Po pirmosios nemigos nakties, jau prašvitus, įveikėme apie penkis kilometrus pėsčiomis ir galiausiai priėjome greitkelį, vedantį Čekijos sienos link – tikslas jau netoli.
Iš tiesų mes pasigailėjome, kad nelikome nakvoti su pirmuoju vilkiko vairuotoju, nes naktį pusiau miegodami, pusiau keliaudami gerokai nuklydome nuo pagrindinio kelio ir tai mus labai nuvylė.
Kitąkart geriau judėsime neskubėdami ir nerizikuodami nuklysti į kokį šunkelį, iš kurio išsikrapštyti gali būti tikrai sunku.
Taigi, priėję savo išsvajotą greitkelį, neilgai džiaugėmės, nes prie jo nebuvo jokios degalinės ar bent stovėjimo aikštelės, kurioje būtų vietos trumpam atsistoti. Teko rinktis, ar eiti šalikelėmis iki pirmos degalinės, ar stotis ir tranzuoti ant kelio čia pat.
Buvo gal 6 ryto, vylėmės, kad lenkų kelių policija dar tingiai miega ir pasirinkome antrąjį variantą – tranzuoti vidury greitkelio.
Išsirinkome vietą, kur būtų patogiau sustoti mašinoms, važiuojančioms iš lėto, ten, kur į didįjį greitkelį įsilieja kitas, mažesnis kelias. Tokioje vietoje yra papildoma juosta, kurioje gali sustoti mašinos, įvažiuojančios į greitkelį. Nors juo važiuoja palyginti mažas srautas mašinų, tačiau dar mažiau šansų, kad sustos tie automobiliai, kurie lekia trečia juosta.
Vienas pasaulis – viena kalba
Kaip tikėjomės, taip ir nutiko. Po pusvalandžio jau sėdėjome senyvo draugiško lenko vilkiko kabinoje. Pastebėjome, kad dažnai senyvi žmonės mus paveža ne todėl, kad pabendrautų, o vien dėl gerumo.
Tačiau ir šįkart su senuoju vairuotoju beveik nesusišnekėjome, tesugebėjome jam išaiškinti, kur važiuojame. Tačiau ne paslaptis, kad gestų kalba – visagalė. Dėl jos žmonės iš skirtingų žemės kraštų gali be problemų bendrauti, nereikia ir jokio išsilavinimo.
Vienas lietuvis vairuotojas pasakojo, kaip gestų kalba sugebėjo portugalui, visiškai nemokančiam anglų kalbos, išaiškinti tokias stulbinamai sunkias situacijas, jog ir gimtąja kalba būtų nelengva tai nupasakoti.
Tam tereikia noro ir laiko. Ir purvinos sunkvežimio priekabos, ant kurios būtų galima piešti…
Mes su Čepu taip išdrąsėjome, kad į vilkikus lipome drąsiai. Aš išsitiesiau fūristo lovoje, o Čepas sėdo ant sėdynės priekyje. Man „nuskilo“ labiau – galėjau miegoti. Taigi pas senąjį lenką miegojau kaip Tėvynėje, nes jis ženklais parodė, kad nesikankinčiau ir prigulčiau.
Neskubėk ir būsi pirmas!
Prabudau tada, kai senasis lenkas ruošėsi mus išleisti kažkokiame miestelyje. Papusryčiavome ant žolytės netoli greitkelio. Saulė buvo jau aukštai, bus tik 7 valandos ryto, o mes jau pusryčiaujame dešreles su sūriu!
Gyvendamas namuose patiriu kur kas mažiau nuotykių: keliuosi vėliau, o ir naktį dažniausiai miegu, o ne „trankausi“ nežinia kur.
Dar keliais persėdimais priartėję prie Čekijos sienos ir vėl tranzuodami vidury greitkelio, nusprendėme nebesikankinti ir leisti sau kelias valandas pamiegoti.
Taisyklė, kuri man jau pasitvirtino ne kartą: neskubėk, geriau pailsėk, su malonumu leiskis į kelią ir tikrai būsi pirmas. Tokioje kelionėje niekur nenuskubėsi, nes nežinai, kuri mašina tau bus tinkamiausia. Kur kuri važiuoja?
Gal prabangus BMW suka čia pat už dešimties kilometrų, o tavo „liftas“ į tikslą yra tik Opel, tačiau riedantis per pusę Europos.
Taip ir nutiko: pamiegoję atsikėlėme, pasistiprinome saldumynais ir, vos tik sugrįžę į greitkelį, iškart susistabdėme jauną čeką, „pametėjusį“ mus iki pat Čekijos sienos.
Jau įpratome prie vairuotojų pastabų, jog tranzuoti vidury greitkelio – labai nepatartina, nes tai yra pavojinga, o be to neleidžiama. Tačiau policija dažniausiai nebaudžia (jei elgiesi su jais pagarbiai), tik nuveja nuo kelio arba paveža iki leistinos stovėti vietos.
„Liftas“ į Italiją
Saulė leidosi ir nebenorėjome Čekijoje važinėti trumpus atstumus, kaip kad darėme Lenkijoje, tad stovėdami pasienyje ant A4 lapo nupaišėme raidę „A“, reiškiančią Austriją.
Netrukus jau sėdėjome dviejų nelabai malonių ukrainiečių mašinoje, vežusių mus ne tik iki Austrijos, bet ir tiesiai iki Venecijos. Kaip jau minėjau, rusiškai kalbu prastai, todėl mano kolegą Čepą šie du pašnekovai išvargino kur kas labiau nei mane – ilgas valandas jis turėjo bendrauti, atsakinėti į kvailus klausimus, bei kęsti nevykusius pokštus.
Tačiau negi išlipsime? Šie vyrukai važiavo iki pat Romos, tad nusprendėme, kad tai bus mums greičiausias „liftas“ bent iki Venecijos. Prašoksime visą Čekiją, Austriją ir dalį Italijos vienu metu!
Laukite tęsinio.
