Panelės skaitytoja klausia: „Aš esu bailė. Bijau naujų žmonių, naujų situacijų, bijau imtis kažko naujo, nes iš karto tarsi nurašau save, kad bus sunku ir man nepavyks. Bijau eksperimentuoti, bijau pradėti, bijau, bijau… bijau bijoti, nes bijojimas pradėjo labai varginti“
„Nusprendžiau parašyti jums, nes kažkaip susivokiau, kad per savo baimes prarandu nemenkas galimybes. Mokykloje vyko atranka į chorą. Aš tikrai gerai dainuoju, mane ragino ir muzikos mokytoja, ir auklėtoja, ir draugės, bet… aš nenuėjau. Nors buvau prisižadėjusi (kažkaip nepatogu buvo atsakyti), bet po paskutinės pamokos išskubėjau namo, kad nieko nesutikčiau ir nereikėtų eiti. Kodėl? Nes bijojau. Bijojau likti ant scenos, dainuoti prieš komisiją, būti vertinama. Bijojau nepatikti ir bijojau susimauti. Bliamba, o jei būčiau nebijojus ir viskas su manim būtų buvę gerai? Dabar sėdėčiau Prancūzijoje su grupe ir ruoščiausi koncertui!“
Atsako psichologė Karolina Gurskienė:
Baimė – tai mintys, kurios mums trukdo veikti dėl įsivaizdavimo, kad nutiks kažkas blogo. Ir baimė yra labai reikalinga. Reikalinga tuomet, kai gresia realus pavojus. Ir visiška nereikalinga tada, kai tas pavojus yra tik įsivaizduojamas – kad tai galbūt kažkada ir kažkaip įvyks (susiklosčius tam tikroms aplinkybėms).
Kai baimė nugali, tampame bejėgiai įveikti mus gąsdinančią situaciją. Ir arba jos vengiame, arba atsitraukiame. Apskritai tuomet elgiamės nelabai adekvačiai ir nelabai racionaliai. Atsisakydama ar vengdama to, ko tik įsivaizduojamai bijai, melagingai patvirtini sau, kad pavojus buvo realus. Taip prarandi galimybę įsitikinti, kad baimė buvo neadekvati ir gerokai perdėta. Nepabandę ir pasidavę baimės išprovokuotai komandai “atsitrauk”, apsigauname patikėję savo katastrofinių minčių realumu. Ir kaip jau pati teisingai pastebėjai – prarandame galimybes.
Vienintelis būdas nustoti paralyžuoti savo gyvenimą baimėmis – daryti tai, kas gąsdina. Jei jauti, kad pačiai save paskatinti sunku – pasakyk apie tai draugei, kuri tave palaiko. Ji žinos, kaip tinkamai tave motyvuoti veikti (tačiau, jei aplink tave dauguma draugų sako “ai, kam tau to reikia”, “ai, nesvaik, geriau nepradėk” – veik viena ir tyliai. Geriau jokio žodžio, nei bet koks). Norint pokyčių, reikia konkrečių veiksmų. Realių, ne mintyse. Ne mintyse bijoti, ten vis tiek pabandyti ir greit atsitraukti, bet realiai veikti. Kartojant ėjimą į gąsdinančias situacijas, baimės jausmas mažėja, nes per naują patirtį įgauname realistiškesnį situacijos vertinimą nei numatėm ar įsivaizdavom. Drąsus žmogus ne tas, kuris nebijo, bet tas, kuris eina į priekį nepaisant savo baimės. Būkim drąsūs. Kiek daug tada galima nuveikti!
