„Jaunųjų programerių” projektas yra bendra tarptautinio kino edukacijos projekto „Moving Cinema” ir „Meno avilio” iniciatyva prie kurios šiais metais prisijungė ir „Kino pavasaris”. Festivalis subūrė aštuonių 17–19 metų kinu besidominčių jaunų žmonių komandą, kuri savo bendraamžiams atrinko filmus iš „Kino pavasario” programos. Šie jaunuoliai sudarė savo filmų šešetuką, kurie kalba jaunimui aktualiomis temomis, stilistika, kino kalba ir idėjomis. Festivalio metu, aštuonetas, dalinsis filmų rekomendacijomis ir kitais įdomiais festivalio momentais.
Pačio projekto tikslas yra sudominti jauną žiūrovą žiūrėti kitokį kiną, ugdant atvirumą ir žingeidumą pasauliui bei skatinti diskusijas susijusias su kino gamybos procesais. Jaunųjų kino entuziastų atrinkti filmai pasižymi drąsa, eklektiškumu ir veržlumu, kuo trykšta ir patys programeriai. Taigi, kviečiu susipažinti su šių metų „Kino pavasario“ naujiena – „Jaunaisiais programeriais“!
Kokiais kriterijais vadovavotės sudarydami filmų programą?
Ula: filmo forma – kuo ji patraukli, išskirtinė? Turinys – ar filme paliečiamos temos man aktualios, ar sukelia naujų apmąstymų? Žiūroviškumas – ar šis filmas patiks ne tik man? Kuo jis galėtų patraukti auditoriją? Tai oficialūs kriterijai, kuriais turėjome vadovautis žiūrėdami ir vertindami filmus. Man asmeniškai labai svarbu, ką žiūrėtas filmas manyje pajudina, kokias sukelia emocijas.
Marta: Filmas turi būti įdomus, nes net lėtai besivystantis siužetas turi gebėti patraukti, sudominti, suintriguoti žiūrovą. Kartais net pati banaliausia tema atskleidžiama taip išmoningai, kad negali atsitraukti žiūrėti, o kartais patraukia neįprastas formatas, režisieriaus drąsa nagrinėti nepatogias temas. Svarbu pridurti ir tai, jog man itin svarbi ir filmo estetika.
Martynas: Įvairovė, įdomi kino kalba, aktualumas, kontekstualumas.
Kokio tipo diskusijos vyravo po filmų peržiūrų ir kaip sekėsi priimti bendrus sprendimus su kitais programeriais?
Agnė: Kalbėjome apie filmų estetiką, techninius aspektus, aktorius, režisierius ir jų gyvenimus, bet didžiausios diskusijos kildavo dėl klausimo: ką filmas duos auditorijai? Manau, skirtingos nuomonės ir yra tai, kas padarė programą tokią vykusią ir tinkamą įvairų kiną mėgstančiai publikai.
Nojus: Kaip ir galima tikėtis – dėl vienų filmų nuomonės sutapdavo, o apie kitus virė aršios diskusijos. Labai įdomu buvo išgirsti kiekvieno argumentus, kodėl filmas vertas patekti į programą arba ne. Joje atsidūrė ir bendri favoritai, ir kontraversiškiausi filmai.
Pijus: Šnekėjom apie aktualumą, estetinę ir bendrą meninę vertę, originalumą bei pasiekiamumą publikai. Manau, visai sklandžiai viskas vyko, nesutarimus sprendėm balsavimu ir tiesiog linksmai leidom laiką bendraudami, dalindamiesi patirtimis kinu.
O kokios temos domina jus, kaip jaunus žiūrovus?
Marta: Nežinau, beveik nėra tokių temų, kurios manęs išvis nedomina – esu smalsi ir tikiu, jog geras filmas bet kokia tema gali būti įtraukiantis ir sudominantis.
Augustė: Tarpasmeniniai žmonių santykiai, visuomenė prieš individą, asmens įtaka politikai ir politikos įtaka asmeniui, gyvenimo kelio pasirinkimas, asmenybės virsmas ir savęs paieškos. Ne mažiau negu tema, svarbu filmo forma, pasirinktas istorijos pasakojimo būdas.
Nojus: Manau, kad bet kokią temą galima pateikti įdomiai ar atvirkščiai – ją išsunkti ir sukurti paviršutinišką produktą. Renkantis filmą tema man tėra vienas iš daugelio kriterijų – filmo pateikimo, režisieriaus, įvertinimų.
Martynas: Be abejo, tos, su kuriomis gali labiausiai tapatintis, tačiau kartais filmai labai nustebina ir praplečia tau aktualių temų sąrašą. Manau, mūsų programoje, vienos iš vyraujančių temų: pokyčio, geresnio gyvenimo viltis; negalėjimas įgyvendinti visuomenės ir sau keliamų lūkesčių; atsakomybės prisiėmimas.
Ką supratote apie programerių darbą ir ko išmokote apie save per šią programą?
Marta: Supratau, kad programerių darbas yra intensyvus, reikalaujantis ne tik pastabumo, atidumo peržiūros metu, bet ir puikių argumentavimo įgūdžių, sklandaus minčių reiškimo būtent tam, kad pavyktų efektyviai diskutuoti su kitais programeriais. Apie save programos dėka sužinojau labai svarbų dalyką – kiek mažai žinau apie filmus ir kiek daug dar galiu tobulėti.
Ula: Prieš šį projektą nebūčiau pagalvojusi, kad filmų žiūrėjimo procesas gali būti varginantis, bet kai turi per kelias dienas peržiūrėti keliolika filmų, šiek tiek atbunki nuo vaizdų ir informacijos pertekliaus. Tačiau viską atperka tas vienas geras filmas, kurį peržiūri po kelių prastų, ir pagalvoji, kaip norėtum jį pamatyti didžiuliame kino ekrane. Ko išmokau apie save? Tikriausiai supratau, kad kartais kiek per tvirtai laikausi įsikibusi į savo nuomonę ir turiu mokytis įsiklausyti ir į kitokias mintis.
Agnė: Labai svarbu ne tik mokėti argumentuoti savo pasirinkimus, bet ir priimti kito argumentus, kurie neretai gali visiškai kontrastuoti su tavaisiais.
Augustė: Supratau, kad geras programeris turi būti ir geras kuratorius – mokėti sudėlioti programą taip, kad skirtingi filmai derėtų tarpusavyje ir tame bendrabūvyje su kitais filmais geriausiai atsiskleistų.
Nojus: Supratau, kad reikia pamatyti daug blogų ir vidutinių filmų, kad rastum tuos, kuriais nori dalintis su festivalio žiūrovais.
Pijus: Manau, kad programa irgi yra atskiras kūrinys ir kad konstruojant ją paliekama daug vietos reikštis kūrybiškumui. Tai gana atsakingas darbas, nes besirenkant kas bus rodoma, mes irgi dalyvaujame idėjinėje sklaidoje savo aplinkoje.
Keliais žodžiais apibūdinkite “Kino pavasario” festivaliui atrinktus filmus!
Augustė: Energingi, estetiški, drąsūs.
Martynas: „Mėgėjos” – netikėtas siurprizas žiūrovui, įdomus tiek forma, tiek turiniu. „Per vėlu mirti jaunam“ – reikalaujantis pilno pasinėrimo, tačiau paliečiantis kiekvienam labai artimas ir suprantamas kasdienybės akimirkas. „Pradžia” – nostalgiją sukeliantis filmas, labai subtiliai kalbantis apie pirmos meilės skleidimąsi. M. Kavtaradzės juosta „Išgyventi vasarą“, – artimo motyvo – kelionės prie jūros fone, nagrinėjamos ir kartu su veikėjais išgyvenamos labai svarbios temos. „Dykvietė” – viso filmo metu išlaikoma įtampa kurianti nuolatinį žvėrišką nesaugumo jausmą „Paryžietiškas auklėjimas” – filmas atskleidžia jauno kūrėjo pirmuosius žingsnius, didžiulio miesto fone.
Pijus: Ambicingi ir tokie skirtingi, kad dera.
Kinas – gerai praleistas laikas, ar kažkas daugiau?
Marta: Kai kurie filmai išties, tikiu, skirti tik smagiam laiko praleidimui, sukramtymui, tačiau sudėtingesniuosius galima nagrinėti ilgai ir ne vienu aspektu (kad ir istoriniu, filosofiniu, biografiniu ir t.t.). Manau, jog būtent tokių filmų dėka tobulėjama, daugiau sužinoma apie save ir supantį pasaulį.
Ula: Priklauso, koks kinas, tačiau manau, daugelis žmonių iš kino visada tikisi kažko daugiau, nei tik gerai praleisto laiko. Net jei ir to negauna, irgi nieko blogo – manau, ir prastas ar nepatikęs filmas gali suteikti daug naujų apmąstymų ir padėti praplėsti požiūrį.
Agnė: Kinas – vaizdinys, idėja, žmonės ir jų išgyvenimai. Nėra kito šaltinio labiau neišsemiamo negu žmogus, o jei tas žmogus tą savo neišsemiamumą sudeda ir į kūrinį,– ar gali būti kažkas labiau magiško, kažkas tokio buitiškai nežemiško ir nesuprantamai paprasto?
Martynas: Kinas padeda atsiriboti ir persikelti visai kitur, tai šia prasme taip. Tačiau tuo pačiu, filmo analizė, ir noras įspėti režisieriaus ir visos komandos viziją, verčia ne tik stebėti, bet ir mąstyti.
Pijus: Man kinas – laikas kitur. Bet ten „kitur“ žmogus atranda ryšį su tikru pasauliu. O tada jau nuo filmo priklauso. Tikiu, kad kinas gali sukurti ir pakeisti žmoguje labai daug, jeigu ne viską.
Jei reiktų pasirinkti žiūrėti tik vieną filmą visą savo gyvenimą, koks filmas tai būtų ir kodėl?
Marta: „Pusryčių klubas” (dėl nostalgijos) arba kuris nors Tarkovskio filmas („Stalkeris”, arba „Veidrodis”), idant galiausiai suprasčiau visus simbolius ir neakivaizdžius filmo prasmės klodus.
Ula: Paolo Sorrentino “Didis grožis”. Manau, pažiūrėsit ir suprasit.
Agnė: Filmą kurį suvokčiau palaipsniui, vis bręsdama ir papildydama supratimą savomis patirtimis. Kažkodėl dabar galvoje Bergmano „Persona“ – filmas, iš kurio, jaučiu, kad dar ne viską man skirtą pasiėmiau.
Augustė: Šią akimirką labiausiai norėčiau žiūrėti Jean-Luc Godardo „Išsišokėlių gauja” nes tai buvo mano pirmas matytas prancūzų naujosios bangos filmas, kuris sužadino susidomėjimą šiuo laikotarpiu ir apskritai paskatino domėtis kinu. Man labai patinka realybės ir iliuzijos sandūra, kai veikėjai, norintys gyventi pasakoje, susiduria su atsakomybe už savo veiksmus realiame pasaulyje.
Nojus: Coenų ,,Didysis Lebovskis”, nes kuo daugiau jį žiūriu, tuo jis įdomesnis.
Pijus: „Visą gyvenimą“ ganėtinai gąsdina, todėl arba nenorėčiau žiūrėti nieko, arba norėčiau žiūrėti ilgus montažus medžiagos, kaip žmonės tiesiog vaikšto per skirtingus pasaulio miestus su kamera ant galvos.
Pabaigai, ko palinkėtumėte “Kino pavasario” žiūrovams?
Marta: Renkantis filmą neapsvaigti nuo tokios jų gausybės, tačiau nepabijoti ir drąsiai paeksperimentuoti: į kiną nueiti spontaniškai, pažiūrėti tokį filmą, kokio įprastai nežiūrėtum.
Augustė: Nebijoti eksperimentuoti, nes standartinės tematikos ir formos filmus spėsite pasižiūrėti ir po festivalio, o dauguma čia rodomų filmų yra tikra egzotika ir deficitas.
Nojus: Palinkėčiau atviro, bet kartu ir kritiško, analitiško žvilgsnio žiūrint festivalio filmus.
Galite sekti „Jaunųjų programerių” nuotykius ir instagrame: @viffyoungprogrammers
Apie festivalį
24-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks 2019 metų kovo 21–balandžio 4 dienomis 19-oje šalies miestų. Praėjusiais metais „Kino pavasaris“ sulaukė 116 551 žiūrovo, tad yra didžiausias kino renginys Lietuvoje ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Projektą remia Lietuvos kino centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“MEDIA, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Mažeikių, Jonavos, Utenos, Visagino, Druskininkų, Anykščių, Varėnos, Šakių, Birštono savivaldybės ir privatūs rėmėjai.
