Vienas didžiausių šaltymečio malonumų už lango sūkuriuojant snaigėms – šiltai apsikamšyti antklode ir pradėti skaityti kasdienybės pilkumą prasklaidantį kūrinį. Tad kol žiema dar neužleido savo pozicijų, ilgus ir jaukius vakarus leiskite su knyga rankose.
Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija
O kad išsirinkti, ką skaityti, būtų lengviau, rekomenduoju tris istorijas, kurios pavergė viso pasaulio skaitytojų širdis – galbūt susidomėsite ir Jūs?
Jei esi romantinių kūrinių gerbėja ir nori paskaityti ką nors sentimentalaus, jausmingo, itin šilto ir jautraus, tavo širdyje jaukią liepsnelę įžiebs Isabel Abedi „Lučianas”. Tai realistiška knyga, kurią „pagardina” fantastikos motyvai. Pagrindinė kūrinio veikėja šešiolikmetė Rebeka – paprasta, laiminga paauglė, gyvenanti kartu su savo mama Jana bei jos gyvenimo drauge Žvirble. Mergina palaiko ryšius su savo tėčiu, sukūrusiu naują šeimą ir išsikrausčiusiu į JAV, kenčia „užsisėdusio” anglų kalbos mokytojo Tigro elgesį, o laisvalaikį leidžia kartu su savo geriausia drauge Zuze.
Tačiau vieną vakarą Rebekos gyvenimas netikėtai pasikeičia: ji pajunta nedidelį įtrūkimą širdyje ir nepaaiškinamą tuštumos jausmą krūtinės ertmėje. Tą pačią naktį mergina susapnuoja savo mirtį, o nusvirduliavusi prie lango išvysta į ją vidury nakties spoksantį nepažįstamą vaikiną. Liesas, aštrių veido bruožų ir juodutėlių plaukų savininkas ima kelti Rebekai nerimą: jis pasirodo visur, kur tik eina ji. Negana to, nepažįstamasis, prisistatęs Lučianu, neturi atminties, o savo sapnuose regi įvykius iš Rebekos praeities bei ateitį, kuri netrunka išsipildyti. Tai daugiau nei keista – jaunuoliai geba jausti vienas kitą, būnant kartu juodu apima šiluma, didžiulė ramybė bei džiugus pilnatvės jausmas.
Kad ir kaip beviltiškai bando, jie negali nutolti vienas nuo kito. Kas gi yra Lučianas? Ir ką jis veikia Rebekos gyvenime? Šie klausimai nepalieka ramybėje iki pat kūrinio pabaigos, nes svaiginanti tiesa paaiškėja tik pačiame knygos finale. Kadangi istorijos veiksmas vystomas palaipsniui, intriga, emocinė įtampa išlaikoma iki galo – skaitytojams vis pateikiamos įvairios užuominos, netikėtos detalės, iš kurių vargiai įmanoma patiems susidaryti bendrą vaizdą, atspėti autorės sumanymą. Negana to, rašytoja sukūrė be galo jaukią atmosferą, tiesiog magiškai aprašė kiekvieną kūrinio detalę. Nedrąsios draugystės užuomazgos, kikenti verčiantys Rebekos ir Lučiano pokalbiai, vaikiška laimė, romantiškos scenos tiesiogine to žodžio prasme užburia bei žavi savo paprastumu. Taigi, jei ieškai knygos, suvirpinančios jautriausias sielos stygas, nedvejok ir griebk „Lučianą” – jis neturėtų palikti tavęs abejingos!
Jei esi dramatiškų įvykių, įtampos, spėlionių, nežinomybės, nerimo, panikos ir baimės atmosferos kupinų knygų mėgėja, rekomenduoju paskaityti Jameso Dashnero kūrinį „Bėgantis labirintu”. Šios istorijos centre –Tomas, kuris pabunda kylančiame lifte ir negali prisiminti nieko, išskyrus savo vardą. Atsivėrus durims sutrikęs ir išsigandęs vaikinas patenka į keliskart už futbolo lauką didesnį milžinišką kiemą, kurį, sudarydamos tobulą kvadratą, juosia keturios didžiulės pilko akmens sienos. Tomą netrunka apspisti penkiasdešimt įvairaus amžiaus paauglių, kurie pasveikina jį atvykus į Traką. Jie, lygiai taip pat, kaip ir suglumęs naujokas, nieko neprisimena ir negali pasakyti, kodėl, kaip ir už ką čia įstrigo.
Norėdamas patenkinti savo smalsumą, Tomas pradeda įkyriai kamantinėti nepažįstamuosius ir netrukus sužino, jog už milžiniškų sienų slypi Labirintas. Jau dvejus metus Trake gyvenantys vaikinai mėgina rasti išėjimą, tačiau nesėkmingai. Kiekvieną naktį Labirintas persistato, o jame knibždėte knibžda grizų – didžiulių, grėsmingų padarų, gyvūno ir mašinos mišrūnų. Taigi trakiečiai gyvena šioje žalumos salelėje, dirba kasdienius darbus, ieško išėjimo ir kartą per mėnesį sulaukia naujoko. Tomas buvo lauktas, tačiau kai kitą dieną suskamba aliarmas, pranešantis, jog atvyko dar vienas paauglys, kyla sumaištis. Tai, kad per dvi dienas trakiečiai sulaukė dviejų naujų narių – daugiau ne keista, tačiau dar keisčiau yra tai, jog atvykėlis pasirodo esąs… mergina.
Kerinti, įtraukianti ir paslaptinga – šie trys epitetai turbūt geriausiai apibūdina Jameso Dashnero sukurtą veiksmo erdvę. Skaitydamas knygą negali liautis gėrėjęsis, kokiais paprastais, bet daug pasakančiais žodžiais rašytojas sukonstravo savito pasaulio modelį. Autorius kaip vedlį pasitelkė Tomą – jis, ieškodamas atsakymų į ramybės neduodančius klausimus, vedžioja skaitytoją kūrinio erdve ir atskleidžia vis daugiau šokiruojančių detalių. Beje, vienas išskirtiniausių šios knygos bruožų yra trakiečių vartojamas žargonas. Žodžius „Žaliapūgis“, „Kaušyla“ ir „Maišytgalvis“ galima rasti kone kiekviename knygos puslapyje. Nors jie iš pradžių priverčia suglumti, itin prisideda prie kūrinio įtaigumo. „Bėgantį labirintu“ siūlau perskaityti ir toms, kurios jau matė filmą, nes knygoje atskleista kur kas daugiau detalių bei užuominų, kas nutiks antrojoje dalyje.
Paskutinė mano rekomendacija skirta fantastikos mėgėjoms. N.D.Wilsono „100 spintelių“ – pirmoji plačiai pagarsėjusios trilogijos knyga, lavinanti vaizduotę ir skatinanti kūrybiškumą. Pagrindinis jos veikėjas yra dvylikametis Henris Jorkas. Berniuko tėvai kelionės po Pietų Ameriką metu buvo paimti įkaitais, todėl jam tenka atsikraustyti į didelį ir seną namą pas giminaičius. Henris tetos Dotės, dėdės Frenko ir pusseserių Anastasijos, Henrietos bei Penės nematė nuo tada, kai jam buvo ketveri, tačiau šiltai sutiktas ne už ilgo pradeda jaustis visateisiu šeimos nariu.
Vieną gūdžią naktį iš miegų pakirdęs berniukas lovoje aptinka tinko gabalėlių ir iš sienos kyšančius du mažus rutulius. Šiek tiek apie juos pakrapštęs, Henris atranda keturkampes metalines dureles, pajuodusias, išmargintas rudomis dėmėmis ir visas apdulkėjusias. Netrukus paaiškėja, kad tokių durelių, paslėptų po tinku, yra visas šimtas ir kiekviena jų yra skirtingo dydžio bei spalvos. Kartu su Henrieta berniukas randa būdą jas atidaryti ir nustemba išvydęs ne kojines ir senus plunksnakočius, kaip tikėjosi, o portalus į kitus pasaulius, kurie žavi, vilioja ir tuo pačiu metu baugina. O kai atsiranda keisti, grasinantys laiškai ir atveriamos dvejus metus užstrigusios mirusio senelio kambario durys, prasideda kvapą gniaužiantys nuotykiai, kurių metu tikrai netrūks pavojų, magijos bei adrenalino. Nors kūrinio siužetas vystomas lėtai ir veikėjai atranda nepaprastą spintelių pasaulį pamažu, skaitant laikas toli gražu neprailgsta.
Tie, kas paima į rankas šią knygą, turi galimybę kartu su Henriu ištyrinėti namą, pavaikštinėti po miestelį Kanzaso valstijoje, stebėti, kaip berniukas įgyvendina savo svajonę – išmoksta žaisti beisbolą bei suartėja su giminaičiais. Manyčiau, kad N. D. Wilsonas savo kūriniu skatina skaitytojus į pasaulį pažvelgti kitomis akimis ir išvysti mus supančią magiją. „Aš matau, kad mūsų pasaulis knibždėte knibžda stebuklų, kiekvienas jo kampelis kupinas gyvybės ir paslapčių, – tai jo pamatiniai ramsčiai. Mano knygose pasaulis yra stebuklinga vieta, bet ne todėl, kad aš to noriu. Tiesiog jis yra stebuklingas. Štai Henris Jorkas atranda tą magiją Kanzase – paaiškėja, ji visą laiką buvo jo panosėje – kambario sienoje…“ – viename interviu teigė rašytojas. Ką gi, belieka tik pagirti jį už nuostabią knygos idėją ir nuotykį, į kurį galime leistis kada tik panorėję. Juk mums tereikia patogiai susirangyti ant sofos ir nusiteikti kvapą gniaužiančiai kelionei.
Daugiau mano knygų rekomendacijų rasite adresu [-[5]-]
Sužinokite portalo panele.lt naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą „Panelė“! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo „Panelė“ prenumeratą.
