Socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“, iki vasario 29 d. kviečianti visuomenę prisidėti prie labdaros fondo depresijai gydyti #nebe(NORIUGYVENTI), pristato atvirą pokalbį su garsia atlikėja, televizijos laidų vedėja Jurga Šeduikyte. Žymi moteris ragina visuomenę prisijungti prie labdaros fondo įgyvendinimo, dalindamasi savo patirtimi apie depresiją, baimės pojūtį kasdienybėje ir neseniai praėjusį nervinį išsekimą.
Socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“ įkūrėjas Dalius Stankevičius pristatydamas Jurgą pastebi, kad greičiausiai šį interviu stebinčius žiūrovus aplanko mintys apie pačios dainą „Nebijok“, kuri yra apie meilės pažinimą sau, kitam ir mus supančiai aplinkai. Tačiau kartu, ši daina yra ir apie baimę pripažinti, kad žmogui yra reikalinga pagalba, apkabinimas. Ši daina gražiai siejasi su fondo #nebe(NORIUGYVENTI) idėja, kad žmogus kartais atsiduria tokiame gyvenimo taške, toje baimėje, kuomet reikalingas apkabinimas, artimojo pagalba.
Jau pačioje pokalbio pradžioje, bandydama atsakyti, ką pačiai Jurgai reiškia baimė? Ar dažnai su ja susiduria ir kaip su ja gyvena? Atlikėja tvirtai teigė, kad baimė yra jos gyvenimo kelias, nes jos dainos pavadinimas „Nebijok“ yra pasakytas mažai vidinei mergaitei, kuri yra išsigandusi ir sėdi kamputyje. Pasak jos, suaugęs žmogus turi nuraminti tą vidinį vaiką: „Tu turi įsivaizduoti, kad esi mažiukas, apsikabinti ir pasakyti sau „Aš suaugus, aš pasirūpinsiu tavimi, tu niekad neliksi viena“. Ir tada, ta maža mergaitė nutyla ir baimės pasidaro mažiau. Dabar ši daina man yra apie nebijojimą bijoti, nes jeigu viduje yra baimė, o tu sakai „Ne, ne, ne, viskas gerai“ – kaip mes esame įpratę, tuomet tai yra kaukė, o viduje slepiasi labai daug negatyvo, tamsos ir liūdesio.“
Jurgos paklausus, kiek jai pačiai yra pažįstama depresija ir kodėl žmonės bijo šio žodžio, Jurga atsakė: „Aš niekada nepasakoju apie tai, ko tiksliai nežinau. Į tai turėtų atsakyti specialistas. Tačiau aš apsistočiau ties atsakymu apie depresyvią būseną, kuriai būdingas: nenoras veikti, nenoras gyventi, nerimas, kuris jau išaugęs į paniką. Depresyvi būsena ištinka, kai yra visko per daug. Per daug viduje, per daug iš išorės. Žinoma, visokių istorijų būna, tačiau nėra vieno recepto, kaip reikia daryti. Aš manau, kad yra labai sudėtinga priimti tą faktą, kad kitam iš tikrųjų yra sunku, bet tada reikia žinoti, kad kitam žmogui apkabinimas, pabuvimas šalia, pasivaikščiojimas gali išgelbėti gyvybę. Kartais, kai yra labai sunku su savimi, padeda žmonės. Tiesiog buvimas su jais.“
Visą pokalbį su Jurga Šeduikyte galite žiūrėti čia.
Interviu metu Jurga taip pat prisiminimais sugrįžo į tą pradžią, kai jai pačiai buvo sunku ir pasidalijo mintimis, nuo ko prasidėjo savęs pažinimo kelias. „Duobė yra labai gerai, nes tu supranti, kad esi duobėje. Tų problemų ir sunkumų reikia nebijoti. Reikia juos adekvačiai įvertinti, ką jie tau duoda ir ar tai veda link laimės? Praėjo penkeri metai, aš matau, kad gebu tvarkytis, aš priiminėju tam tikrus sprendimus, išeidinėju iš tam tikrų toksiškų situacijų, jau moku brėžti ribą, bet nesistengiu būti tobuliausia savęs pačios versija. Nors mes visi esame linkę tobulėti, tačiau tobulėjimas man yra priėmimas savo pačios vidinės būsenos“, – atvirauja Jurga.
Pokalbio pabaigoje Dalius paklausė, ką Jurga galėtų pasakyti žmogui, kuris nori pasitraukti iš gyvenimo, nes nebemato jame džiaugsmo? „Gyvenimas yra mums duotas, ir mes esame atėję čia ne šiaip sau. Ir, deja, čia yra vienintelė vieta mums surasti savo misiją ir kelią. Ir gal būtų lengviau atsisėsti ir susirašyti savo gyvenimo pliusus ir minusus. Kai tu matai, kad vien minusai, tu supranti, kad kažkas nėra gerai. Gyvybė viduje yra visą laiką, tiesiog yra tam tikri cheminiai dalykai, kurie neveikia. Todėl reikia nebijoti pagalbos, mokėti ją priimti, paprašyti ir tiesiog, jeigu kyla blogos mintys, į tai žiūrėti kaip į signalą, jog reikia pasikalbėti su kažkuo, kas galbūt buvo ten, kas galbūt tau gali padėti suprasti ir pabusti. Nėra taip, kad žmogus nebenori gyventi, jis tiesiog yra užmigęs,“ – padrąsindama mintimis dalijasi Jurga Šeduikytė.
