Laikas – penktadienio pavakarys. Vieta – Vilniaus miesto gynybinis pastatas – Bastėja („Barbakanas“). Publika: metalistai, pankai, gotai, skustagalvių retos gretos, jaunimas su gitaromis. Taip atrodo Vilniaus miesto gynybinės sienos bastėja sutemus. Istorinis ir kultūrinis XVII a. paveldas?
Paradoksalu: Bastėjos “apačioje” įsikūręs muziejus, kuriame galima apžiūrėti istorinės ginkluotės ekspoziciją, o “viršuje” eksponatais tampa alaus buteliai, „bambaliai”, sulčių pakeliai ir anarchijos dvelksmas.
Turbūt Lietuvos istorinė dvasia ir gilios kultūrinės šaknys pritraukia jaunimą. O kas sakė, kad jaunimas nepatriotiškas? „Per visą naktelę alum lijo…” Žiūrim.
„Barbakano kultūra? Jos nėra. Mes renkamės čia, nes tai vieta, kur būna žmonių, tačiau mes neieškom draugų. Tai tuščia, masinio gėrimo, netikrų emocijų vieta. Joje nėra minties. Mano nuomone, tai nesimbolizuoja kažko daugiau. Visi čia renkasi jau nuo seno. Tai nėra vieta, kur aš norėčiau ieškoti bendraminčių. Daugiausia yra nepilnamečių, kurie prisigeria – tai jų linksmybių šaltinis”, – pasakojo papėdėje stoviniavęs Algis.
„Tai geografiškai patogi vieta gėrimui ir šiaip bendravimui. Anksčiau rinkomės ant aukuro kalno, bet ten nepakankamai patogu. Čia arti senamiesčio, parduotuvės, užtat labai gerai” , – kalbėjo vaikinas, pravarde Dalgis.
„Neformalai gali pagaliau vieną kartą pasilinksminti!” – teigė tolerantiškas metalistas, įkopęs į trečią dešimtį.
„Barbakano kultūra tokia: daugybė girtų nepilnamečių, neatsakingų už savo veiksmus, bevemiančių, begeriančių, kartais tarpusavyje besimušančių ir beverkiančių, – savo mintis dėstė skinas, kaip pats sakė, pravarde Makaka. – Dar daugybė besišiukšlinančių. Tai kultūrinis paminklas, o visi sėdi, geria, vemia. Padugnės”.
Girtų nepilnamečių iki šešiolikos metų pasirodymas viešosiose vietose, taip pat jų alkoholinių gėrimų vartojimas –
užtraukia baudą tėvams arba globėjams nuo penkiasdešimties iki vieno šimto litų. ( LR ATPK 178 straipsnis).
Tvora – kliūtis, kurią galima išlaužti
Muziejaus teritorijoje sėdi jaunimo grupelės, kalbasi apie gyvenimą, darbą, mokslus, muziką ir kartais politiką. Deja, yra vienas „Bet”. Pokalbiai ir alus būna privačioje muziejaus valdoje.
„Visi renkasi viršuje, nes tai privati valda ir policija nieko negali pasakyti čia esantiems. Kalno apačioje policija gali „prisiknisti“, kad geriam viešoj vietoj. O čia ne vieša vieta! Šiaip turėtų būti tvora, bet ją išlaužė kažkas”, – tvoros istoriją prisiminė Dalgis.
Pasak policijos viešųjų ryšių poskyriaus viršininkės Renatos Krasauskienės, jei policijos pareigūnai gauna raštišką privačios valdos savininko prašymą imtis veiksmų jam priklausančioje valdoje, policijos pareigūnai imasi visų priemonių, kad būtų užkirstas kelias teisės pažeidimams, o asmenys būtų patraukti atsakomybėn.
Asta Daunoravičienė, Vilniaus gynybinės sienos bastėjos vedėja, pasakojo – tvorą anksčiau tekdavo atstatyti kas mėnesį. Sieną „Miesto ūkis” buvo sutvirtinęs keturiais strypais iš abiejų pusių, suvirinęs, tačiau ryte muziejaus darbuotojai vėl rasdavo ją sugadintą…
Istorija tęsiasi bene vienuolika metų, todėl tvoros keičiamos kaip kojinės.
Barbakanas – laisvės ar anarchijos skonis?
Pašnekovė ironiškai kalbėjo: „Jaunimą traukia senamiestis, egzotika, romantika, apšviesta miesto panorama. Anksčiau būdavo taip – „17h – tarakonai lipa“. Ateina su maišais – išeina keturiom.”
Anot A.Daunoravičienės, tai nesubrendusios visuomenės problema, su kuria kovoti muziejaus bendruomenė nepajėgi. Kiekvieną rytą kiemsargis surenka 8 – 9 maišus šiukšlių, pilami chemikalai nekokiam kvapui panaikinti. Aplinkui nėra tualetų, taigi, gamtiniai reikalai atliekami ant Vilniaus bastėjos sienų, laipiojama stogais, nulupamos čerpės.
Jaunimas, rizikuodamas savo gyvybėmis, laipioja „Barbakano“ kraštais, persisveria per tvorą, neretas susižaloja.
Pasak „ant Barbakano“ sėdinčių jaunų žmonių, jei būtų imtasi priemonių palikti šią masinio susirinkimo vietą, jie nesipriešintų, eitų kitur. Pokalbio metu vienas vaikinas prasitarė, jog yra fotografuojami ir filmuojami sėdinčiųjų veidai – vėliau medžiaga perduodama policijai. Kaip teigė A.Daunoravičienė, muziejaus darbuotojai nefotografuoja ir nefilmuoja jaunimo.
„Labas vakaras. Gal į komisariatą?”
Policija jaunimui sutramdyti, kartais kviečiama kelis kartus per naktį. Po reido ramybės būsena tęsiasi 15 minučių.
Vis dėlto ekipažas pravažiuoja Bokšto gatve ir nemato, kas dedasi bastėjos viršuje.
„Policija lankosi pakankamai dažnai, nes čia daug nepilnamečių, kurie nori pabūti prie „chebros”,- pasakojo vaikinas, pravarde Dalgis. Daugiausia nepilnamečiai, kurie pervertina savo galimybes ir vėliau nebegali atsikelti.
„Policija galėtų ne tuos vargšus „bomžus”, kurie miega, vaikyti, o ateiti ir pasižiūrėti, kas čia darosi. Mūsų gali būti tiek negyvų”,- kalbėjo Eglė, nedažna „Barbakano“ lankytoja.
„Manau, kad pats „Barbakanas” yra problema, kurią turėtų išspręsti. Žino, kad visi geria, bet niekas nieko nedaro”, – baiminosi Algis.
Renata Krasauskienė, viešųjų ryšių poskyrio viršininkė, pabrėžė: „Neabejotina, kad daugelis socialiai nepriimtiną jaunimo elgesį skatinančių priežasčių yra toli už policijos kompetencijos ribų ir susijusios su kultūriniais visuomenės pagrindais, vertybių sistemos netvarumu bei kaita, socialinės raidos problemomis, nepakankama jaunimo socialine „įterptimi“, dėmesio stoka jaunimo problemoms.”
Santykių aiškinimasis: „treninginiai“ prieš „Barbakano“ jaunimą
Paklausus, ar muštynės – vakarinė programos dalis, Bastėjos vyrija atsakė – „iš dalies“.
„Barbakano“ jaunimui subkultūros yra svarbios, priimami ir toleruojami visi žmonės. Abejingumo gaidelė nuskamba tik kalbant apie kitataučius, o atskiros pasakos ir legendos sklinda apie „treninginius”.
„Treninginiai” nesikabina, jeigu jaunimo gausiai susirinkę – bijo prieiti. Vis dėlto masinės muštynės nėra retas incidentas, kartais į ligoninę išvežami trisdešimtmečiai vyrai.
„Turime problemų su išėjusiais iš kalėjimo. „Nušvilpia“ telefonus, striukes, batus – viską. Žino, kad mūsų atributika gali kainuoti 1000 Lt ar dar daugiau”, – pasakojo metalistas.
