Prieš penkerius metus internete ieškodama studijų krypties iš tolimosios Zimbabvės kilusi Fallon Manhanga aptiko Kauno Technologijos universitetą.
Niekuomet nepagalvojusi apie gyvenimą Lietuvoje ir net įsivaizdavusi, kur žemėlapyje galėtų būti Kauno miestas, drąsi mergina susikrovė lagaminus ir į laikinąją sostinę atvyko studijuoti statybos inžinerijos bakalauro studijų. Ir nors Kaunas jau spėjo užkariauti Fallon širdį, merginą lygiai taip pat žavi ir Vilnius, kuriame sumani zimbabvietė siekia profesinių aukštumų. Programinės įrangos įmonėje sostinėje dirbanti Fallon mūsų šalyje regi ateities profesinę perspektyvą ir kol kas neturi planų grįžti į gimtinę. Šiandien jaukų pokalbį su Zimbabvėje likusia šeima jai atstoja vaizdo pokalbis internetu, kurio metu ji ir sužino, kas vyksta jos gimtinėje už šimtų tūkstančių kilometrų. Ar Fallon neapima nostalgija tolimajai Afrikai?
Tavo kelias Lietuvoje prasidėjo nuo studijų Kaune, ten baigei statybos inžinerijos bakalauro studijas. Kaip tau sekėsi studijuoti?
Aš Kauno Technologijos universitete įgijau bakalauro ir magistro laipsnius. Dabar ten pat bandau įgyti ir daktaro laipsnį. Tad galima teigti, kad šis universitetas yra tapęs mano antraisiais namais (šypsosi). Kalbant apie pačią studijų kokybę, dėstytojai ir profesoriai universitete – tiesiog puikūs, iš jų galima nemažai ko pasimokyti. Ypač esu dėkinga už suteiktas žinias savo doktorantūros vadovui, kadangi jis apie statybos inžinerijos sritį išmano labai daug. Būtent jis man padėjo šioje srityje pasiekti nemenką pažangą ir tikiu, kad dar daug naudingų žinių pasisemsiu iš jo ateityje. Na, o pačios studijos man patiko tuo, kad jose teko atlikti nemažai praktikos. Manau, kad visada naudinga turimas žinias pritaikyti praktiškai, nes šiais laikais visą teorinę medžiagą galima surasti internete vos keliais kompiuterio klaviatūros paspaudimais. Praktinės žinios, įgytos studijų metu, labai praverčia ir siekiant karjeros aukštumų darbovietėje.
Baigusi studijas nusprendei likti Lietuvoje ir įsidarbinti programinės įrangos įmonėje „Whatagraph“ Vilniuje. Kodėl likai čia, o neiškeliavai į, pavyzdžiui, kitą Europos šalį?
Šiek tiek atsuksiu laiką atgal. Studijų metais Kaune gana ilgai mokiau anglų kalbos vaikus ir suaugusiuosius privačioje kalbų mokykloje. Ten dirbdama bendravau su lietuvių bendruomene, geriau pažinau lietuvius, jų būdą, taip pat ir kalbą. Ši veikla man padėjo integruotis į šios šalies kasdienybę ir, galiu teigti, padėjo labai tvirtą pamatą gyvenimui čia. Na, o pati pirmoji mano darbovietė, iš tiesų, buvo telemarketingo paslaugas teikianti įmonė, kurioje įgijau nemažai patirties. Tik vėliau nusprendžiau pereiti į pardavimų sferą, būtent todėl ir įsidarbinau „Whatagraph“ įmonėje. „Whatagraph“ daug mokiausi iš savo vyresniųjų kolegų bei vadovų. O jei kalbėtume apie tolimesnį gyvenimą Lietuvoje – kol kas tikrai planuoju čia likti. Čia pakankamai ramu, žmonės šilti, draugiški, regiu ir galimybę kilti karjeros laiptais. Šiais laikais užsieniečiams apstu galimybių įsitvirtinti Lietuvoje, o darbo galima rasti įvairiose srityse.
Esi kilusi iš šonų genties, kuri tikriausiai turi savitas tradicijas. Ar jos labai skiriasi nuo lietuviškųjų?
Nors mūsų genties tradicijos iš tiesų kitokios, lyginant Lietuvą ir Zimbabvę galima atrasti ir gana panašių dalykų. Pavyzdžiui, aš esu krikščionė, todėl mano gimtojoje šalyje galima rasti bažnyčių, kurių yra ir Lietuvoje. Mūsų tradicinės šventės, nors ir ne visos, taip pat yra gana panašios. Turėčiau paminėti, kad mūsų gentis yra šiek tiek labiau nutolusi nuo savo senųjų kultūros tradicijų. Pastaruoju metu jos, deja, nebėra tokios gyvos kaip anksčiau. Dėl tokios stiprios Vakarų pasaulio įtakos mūsų kultūra pamažu nyksta. Pasikeitė visa šeimos dinamika, vaikai išsibarstė po pasaulį, ėmė dirbti nebe vienas, o abu tėvai, žmonėms teko prisitaikyti. Ilgainiui sumažėjo ir tradicinės šonų šeimos narių skaičius – anksčiau buvo įprasta gyventi labai didelėse šeimose, o šiandien jauni žmonės kuria nedideles, dažniausiai dviejų, o kartais net vieno vaiko susilaukiančias šeimas. Mes, šonų genties atstovai, šiandien į pasaulį žvelgiame kur kas šiuolaikiškiau nei mūsų tėvynainiai, prieš, pavyzdžiui, dvidešimt metų.
Kaip Zimbabvėje gyvena tavo bendraamžiai? Kur dažniausiai mokosi ar dirba, ar turi galimybių save realizuoti?
Mano žinios gali būti kiek pasenusios. Aš į gimtinę nebuvau grįžusi jau penkerius metus. Vis dėlto, galiu pasidalinti keliomis įžvalgomis. Pirmas skirtumas, kuris šauna į galvą, yra tai, kad Zimbabvės ir Lietuvos švietimo sistemos kardinaliai skiriasi. Lietuvoje jaunuolis gali eiti į valstybinę mokyklą ir nejusti tokio didžiulio atotrūkio su asmeniu, kuris lanko privačią mokyklą. Zimbabvėje viskas kitaip. Mokymasis privačioje mokykloje gali suteikti jaunuoliui kur kas daugiau žinių, kurios pagelbės tolimesnėje profesinėje veikloje. Na, o mokymasis valstybinėje mokykloje tikrai neatneš tiek daug teigiamų dalykų. Tad, jei tėvai nori savo vaikui suteikti gerą išsilavinimą, jie privalo būti pasirengę išleisti kelis tūkstančius dolerių per metus vaiko mokslams. O, kalbant apie vyresnį jaunimą, pavyzdžiui, mano bendraamžius, galiu patvirtinti, kad daugelis jaunuolių, gyvenančių Zimbabvėje, yra sumanūs ir išsilavinę. Tiesa, nors daug jaunų žmonių mano gimtinėje įstoja į universitetus, darbo rinka šioje šalyje nėra draugiška. Būtent todėl iš Zimbabvės emigruoja tiek daug jaunų žmonių. Turiu atkreipti dėmesį, kad mano gimtojoje šalyje taip pat labai ryški takoskyra tarp turtingųjų ir ne tokių pasiturinčių. O tai, mano nuomone, yra labai neteisinga.
O ką manai apie lietuvius? Ar jie tolerantiški žmonės? Kaip jie tave priima?
Na, žmonės Lietuvoje nėra tokie visuomet besišypsantys, kaip Zimbabvėje. Vis dėlto, aš pastebėjau, kad kai tik lietuvį tenka geriau pažinti, galima išvysti visai kitokią jo pusę. Ką tai reiškia man, kaip užsienietei? Jei noriu, kad mane priimtų, privalau imtis tam tikrų veiksmų. Dažniausiai stengiuosi palaikyti pokalbį su čia gyvenančiais lietuvių kalba (ypač parduotuvėse ir prekybos centruose). Na, o vertinant bendrai, man Lietuvoje labai patinka, nes ši šalis yra savotiškas intravertų prieglobstis (šypsosi). Nesu visiška intravertė, bet nemanau, kad galiu save identifikuoti kaip ekstravertę. Taip pat turiu paminėti, kad tarp Lietuvos miestuose gyvenančių žmonių regiu nemažai skirtumų. Pastebėjau, kad Vilniuje gyvenantys žmonės yra optimistiškesni, greičiau atsiveriantys, galbūt dėl to, kad čia jau kurį laiką vyrauja tarptautiškesnė bendruomenė. Kaip bebūtų, mano širdis priklauso Kaunui – miestui, kuriame mokiausi.
Tikriausiai gyvendama Lietuvoje sulauki daug komplimentų?
Tam tikra prasme taip. Retkarčiais sulaukiu komplimentų, kuriuos visada malonu išgirsti, ypač, kuomet gražius žodžius taria vyresnės kartos atstovai. Mane porą kartų buvo sustabdžiusios senyvo amžiaus moterys ir sakydavo kažką panašaus į „labai graži“. Tai visada priverčia mane nusišypsoti. Kartais komplimentų pasako įvairiausi praeiviai, tačiau labai dažnai kartu su komplimentais mane bando pakalbinti, pasiteirauti iš kur esu kilusi, ką veikiu šioje šalyje. Nors aš stengiuosi atsakyti į jų klausimus, tačiau kartais man tai tampa gana sudėtinga. Tiesa, kartais sulaukiu ir ne pačių maloniausių žvilgsnių – kai kurie žmonės paprasčiausiai yra linkę į mane spoksoti. Kaip bebūtų, per penkis gyvenimo čia metus labai pripratau prie žmonių žvilgsnių ir tokių spoksančiųjų beveik nebepastebiu.
