Žurnalas „Stilius“ kiekvieną savaitę Lietuvoje žinomiems žmonėms užduoda trumpus, tačiau intriguojančius klausimus. Šį kartą jie kalbino dainininkę Eglę Jakštytę (32 m.)
– Jūsų diena neprasideda be…
– Aš save vadinčiau ryto žmogumi, todėl mėgstu, kad mano rytai būtų kiek įmanoma lėtesni. Jie dažniausiai prasideda nuo tinkamų minčių, nepraleidžiu ir skaniai pasigamintų pusryčių.
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Žmonių nejautrumas, apatiškumas. Tai kartais tikrai gąsdina ir stebina.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Iš naujai sutiktų žmonių, kasdienybės – paprastų dalykų. Dar mane labai įkvepia knygos, prasmingi pokalbiai, temos apie sąmoningumą.
– Kas labiausiai pykdo?
– Mane labai greitai gali išvesti iš kantrybės ar stipriai suerzinti įstrigęs ar lėtai veikiantis interneto ryšys, neveikiantys elektriniai įrenginiai. Ypač tuo metu, kai man jų labai reikia.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Labiausiai įsiminęs – kad esu keista gerąja prasme.
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Savirealizacija, saviugda, meilė.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Nenuspėjama, geros širdies žmogus, turiu stiprų charakterį.
– Geriausios atostogos buvo…
– Tailande praėjusiais metais. Šią kelionę pasidovanojau ir labai ja džiaugiuosi. Tailandas man – ta šalis, kur tikrai norėčiau grįžti. Ten lankiausi su jogos stovykla, patyriau kitokį požiūrį į keliones, gyvenimą.
– Kur slypi laimė?
– Mažuose dalykuose – laimė nėra sudėtinga, jei į ją žiūrėsime paprasčiau. Ji susideda iš smulkmenų, trupinėlių. Svarbiausia stebėti pasaulį, gyvenimą ir mokėti tą laimę išjausti. Ne bėgti per gyvenimą, o sustoti ir atrasti tai, kas džiugina net ir kasdienybėje.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padariusi dėl meilės?
– Esu nutraukusi santykius, nors širdyje jaučiau meilę. Vadovavausi, matyt, posakiu: jei tikrai myli – paleisk. Bet vėliau supratau, kad tie jausmai rodė mano pačios nemeilę sau, todėl dabar labai džiaugiuosi savo sprendimu.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Kai man buvo gal kokie 4 metukai, turėjau labai mylimą močiutę iš tėčio pusės, kurią be galo branginau, bet netekau būdama visai maža. Pamenu, žaisdavome su močiute ir mano sese gaudynių užrištomis akimis, ji išskleisdavo rankas, o mes abi bėgdavome prie jos ir lįsdavome jai per kojas. Lig šiol pamenu jos skardų užkrečiantį juoką.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Niekada nesu dirbusi samdomo darbo. Pirmas mano uždarbis buvo iš dainavimo.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Dažniausiai renkuosi ramias pastelines spalvas. Jei reikia išskirti vieną – tai balta spalva. Ji visur ir visada labai gražiai dera.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Tai Utenos kraštas ir visa Aukštaitija, iš kur ir pati esu kilusi. Ežerai, lygumos, nuostabūs miškai – kas gali būti geriau?
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Spontaniškumas. Mano dienotvarkė gali būti sudėliota, bet jei blogai joje jausiuosi, perdėliosiu dieną pagal savo nuotaiką ir poreikius.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Tai patarimas, pakeitęs mano gyvenimą iš esmės. Anksčiau labai nemėgau skaityti knygų, bet mama man kadaise pasakė: Egle, būtinai pradėk skaityti knygas, juk knygos yra tikras lobis. Jų skaitymas padės sklandžiau dėlioti ir reikšti mintis, o tai man tuo metu sunkiai sekėsi, pagerins iškalbą, praplės mąstymą, vaizduotę ir visa kita.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Šiandien. Dabar mane gali pravirkdyti jautresnis vaizdo įrašas, graži daina, jautrus filmas. Juk taip gera leisti laisvai reikštis emocijoms.
