Apie visa tai papasakojo DIY veikėjas, pasivadinęs xdirtx.
Bet tegu būna šitas interviu ne apie jį ir DIY, bet apie DIY ir
visus kitus, kurie prie šito prisideda.
Kokia yra DIY filosofija?
Tai iš tikrųjų paprastas dalykas. Idėja ta – kuo daugiau dalykų
bandai daryti pats, prisiimi atsakomybę už savo veiksmus.
Tai veikla, nesuskaldyta į specializacijas – nėra taip, kad labai gerai
išmanai tik vieną sritį, o apie kitas net nenutuoki.
Dabartinė švietimo sistema taip skaldo žmogaus galimybes – žmonės
tampa organizmo varžteliais, atliekančiais tik jam priklausančią
funkciją, su nustatytu darbo maksimumu ir poilsio minimumu,
garantuotais pinigais maistui ir užtikrinta pensija.
Tampam burnomis, kurios tik prašo, o smegenys ir rankos – kitų
valioje.
Patys nebandom keisti, paliekam tai kitiems: politiką
– politikams, sugedusį vandentiekį – santechnikui.
DIY nori pasakyt, kad kiekvienas žmogus turi daug potencialo
ir per mažai jį išnaudoja. Kiekvienas gali užsiimti viskuo: nuo
baldų gaminimo iki simfonijų kūrimo su savo pagamintais
instrumentais.
Ir jeigu kažkas teigia, kad žmogus nėra visų galų
meistras, tai DIY sako, kad turi pabandyti pats: tik padainavęs
įsitikink, ar tu tikrai neturi balso, paėmęs į rankas teptuką – ar
tikrai nemoki piešti.
Kaip prasidėjo DIY?
Man ir daugeliui tai “atėjo” – per punk/hardcore sceną, kurioje gimė DIY
idėja.
Buvo daug grupių, norinčių, kad jas išgirstų žmonės,
bet didžiosios įrašų kompanijos nerizikavo investuoti į nekomercinę
muziką.
Taip tos grupės savarankiškai pradėjo įrašinėti savus
albumus, organizuoti koncertus, visa tai vyko be prodiuserių,
techninių darbininkų pagalbos, be kontraktų.
Jų įrašai ir koncertai buvo pigesni, patys atlikėjai tapo ne tik tais, kuriuos
gali išvysti ant scenos ir už kurių nugarų zuja dar begalė
pagalbininkų.
Dabar tai tapo ir etikos klausimu – už tai, ką
darai, esi atsakingas tik tu pats. Jauti pareigą. Ir netampi tik
preke arba vartotoju.
Iš tiesų tas visko darymas pačiam prasidėjo daug anksčiau, tiesą
sakant, jis visada buvo, liaudies išmintis tai patvirtins. Daugelis
žmonių gyvena pagal DIY ir to net neįvardija. Bet mums,
gyvenantiems „maximos pasaulyje“, DIY yra tikras atradimas.
Prieš trisdešimt metų mano senelė kelis kartus naudojo tą
patį polietileninį ,,vienkartinį“ maišelį ir sakė, kad nereikia
išmetinėt gero daikto. O dabar tai akcentuojama kaip gamtos
saugojimas, rūpinimasis ekologija. Šiukšles savo kieme gi gali
surinkti ir pats, vienas ar su kaimynų pagalba, nebūtina kviesti
švaros tarnybų, laukti jų leidimo, palikti viską ,,kažkam“, kas
,,tai išmano geriau“ ir panašiai.
O ar DIY nėra tradicijų ir kultūros išsaugojimas?
Taip… Bet tai nėra grįžimas į praeitį, bandymas
atgaivint kultūrą, dabar užkonservuotą muziejuose. Ten tik
vaškiniai negyvi pavyzdžiai, kurie buvo aktualūs anksčiau.
Aišku, kai kas iš to, ką sukišo į muziejus, iš tikro turi vertę,
gali sukelti jausmų, įkvėpti kitus žmones, tačiau DIY yra
visų pirma puoselėjimas tos kultūros, kuri yra gyva, vyksta ir
klesti čia ir dabar.
Ir tai nėra tas „profesionalus“ lygis su didele
išliekamąja verte, ši kultūra dažniausiai lieka pamiršta ar tiesiog
yra išbraukiama. Tai tie patys graffiti ant sienų, cd, išleistas
šimto vienetų tiražu draugams, asmeninė kūryba.
Kai kurie žmonės DIY supranta klaidingai: jei jau darai pats,
truputį dzin kaip ir kas iš to išeis. Jie kartoja ,,neginčijamas
tiesas“ apie kultūros etalonus, ir nuvertina savo pačių jėgas
ir galimybes, daro kažką atmestinai, nes tai nėra vertinama
,,plačiosios visuomenės“, neįrašoma į muziejų knygas.
Tai taikoma didžiajai daliai visų darbų, kuriuos žmonės dirba dėl
pinigų, o ne išreikšdami savo potencialą, todėl jiems iš tikrųjų
nusispjaut ant savo darbo vaisių, nes tai vis tiek ,,niekam
nerūpi“ ar ,,nieko nereiškia“.
Tačiau tai reiškia daug ką, tai keičia mūsų ,,kultūrą“, tai yra mūsų kultūra, gyva ir nuolat
besikeičianti. Jei darai tai, ko nenori daryt, jei dirbi nemielą
darbą, jei nematai prasmės ir neieškai atsakymų, tai visas
pasaulis toks ir lieka: nemielas, beprasmiškas, lėkštas.
Iš tiesų didžioji dalis menininkų, poetų, rašytojų ir visų kitų ,,klasikų“
kurdami mažiausiai galvojo apie tai, kad juos įrašys į istoriją,
klasifikuos ir uždarys muziejuose, tai kodėl mes taip elgiamės?
Ar DIY yra subkultūra, ar ji tik reiškiasi per jas?
Ne, tai nėra atskira subkultūra. Tas DIY reiškiasi visose
subkultūrose, gali surasti ir ‘undergroundiniam” hip-hop ir
elektroninio hardcore scenoje, bet būtent punk/hardcore ji yra
jau seniai ir geriausiai veikia. Čia DIY – etikos klausimas.
Už ką už ir prieš yra DIY?
DIY nėra koks nors vienetas ir aš nesu jo atstovas spaudai. Bet
būtent punk/hardcore scenoje muzikantai palaiko vienas kitą
ir nėra konstruojama lygių ir populiarumo piramidė.
Grupės pačios ar su draugų pagalba organizuojasi turus, o žmonės,
einantys į koncertus, žino, kad moka tik už tai, kad grupei
atsipirktų kelionės išlaidos. Į tai neįeina apgyvendinimas
viešbučiuose, – muzikantus į savus namus priima organizatoriai.
Žmonės savo veikla nesiekia kalno pinigų, ne tai svarbu. Bet
jei jau reikia būtinai pasakyt ,,už“, tai, tarkim, DIY yra už
tarpusavio pagalbą.
Kodėl bloga vartotojiška visuomenė?
Vartotojiška visuomenė – tai didžiulės depresijos ir nerimo
padarinys. Žmonės jaučia, kad kažko trūksta, kad kažkas vis
dėlto ne taip, kad tai nėra gyvenimas, kurį jie nori gyventi.
Atsiranda tuštuma, kurią reikia kažkuo užpildyt. Iš to kyla nuostabus supermarketo pasaulis, kuris ir užpildo šią nišą.
Užkąsk greitai, nueik į filmą, nusipirk sau poilsį, geresnį už
kaimyno ir ilsėkis, ilsėkis, ilsėkis! Nes tu privalai išnaudot tą
laiką, kurį tau leido ,,išleisti“, nes pirmadienį jau vėl į darbą.
Be to, tai daro didelę žalą tiek ekologiniu, tiek socialiniu
požiūriu, bet DIY suvokimo dėka tas stebėtojas, atėjęs iš
vartotojiškos visuomenės, pradeda daugelį dalykų daryti pats,
ima suprasti kūrybą ne kaip lengvai prieinamą produktą, prekę,
kurią gali įsigyti nuėjęs į prekybos centrą.
Vadinasi, jei patenki į punk/hardcore sceną, tu nebebūni tik
stebėtojas?
Ne visai taip. Žinoma, tau jau nebeužtenka apie koncertą
sužinoti iš plakato gatvėje, sumokėti nustatytą sumą pinigų,
komfortabiliai pasiklausyti muzikos ir grįžti namo.
Jei jau „prijauti“ DIY, tampi viso proceso dalimi. Kartu su muzikantais
ruoši salę koncertui, tempi maistą iš namų ar priglaudi iš kito
miesto atvykusį muzikos pasiklausyti gerbėją.
Kuo skiriasi DIY Lietuvoje ir užsienyje?
Kadangi vakaruose tai jau ne pirmą dešimtmetį skaičiuojantis
judėjimas, DIY tradicijos stipresnės. O esminis skirtumas yra
tas, kad užsienyje daugiau vietų, kur visi norintys gali rodyti
ką moka. Daug daugiau erdvių, kuriose galima organizuoti
koncertus, rengti spektaklius, rodyti filmus, daryti workshop‘us
ar laikinai apgyvendinti užsieniečius. Tai necentralizuotas
autonominių vietų tinklas.
Viena tokių vietų buvo ‘Ungdomshuset” Kopenhagoje. Tai
buvo savotiškas kultūrinis centras, kuriame veiksmas vyko apie
dvidešimt metų. Tą pastatą valdžia perdavė jaunimui, kuris
norėjo turėti savo erdvę, kurioje laisvai galėtų reikštis. Bet prieš
metus patalpos buvo perduotos dešiniajai krikščionių sektai, o
jaunimas, veikęs ten, išvarytas. Kai kurie jų – jėga. Užsieniečiai
išvaryti ir iš šalies. Liūdna, kad tokia saviraiška yra stabdoma
valdžios, bandoma žlugdyti jaunimo iniciatyvas.
DIY – menas ar gyvenimo būdas?
Tai nėra menas. O gal ir yra. Palikim klausimą ,,kas yra
menas?“ ,,ekspertams“. Tai nuobodu ir neįdomu. Gyvenimo
būdas? Vėlgi nėra tokio tipinio „DIY žmogaus“, kuris elgiasi
pagal nustatytas taisykles ir ne kitaip, tačiau, aišku, tai, kaip
mąstai, veikia tai, kaip gyveni.
Kodėl tu vienas iš DIY?
Gal kalbėsiu ne savo, o mūsų vardu. Turime klubą „Gyvas“,
kuriame rengiame koncertus. Dar „Infoshop’ą“ ,,Pavasaris“,
kuriame renkame informaciją apie įvairiausius dalykus, kur
susirenka žmonės ir gali keistis nuomonėmis, žiniomis ar
mokytis, pavyzdžiui, namų sąlygomis pasidaryti nuotraukas.
Žaidžiame futbolą, subūrėme komandą ir pradėjom dalyvauti
neprofesionalų lygoje. Šią vasarą važiuosim į antirasistinį
mažųjų futbolo klubų turnyrą Italijoje, vėliau į panašų
Londone. Ir dar daug visokių iniciatyvų.
Ką darai pats?
Daug ką darau pats. Gaminuosi maistą, bet ne todėl, kad esu
,,DIY žmogus“, bet dėl to, jog suvokiu, kad namuose gamintas
maistas yra žymiai sveikesnis už pusfabrikačius. Principas
„darausi pats“ nėra toks, kad viską darai savo rankomis.
Žinoma, po kiek laiko suvoki, kad ne tik kūryboje ar sau
patinkančioje veikloje gali į savo potencialą veikti, pradedi
rankas ir protą panaudoti ir kasdieniniams dalykams.
Kam stengiesi neleisti pinigų?
Drabužiams. Stengiuosi juos pirkti second-hand‘uose.
Nematau prasmės leisti pinigų brangiems drabužiams, ir tai ne
dėl taupumo. Jei ko nors noriu, perku, bet reikalingą, naudingą
ir vertą savo kainos.
Kada paskutinį kartą lankeisi „Akropolyje“?
Užvakar. Ieškojau stalo futbolo. Bet tai ne rodiklis. Lankausi
„Maximoje“, nes turgus visą dieną nedirba. DIY – ne griežti
draudimai ar principai, bet sąmoningas gyvenimas: protingai
vartot, atsakingai rinktis studijas, darbą, žmones, su kuriais
bendrausi, kurtis gyvenimą, kurį pats turėsi gyventi.
Dar kas nors?
Šis interviu man yra pirma tokia patirtis. Įdomu, kaip pavyks,
ar yra prasmės skirti tam laiko ir panašiai. Jei pokalbis susilauks
realaus atsako, parašys žmonės, kažko paklaus, kažką norės
veikt, tada galbūt pagalvosiu: ,,Hm, kartais galima daryti
dalykus ir taip“. O jei tai bus suvalgyta tik kaip šiaip jaunimui
skirtas pramoginis straipsnis tarp reklamos puslapių, tai
žinosiu, kad kitą kartą reikia veikti kitaip. Lauksim.
