidirbę”. Tai buvo kraupūs ir nepateisinami dalykai… Kitą kartą man buvo sudėtinga pas juos eiti mylinčia širdimi – prieš akis vis iškildavo siaubingi nusikaltimų vaizdiniai. Ši akistata treniravo mano širdį matyti daugiau ir suprasti, kad mes visi, visų pirma, esame žmonės. Mūsų visų gyvenimo keliai yra skirtingi ir kai kurie į šią akimirką atėjo ypač sunkiais. Tačiau, prisiimdami visą atsakomybę už padarytus veiksmus, už pasakytus žodžius, žmonės turi turėti galimybę mokytis ir keistis.
Šiuo metu savanoriauji nuotoliniu būdu. Papasakok apie šią praktiką, kuo ji skiriasi?
Savanoriaujant man labai svarbu gyvas kontaktas. Matyti, kas žmogui šiandien trukdo būti stipriu, pabūti su juo, išgyventi kartu su juo tą silpumo akimirką. Tai mane „įžemina“. Kai daug visko veikiame, lekiame, siekiame, akys pakyla kažkur aukščiau, ir jau, žiūrėk, prasilenkiant su benamystę išgyvenančiu žmogumi, nebepasižiūrime jam į akis. Tokia santykio savanorystė man yra pati prasmingiausia. Manau, kad nėra nieko brangiau, nei žmogus – žmogui, todėl savanoriavimas nuotoliniu būdu man yra sudėtingas. Jis suteikia man džiaugsmą ir prasmingumo jausmą, bet manęs neišpildo. Jaučiuosi sukurta būti reikalinga kitam, būti šalia. Apkabinti tą, kurio, dėl jo kvapo, išvaizdos ar dėl baimės, niekas neapkabina. Tos akimirkos ir yra mano gyvenimas.
Šiek tiek nukrypkime nuo savanorystės temos. Savo „Instagram“ paskyroje @ruqpjutis daliniesi įvairiais išgyvenimais, palieti santykių, savęs pažinimo, savivertės temas. Ar stengiesi tave sekančius žmones įkvėpti, o, galbūt, tiesiog daliniesi patirtimis be jokio konkretaus tikslo?
Su socialiniais tinklais turiu labai įdomų santykį. Nežaidžiu algoritmų žaidimo, „Intagram” rašau tik tada, kai įvyksta kažkoks atradimas, išgyvenimas ar gimsta tekstas, kurio, jaučiu, kad negalima pasilikti tik sau. Būna dienų, savaičių ir mėnesių, kai ten nesidalinu niekuo – noriu būti laisva ir savo kūrybiškumo ar atradimų neįspausti į „reikia“. Jaučiu, kad, tokiu atveju, mano kūrybiškumui kur kas sunkiau egzistuoti. Socialiniuose tinkluose nesu išsikėlusi tikslo žmones įkvėpti konkretiems dalykams. Manau, kad kiekvieną tekstą ir kiekvieną nuotrauką mes matome ir suprantame skirtingai. Turiu didžiulį norą dalintis, mano subjektyvia nuomone, gražiais dalykais. Kai jie ką nors įkvepia – tai tampa nepamainoma motyvacija ir man pačiai. Todėl toliau dalinuosi tuo, kaip pasaulį matau aš.
Neužsisėdi vienoje vietoje, dažnai keliauji, tyrinėji naujas vietas. Ar visuomet buvai aktyvaus gyvenimo šalininkė, nemėgai rutinos, nuobodulio?
Taip. Visada mėgau veiksmą. Labiausiai gyva jaučiuosi būdama tarp žmonių ir galėdama jiems padėti. Bet dabar jau suprantu, kad save reikia saugoti: per dideli darbų ir veiklų krūviai galiausiai gali „suvalgyti” visą džiaugsmą. Dabar savo veiklose visada ieškau balanso tarp aktyvumo ir poilsio.
