Tai, kad tikra draugystė gali įkvėpti nuostabiems projektams, gali patvirtinti grafikos dizainerė Rasa Makaraitytė ir fotografė Aira Sesartytė. Prieš daugelį metų, susitikusios mokyklos suole, Rasa su Aira kaipmat pajuto stiprų abipusį ryšį, sujungusį dvi kūrybingas sielas. Merginos kartu baigė mokyklą, įstojo į greta vienas kito esančius universitetus, o po kiek laiko vienu ir tuo pačiu metu apsigyveno Italijos sostinėje Romoje, kurioje patirtus nuotykius pamena iki šiol.
Kūrybingas merginas dar labiau suartino karantino laikotarpiu kilusi idėja įkurti internetinę platformą „Lt_artista“, kuri skirta supažindinti tautiečius ir kitataučius su Lietuvos meno atstovais bei jų darbais. Suvienijusios jėgas Rasa ir Aira sukūrė mūsų šalyje analogų neturinčią „Instagram“ paskyrą, kurioje pristatomi Lietuvos menininkai bei jų kūriniai. Daugybės padėkų už dalinimąsi kūriniais sulaukusios draugės šį projektą ketina vystyti ir toliau, o tai, kad jas jungia neblėstanti meilė menui ir tvirta vienybė, neleidžia suabejoti šio projekto ateitimi. Su Rasa ir Aira kalbamės ne tik apie „Lt_artista“ platformos įkūrimą, bet ir apie daugybę metų trunkančios draugystės su „meniškais“ prieskoniais ypatybes.
Rasa – architektės išsilavinimą įgijusi menininkė, šiuo metu atrandanti save kaip grafikos dizainerė – iliustratorė.
Rasa, esi jaunoji menininkė, studijavusi architektūrą, o šiuo metu dirbi grafikos dizainere – iliustratore. Kaip tavo gyvenime atsirado grafikos dizainas ir kodėl nepasirinkai architektės kelio?
Dažnai manęs šio klausimo paklausia ir draugai, tačiau niekada nežinau, kaip tinkamai į jį atsakyti. Man niekada nepatiko apsistoti tik ties viena veikla. Pavyzdžiui, paauglystėje fortepijoną išmainiau į molbertą su teptukais. Pasirinkau studijuoti architektūrą, nes tai man tai atrodė ypatinga profesija. Vis dėlto, baigusi architektūrą išvykau į Romą ir ten susipažinau su daugybe grafikos dizainerių, iliustratorių bei žmonių iš reklamos srities. Man taip patiko tai, ką jie darė, viskas atrodė taip artima, kad nusprendžiau, jog ir aš noriu pažinti tą spalvingą dizaino, iliustracijų ir reklamos pasaulį. Tad šiandien esu grafikos dizainerė, bet gal po dešimt metų būsiu astronautė… Kas čia žino (juokiasi)?
Žinau, jog Aira – tavo sena draugė. Kaip susipažinote ir kiek metų bendraujate?
Mūsų draugystė – spalvinga bei kupina įsimintinų akimirkų. Mokėmės vienoje mokykloje. Kartą mus auklėtoja pasodino į bendrą suolą. Taip tapome suolo draugėmis, kurios negalėjo nustoti plepėti viena su kita. Baigus mokyklą draugystė tęsėsi toliau. Studijų metais kone kiekvieną dieną po paskaitų susitikdavome kavinėje. Vėliau mūsų keliai susikirto Romoje. O po kelerių metų ir vėl sekė įdomus draugystės etapas – nors gyvenome skirtingose šalyse, toli viena nuo kitos, bet išlaikėme ryšį kartais susimatydamos ir susiskambindamos telefonu. Tad nesvarbu, ką gyvenime beveiktume, kur bebūtume – esame geriausios draugės jau 15 metų!
Kuo jūs su Aira viena kitą papildote?
Man atrodo, kad ji turi viską, ko neturiu aš. Aš, prisipažinsiu, kartais mėgstu „paskraidyti padebesiais”, o Aira mane sugrąžina ant žemės. Žaviuosi Airos požiūriu į gyvenimą bei originaliomis idėjomis. Taip pat mane iki šiol žavi jos humoro jausmas. Aira yra įkvepianti, palaikanti ir mylinti draugė. Abi paverkiame, kai jaučiamės blogai ir abi pasijuokiame, kai viskas klostosi gerai. Manau, kad mus artimas daro tai, jog palaikome viena kitos svajones. Kartais atrodo, kad būnant kartu mes galime nuversti kalnus!
Minėjai, kad baigusi studijas iškeliavai į autentika alsuojantį Italijos miestą – Romą. Kaip keliai tave nuvedė tenais?
Iš karto po architektūros studijų bakalauro darbo pristatymo nusipirkau bilietą į Romą viena kryptimi. Pamenu, buvo karšta birželio diena, mano rankiniame lagamine buvo vos kelios vasarinės suknelės. Prieš išvažiuojant į oro uostą pasakiau mamai, kad grįšiu po dviejų savaičių. Vis dėlto, po dviejų savaičių namo negrįžau. Tas magiškas miestas mane pavergė savo spalvomis, vaizdais, garsais ir kvapais, todėl nusprendžiau pasilikti ilgiau ir ten pragyvenau… beveik šešerius metus. Jaučiau, kad man reikėjo pagyventi svečioje šalyje, susipažinti su kita kultūra, išmokti naują kalbą, suburti bendraminčių draugų ratą. Kadangi gyvenau Romoje gana ilgą laikotarpį, man teko pakeisti ne vieną darbą. Darbų spektras gyvenant Italijoje buvo platus – nuo baristos iki grafikos dizainerės žurnaluose.
Žinau, kad tuomet, kai gyvenai Romoje, prie tavęs prisijungė ir Aira. Dvi kūrybiškos sielos draugės viename meniškiausių miestų pasaulyje… Papasakok, ką ten nuveikėte dviese?
Man iki šiol nesuprantama, kaip taip atsitiko, kad mums pavyko kartu ten pagyventi. Atrodo, taip dažniausiai būna tik filmuose. Kartu mes nuveikėme be galo daug – aplankėme žymias kultūrines vietas, dalyvavome įvairiose parodų atidarymuose, lankydavomės įdomiuose renginiuose, gardžiavomės itališkos virtuvės šedevrai: makaronais, picomis, ledais… Žodžiu, mėgavomės viskuo, ką mums galėjo suteikti nuostabioji Italija. Taip pat ten užsiėmėme kūrybine veikla, kaipgi be to? (šypsosi)
Iš Romos grįžai gyventi į Vilnių. Praėjusiais metais prasidėjusi koronaviruso krizė stipriai paveikė meno atstovus. Tai jus su Aira inspiravo sukurti „Instagram“ platformą „Lt_artista“. Kaip jums gimė ši idėja?
Iš tiesų, karantinas mus visus labai paveikė. Buvo baisu girdėti, kad daugelis žmonių dėl koronaviruso krizės prarado darbus, turėjo atsisakyti nebaigtų projektų. Pamenu rytą, kuomet susiskambinome su Aira ir kalbėjomės apie koronavirusą ir jo sukeltus padarinius. Tuomet sinchroniškai išsirutuliojo mintis, kad apie Lietuvos jaunuosius menininkus, o ypač koronaviruso akivaizdoje, niekas garsiai nekalba. Net ir prieš šią precedento neturinčią krizę Lietuvos menininkams nebuvo suteikiama pakankamai dėmesio Supratome, kad norime šiuo klausimu jiems pagelbėti.
Kodėl idėjos realizavimui pasirinkote būtent „Instagram“ kanalą?
Ši platforma pasirodė esanti lengviausias būdas greičiausiai sulaukti žmonių dėmesio. „Instagram“ platforma naudojasi daugybė menininkų, kurie dalinasi savo darbų nuotraukomis, vaizdo įrašais. Taip pat šiame socialiniame tinkle yra daugybė jaunų žmonių, kuriems įdomu pasižvalgyti, ką veikia kitas menininkas. Regis, ši platforma mūsų bendram projektui tikrai pasitarnavo – „Lt_artista“ susidomėjo nemažai žmonių. Manau, kad mums pasisekė ir dėl to, kad karantino metu daug žmonių leido laiką su telefonu rankose.
Šiandien „Lt_artista“ platformoje galime išvysti dešimtis Lietuvos kūrėjų darbų – paveikslų, fotografijų, juvelyrikos dirbinių ir panašiai. Kaip kartu su Aira vykdote kūrėjų paiešką, o gal jie patys jus atranda?
Pradėjome nuo visiško nulio: abi įjungėme „menininkų paieškos radarus” ir siuntėme laiškus bei žinutes įvairiausiems dailininkams, fotografams, šokėjams, rašytojams ir t. t. Ieškodamos talentų ir pačios labai daug ko išmokome apie tai, kas vyksta Lietuvos meno pasaulyje. Šiandien jau ir patys menininkai mus susiranda ir noriai dalyvauja iniciatyvoje.
Įrašų prierašus lietuvių kalba dažniausiai papildote angliškais prierašais. Ar tai darote dėl siekio, kad apie lietuvių kūrėjus sužinotų kuo daugiau žmonių iš viso pasaulio?
Žinoma! Būtent „Instagram“ dėka galime padaryti taip, kad „Lt_artista“ įrašai būtų matomi skirtinguose pasaulio kampeliuose. Nemanau, jog reikia apsiriboti viena kalba ir limituoti projekto sklaidos galimybes.
Kokie yra jūsų tolimesni planai su „Lt_artista“ platforma?
Ateityje nenorime apsiriboti vien tik socialinės medijos paskyros administravimu. Karantinui pasibaigus, norime pradėti su menininkais bendrauti gyvai. Ateities planų yra daug, bet, manau, geriausia juos laikyti paslaptyje tam, kad planai sėkmingai realizuotųsi.
Aira – menotyros studijas baigusi fotografė, kuri domisi daugeliu meno šakų.
Aira, esi fotografė. Ar fotografija – vienintelė meno šaka, kuri tave žavi? Galbūt tave domina ir kitos meno sritys?
Mane labiausiai žavi meno šakos, kurios tiesiogiai yra susijusios su žmogumi. Dabartinė mano kultivuojama meno šaka – portretų fotografija – puikiai padeda pajausti žmogų, leisti jam atsiskleisti. Taip pat labai mėgstu šokį, video meną, muziką. Visose šiose meno srityse dominuoja žmogus – jo judesys, balsas, atvaizdas.
Kuo fotografės darbas tau labiausiai patinka?
Labiausiai patinka fotografuoti žmones. Nesvarbu, ar tai būtų krikštynos, asmeninė fotosesija, ar vedybų metinės – man patinka būti šventės sūkuryje, bėgioti paskui vaikus su fotoaparatu ir „gaudyti“ jų šypsenas, taip pat bendrauti akis į akį su fotografuojamu žmogumi asmeninėje fotosesijoje. Mano, kaip fotografės, kūrybinis variklis yra pamatyti ir atvaizduoti „tikrąjį aš“, analizuoti tiek patį fotografuojamąjį, tiek save, taip pat kartu kurti atsiminimus, džiuginsiančius visą gyvenimą.
Tavo profesinė veikla – viena tų, kurią palietė koronaviruso krizė. Kaip pandemija pakoregavo tavo gyvenimą?
Prasidėjus pandemijai buvo atšauktos visos fotosesijos, daugelis jų buvo perkeltos net kelis kartus. Karantino pradžioje net apsidžiaugiau, nes atsirado laiko užmirštoms senoms fotosesijų nuotraukoms sutvarkyti. Kai archyve nebeliko ką tvarkyti, pasidarė liūdna. Visą laiką stengiuosi turėti planą „B“, tad ir karantino metu radau darbo iš namų kompiuteriu. Daugiau laiko leidau gamtoje, pradėjau bėgioti, nusprendžiau užsiauginti pirmąjį savo daržą šiltnamyje.
Pandemijos laikotarpiu kartu su Rasa įkūrėte platformą „Lt_artista“. Ar šios platformos įkūrimą paskatino tavo pačios asmeninė patirtis, kad prasidėjus koronavirusui netekai galimybės savęs realizuoti?
Prasidėjusi pandemija įrodė, kad menui reikia ne tik savirealizacijos, bet ir žiūrovo. Vien kurti neužtenka, norisi ir dalintis savo menu su kitais. „Lt_artista“ tapo puikia erdve dalintis su žmonėmis menininkų darbais, plėsti akiratį tiek mums pačioms, tiek ir „Lt_artista“ sekėjams.
Kaip kartu su Rasa pasidalinate platformos „Lt_artista“ kūrimo darbais – galbūt viena atsakinga už menininkų paiešką, kita – už vizualinį platformos įvaizdį, tekstus ir panašiai?
Tik sugalvojusios sukurti „Lt_artista“ gyvenome pačia idėja, tad nelabai galvojome apie konkrečias detales. Dabar jau turime nusistovėjusią projekto vystymo tvarką, tiesa, ji nėra griežta. Rasa yra atsakinga už „Instagram“ vizualus ir tekstus, ji verčia juos į ir iš anglų kalbos, nes ją geriau moka. Na, o aš viską susisteminu, atsakau į elektroninius laiškus ir palaikau bendrą tvarką „Instagram“ platformoje.
Be šio projekto vystymo, taip pat turite ir savo asmeninį bei profesinį gyvenimus. Kaip atrandate laiko „Lt_artista“ platformos vystymui?
Abi dirbame, tad laiko „Lt_artista“ skiriame tada, kai esame laisvos nuo pagrindinių darbų. Kartais yra tikrai sunku jo atrasti, be to, šis projektas reikalauja atidumo ir kruopštumo, tad nesinori darbus, susijusius su „Lt_artista“, atlikti skubomis.
Kaip šiuo metu vertini „Lt_artista“ platformą? Kur jai dar yra augti, tobulėti?
Augti ir tobulėti visuomet yra kur. Norime pasiekti daugiau auditorijos, norime, kad mumis domėtųsi ne tik menininkai ar menu besidomintys žmonės, bet ir plačioji visuomenė. Pasibaigus karantinui norime lankyti parodas, galerijas, renginius, susitikti su menininkais ir gyvai kalbėtis su jais bei išsiaiškinti, kokie yra jų lūkesčiai, norai, ambicijos. Norėtųsi augti ta linkme, kuri būtų naudinga ir įdomi tiek menininkams, tiek ir mūsų sekėjams.
Su Rasa, regis, esate labai panašios, jus traukia panašūs dalykai ir, svarbiausia – meilė menui. Jūsų galvose, ko gero, verda daugybė kūrybiškų idėjų. Kaip jums pavyksta sėkmingai išsigryninti idėjas, surasti bendrą kompromisą?
Esame labai panašios, bet, žinoma, turime ir skirtumų. Abi esame idėjų generatorės. Galime valandų valandas kalbėtis apie visiškai nerealius dalykus, kurti verslo planus, tačiau pasvajojusios pradedame toliau svajoti… Išsigryninti idėjas mums padeda aiškus, nuoseklus ir detalizuotas išsiaiškinimas, kaip kiekviena iš mūsų įsivaizduojame idėjos realizavimą. Na, o toliau reikia nuosekliai dirbti. Ši dalis sudėtingesnė – dalintis su žmonėmis žiniomis apie menininkus bei jų kūrybą yra labiau administracinis, socialinių medijų žinių reikalaujantis, darbas nei kūrybinis procesas.
Kokius kelis įsimintiniausius prisiminimus su Rasa galėtum papasakoti?
Atsiminimų tikrai daug, nes, kaip žinia, esame geriausios draugės nuo mokyklos laikų. Studijų laikais studijavome šalia viena kitos – Rasa archtektūrą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, o aš menotyrą Vytauto Didžiojo universitete. Italijai tapus Rasos namais, vis atvykdavau pas ją, o ji pas mane į Lietuvą. Rasa man yra mano tiltas į meno pasaulį. Jos visa šeima menininkai, aš su menu, prieš pažintį su Rasa, neturėjau nieko bendro. Tai ji per pertraukas mokyklos koridoriuje man davė paklausyti „Radiohead“, „Massive Attack“, ar Sergio Mendes (šypsosi). Manau, jei ne draugystė su Rasa, daug šansų, kad būčiau pasukusi visai kitokiu gyvenimo keliu.
Galbūt jūsų planuose su Rasa – ne tik „Lt_artista“ platformos sklaida, o ir kiti planai, susiję su menu?
Neįvardinčiau to konkrečiais planais, tačiau norėtume, kaip ir anksčiau pokalbyje minėjome, kad „Lt_artista“ iš virtualaus gyvenimo būtų perkeltas į realybę. Nenorime apsiriboti vien socialinio tinklo kuravimu – būtų šaunu, jog su mūsų idėja susipažintų kuo daugiau žmonių. Šio projekto tikslas yra supažindinti ir skatinti lietuvius bei užsieniečius domėtis lietuvišku menu, plėsti jų kultūrinį akiratį. Tad mūsų tikslas yra neapsistoti tik ties talentingų menininkų darbų publikavimu „Instagram“, bet taip pat užsiimti ir papildoma veikla – renginiais, parodomis ir panašiai. Konkretaus veiksmų plano dar nežinome, paprasčiausiai pradėsime nuo susitikimų su menininkais, gyvo bendradarbiavimo, o tuomet žiūrėsime, kur tai nuves.
