Unikalumo jausmas, sutaupyti pinigai bei planetos tausojimas – tai raktiniai žodžiai, siejantys žmones, kurie perka dėvėtus drabužius. Apie tai kalba ir mokslininkai, teigiama, kad padažnėjęs dėvėtų drabužių vartojimas atnešė pokyčių tiek visuomenei, tiek planetai.
Ryšys su dėvėtais rūbais
Visgi dalis žmonių yra nelinkę pirkti dėvėtų drabužių, nes jiems tai atrodo nehigieniška, nekokybiška ir juos vilkint nesijaučia gerai. Viena Prancūzijos mokslininkė teigia, kad žmonės jaučia pasibjaurėjimą dėvėtiems drabužiams vien dėl to, nes juos kažkas prieš tai dėvėjo. Tai siejama su tapatybe, kuri tarsi tampa bendra – perduodamas savo drabužį naudoti kitam, atrodo, jog savotiškai daliniesi savimi.
Iš pradžių besidomint šia tema dėmesys krypo į saviraišką per drabužius – kaip jie gali paveikti mūsų savijautą ir kuo dėvėti drabužiai yra išskirtiniai. Tada staiga iškėliau sau klausimą – o kas „gyvena“ dėvėtuose drabužiuose, jeigu dalis žmonių bjaurisi jais, o kita dalis – vilki juos su pasididžiavimu?
Pasirodo, galima išgirsti labai įvairių nuomonių apie tai, kas gyvena dėvėtuose drabužiuose. Vieni dėvėtus drabužius ir tai, kas slypi juose, laiko prakeiksmu, kiti – nesuka dėl to galvos, o treti – juose atranda išskirtinių pojūčių.
Aušrinė ir Margarita – dvi moterys, turinčios išskirtinį ryšį su dėvėtais drabužiais ir daiktais. Jas abi sutikau vienoje iš „Facebook“ grupių (ji yra privati) – ten jos, kaip ir kiti asmenys, dalinasi savo mintimis, kuriomis galbūt nesidalintų visiškai viešai. Nors šios moterys atskleisti daugiau apie save nesutiko, tačiau leido atskleisti jų istorijas.
Vintažo parduotuvėlės
Įsivaizduokite – einant gatve jūsų akys užkliūva už vintažo parduotuvėlės. Užeinate į ją ir pamatote nuostabią skrybėlę. Tik vėliau paaiškėja, kad skrybėlė turi magiškų galių. Panašiai atsitiko Aušrinei – kadaise ji susidūrė su „apsėsta“ skrybėle. Viskas įvyko prieš 10 metų. Ji vaikščioja miestelio blusturgyje ir, kaip pratusi nuo vaikystės, sukiojasi ten ir tyrinėja, ką šmutkininkai parduoda. Staiga jos dėmesį patraukia sena skrybėlė. Aušrinė užsideda ją ant galvos pasimatuoti ir nejučia išeina iš turgaus už skrybėlę taip ir nesumokėjusi. „Toks jausmas, kad pati ta skrybėlė ant manęs užlipo“, – prisimena moteris.
Ji pamena, kad turgų paliko su skaudančia galva, bet iš pradžių to nesureikšmino. Kitą rytą moteris išvyksta į žygį palei upę, o skrybėlę taip ir palieka mašinoje. Toliau visas aštuonias žygio dienas galvą neįprastai spaudžia, tarsi sėdi kažkas ant galvos ir nusileidžia iki akių – nežinai, kur dėtis. Pusiaukelėj moteris susimąsto, ar ne skrybėlė čia kaltininkė? Ji bando įvairius žinomus burtus ir magiją, kad tik panaikintų tą skausmą – niekas nepadeda. Tiesa, kokius tiksliai burtus naudojo, Aušrinė neišdavė, bet tai susiję su bandymu atkalbėti, jos nuomone, piktąsias jėgas.
Pasibaigus žygiui, moteris pirmu taikiniu nubėga iki automobilio, paima skrybėlę ir atbula ranka numeta ją į upę su mintimi, kad tegu ji ieškosi kito šeimininko. Ji tyčia nežiūri, kaip skrybėlė nuplaukia, bet galiausiai išsivaduoja iš to nepaaiškinamo spaudimo – jo tiesiog nebelieka. Aušrinė prisiminus savo istoriją teigia, kad dabar skrybėles renkasi labai atsakingai.
Pajautė energiją
Kita moteris – Margarita – visai neseniai gelbėjo mirusios kaimynės drabužius ir daiktus, kurie galėjo atsidurti tiesiog konteineryje. Anot jos, parsinešus tuos daiktus ji ėmė matyti skaistų gaubtą ar rutulį virš tų daiktų, žaižaruojant įvairiausiomis spalvomis. Kas tai buvo – ji pati iki šiol nesupranta, bet laiko tai ženklu iš aukščiau. Moteris pajautė kažkokį stiprų ryšį ir energiją, siejančią su mirusia kaimyne, kuri, anot jos, buvo nuostabus žmogus. Margarita iki dabar nešioja parsineštus kaimynės paltus ir jiems dėkoja, kad ją šildo.
Moteris savotišką santykį turi tiek su dėvėtais drabužiais, tiek su daiktais. „Būna, kad atrandu ypatingus daiktus ir eidama namo vos neverkiu, padedu tą daiktą ir jis tiesiog džiaugiasi. Žinau, kaip nenormaliai tai skamba“, – savo mintimis dalinasi Margarita. Moteris teigia jaučianti kažką daugiau nei aplinkiniai. Ji pabrėžia, kad taip yra jau nuo vaikystės ir dėl to labai mėgsta eiti į dėvėtų drabužių (antrų rankų) parduotuves bei jausti.
„Kadaise sendaikčių parduotuvėje radau pilnas dėžes prabangaus porceliano, vertingo antikvaro, sidabro vazas“, – prisimena ji. Kol vieniems tai gali atrodyti kaip paprasčiausia sėkmė, Margarita mano, kad tai likimas jai atsiunčia tuos daiktus, tarsi atitempia magnetine trauka.
Tikriausiai galima sakyti, kad šių moterų patirtys su dėvėtais drabužiais ir daiktais yra neįprastos – apie tai netenka girdėti dažnai. Dėvėti drabužiai ir magija, ezoterika?
Magiškos galios ir kiti mitai
Besidomėdama šia tema netikėtai atradau pasisakymus iš kito pasaulio krašto. Nigerijoje žinomas pastorius Apostle Yannic Aka savo „Facebook“ paskyroje rašo, kad vilkėti dėvėtus drabužius yra nuodėmė ir, anot jo, tai prikviečia demonus į gyvenimą. Visgi panašu, kad žmonės įkvėpimo iš jo nesisemia ir nepalaiko jo nuomonės. Komentarų skiltyje žmonės pasipiktinę tokiu jo požiūriu ir laiko tai absurdu. „Augti su dėvėtais drabužiais kai kuriems iš mūsų yra palaima, nes mūsų tėvai tik tiek galėjo įpirkti ir štai mes esame čia. Palik mus ramybėje“, – rašo viena iš komentatorių. „Nuo kada krikščionybė matuojama drabužiais, kuriuos vilki?“, – su pasipiktinimu kelia klausimą kitas asmuo.
Amerikiečių klausimų–atsakymų svetainėje (vadinamuosiuose forumuose) „Quora“ galima rasti įvairių pasisakymų apie drabužių energiją. Pasisakiusiųjų vardai dėl privatumo neatskleidžiami, tik apžvelgiami jų pasisakymai. Pavyzdžiui, vienas vyras klausia, ar gali būti kokių nors dvasinių aspektų, kai vilki dėvėtus drabužius? Jis teigia pasijutęs blogai po to, kai nusipirko dėvėtus sportbačius, kuriuos teko palikti sode – neva jie veikia energetiškai (neigiamai). Vienas iš atsakymų, kurį perskaitė 6,6 tūkstančio žmonių, yra toks, kad drabužiai gali perimti energiją iš buvusio šeimininko, bet dauguma žmonių nėra pakankamai atviri, kad ją atpažintų. Tarsi tam reikėtų turėti kažkokių antgamtinių galių.
Kitas asmuo jam pataria atsisėsti prieš tuos sportbačius ir paprašyti visatos išvalyti jų blogą energiją, o Motinos Žemės paprašyti, kad ji pakeistų neigiamą energiją teigiama. Kiti forume išreiškia baimes, kad vilkėti dėvėtus drabužius, anot astrologų, yra blogai. Žmonės atsakymų skiltyje ragina būti atsargiems netgi tada, kai drabužį pasiskolina artimieji – neva dalijimasis drabužiais gali atnešti priešiškumą, apsikeitimą neigiamomis vibracijomis, o tai ateityje neva gali sukelti konfliktus ir netgi skurdą. Taip pat patariama gerai išskalbti drabužius, jei norisi juos paaukoti, pavyzdžiui, labdarai. Tokių pamąstymų internete galima rasti kiek tik nori – kiek žmonių, tiek nuomonių.
Mitas – dėvėtus perka tik nepasiturintys
Atsiranda manančių, kad vilkėti dėvėtus drabužius yra blogai ne tik dėl neva juose gyvenančių dvasių, bet ir dėl kitų priežasčių – sklando daugybė mitų. Pavyzdžiui, kad dėvėtus drabužius perka tik nepasiturintys, kad dėvėti drabužiai yra senamadiški, purvini, nekokybiški. Arba vieniems tai tiesiog nehigieniška, kitiems – jie siejasi su bloga energija, kuria neva galima užsikrėsti.
Norėdama sužinoti, ką lietuviai apie tai mano, vienoje iš „Facebook“ grupių (grupė yra privati) uždaviau klausimą apie dėvėtus drabužius ir, ar įmanoma parsinešti apsėstų/užburtų drabužių. Po mano įrašu komentaruose žmonės pasidalino savo įžvalgomis apie dėvėtų drabužių energetiką (vardai neatskleidžiami dėl konfidencialumo). Pasirodo, vieni dėvėtus drabužius pirmiau išmirko vandenyje su druska, kiti bando prisijaukinti ir užkrauti savo energija, dar kiti – neigia, kad drabužiai apskritai kaupia kažkokią energiją ir kaip pavyzdį pateikia naudotus automobilius ir butus. Kaip jais niekas nebijo naudotis? O viešbučių kambariai – kiek ten turėtų būti dvasių?
Taip pat daugelis pabrėžia ir tvarumą, kad tai yra svarbiau už bet kokias dvasias, o viena iš komentatorių teigia, kad „dvasias galima palaiminti ir rūbus visapusiškai išvalyti“. Visi pasisakiusieji, panašu, kad jokių dvasių nebijo ir teigiamai vertina dėvėtus drabužius. Yra skirtumas, kai nusiperki drabužį, kurį siuvo maža mergaitė, turinti daug vidinio pykčio ir skausmo (kalbama apie greitosios mados niuansus) ir kai nusiperki drabužį, kurį nešiojo laiminga ir įsimylėjusi poetė (kalbama apie dėvėtus drabužius), – teigia viena iš komentatorių (vardas autorei žinomas).
Kai svarbiau ne dvasios, o gražiai apsirengti
Apie dėvėtus drabužius pakalbinau savo draugę Gretą – ji puikiausiai žino, ką reiškia apsipirkinėti dėvėtų drabužių parduotuvėse, nes jai tai yra hobis. Greta dėvėtuose drabužiuose dvasios ir gyvybės neieško – jai svarbiau surasti drabužius, kurie jai patiktų ir padėtų išreikšti save. Ji pripažįsta, kad kartais apsilanko ir greitosios mados parduotuvėse – ją visgi vilioja kiekvieną sezoną besikeičiantys drabužiai ir yra noras rengtis, anot jos, „pagal paskutinį mados klyksmą“. Visgi ten ji perka rečiau ir mažiau – tik tai, ko jai tikrai reikia. Ji randa madingų drabužių ir seconhand‘uose, tik kelis kartus pigiau. O kai kainos tokios mažos, nevengia nusipirkti drabužių, kurių nežino, ar jai reikės – gal kada nors prireiks, pavyzdžiui, teminiam vakarėliui.
„Pamenu, kaip tu man išrinkai plačias chaki spalvos žvejo kelnes, kurios susilanksto ir tampa bridžais/šortais bei tinklinę palaidinę“, – besijuokdama prisimena Greta. Tą kartą sugalvojome viena kitai surasti aprangas ir taip praleisti laiką secondhand‘e. Visa tai ji siūlo ir kitiems, kurie į secondhand‘us žiūri atsainiai – tereikia atsivesti draugę/ą ir paskirti daugiau laiko, netingėti viską apžiūrėti, pasikuisti.
Netikėti mitais
Apskritai, ji pataria nesivaikyti mitų apie dėvėtus drabužius: „kai žmonės nešioja savo drabužius ir juos išpurvina – tai juos juk galima išvalyti – taip pačiai ir su kitais dėvėtais drabužiais“.
Kaip analogišką pavyzdį ji pateikia daugybę kartų per dieną skirtingų žmonių pasimatuotus drabužius greitosios mados parduotuvėse. Arba kai žmogus nusiperka drabužį, pavyzdžiui, fotosesijai, paslepia etiketę, vieną kartą panešioja ir grąžina parduotuvei kaip naują – tai jau savaime tampa drabužiu, kurį kažkas dėvėjo. Na ir, žinoma, kaip be ištepliotų makiažu, apmindžiotų ir suplėšytų drabužių, kuriuos kai kurios parduotuvės parduoda kaip naujus. Ir juokaujant – jie tikriausiai perėmė tų žmonių, kurie tuos drabužius matavosi, energiją!
Kad drabužiai gali būti apsėsti, Greta nelabai tiki. „Bet aišku, ką gali žinot, visko gali būti. Bet man tai atrodo kiek juokinga“, – kalba ji. Pati ji nelabai suka galvą dėl to, kas prieš tai nešiojo drabužį ir kokios dvasios jame slepiasi, paprasčiausiai ji nusipirkusi drabužį išskalbia ir nešioja be baimės. „Gal kiek nemalonus pats faktas, kad tą drabužį galėjo vilkėti koks nors miręs žmogus ar savižudis, galbūt dėl to kažkiek būtų nejauku“, – svarsto ji. Kita vertus, jeigu drabužis jai patinka ir yra gražus, ji nesuka dėl to galvos.
Vis dėlto, Greta prisimena itin keistą radinį dėvėtų drabužių parduotuvėje. „Esu radusi apatinius su nėriniais ir išsiuvinėtu merginos vardu bei pavarde. Galvojau, gal kažkoks brand‘as (liet. prekinis ženklas), net googlinausi… Pasirodo, ne“, – prisimena Greta. Anot jos, toks radinys jau peržengia ribas ir nesupranta, kas galėtų tai pirkti. Tai tarsi pats intymiausias apdaras, kuris rėkia, kad priklauso kažkam kitam ir geriau jo nepirkti. Greta prisimena ir daugiau keistų radinių – drabužių iš mergvakarių, kurie yra su asmeniškais užrašais ar, pavyzdžiui, pavaizduotu vyrišku lytiniu organu. Žinoma, mažiau keistiems radiniams ji prisikiria baisias, senoviškas rankines, kurios kai kuriems vintažo mėgėjams galbūt kaip tik patiktų. Pati Greta pabrėžia, kad tai, kas jai negražu, kitam gali būti ilgai ieškotas lobis.
Ilgai ieškoti lobiai
Kalbant apie lobius, „Dressed Herring“ (liet. silkė pataluose) įkūrėja ir verslininkė Augustė Barbora (kuri dar save vadina ne stilinga silke pataluose, o suknelėje) save laiko tikra lobių ieškotoja. Naujausia statistika rodo, kad apie 53 % europiečių traukia dėvėti daiktai/drabužiai, turintys istoriją. Augustė Barbora – viena iš jų. Mergina teigia, kad yra pakvaišusi dėl dėvėtų drabužių. Jos darbas – kuistis skudurynuose ir juose atrasti ypatingus drabužius (dar geriau, jei jie su istorijomis), kuriuos vėliau prikelia antram gyvenimui.
Viskas prasidėjo nuo netyčia rastos vintažinės Gianni Versace suknelės, kurią Augustė Barbora laiko pirmuoju savo lobiu ir karjeros pradžia. Mergina dalinasi savo iki šiol geriausiais laimikiais – prabangūs Burberry, Balenciaga paltai, Givenchy suknelė iš maždaug 70–tųjų bei suknelė, galimai turinti sąsajų su princesės Dianos garderobu.
Augustės Barboros močiutė nuolat jai sako – tik nenešiok dėvėtų papuošalų! Taip pat mergina girdėjusi nuomonių, kad jeigu vilkėsi dėvėtą drabužį, tau blogai seksis, mat jis gali būti pripildytas blogos energijos, o gal netgi nurengtas nuo mirusio žmogaus. Ir, žinoma, kai kurie baiminasi, kad drabužiai gali būti apsėsti. Visgi tai tik mitai, iš kurių Augustė Barbora juokiasi.
Apskritai – tai, kas tą drabužį prieš tai nešiojo ir ką su juo veikė – merginai nekelia nepatogumų. Ji kaip tik, priešingai, ieško drabužiuose istorijų. „Man įdomu, kas ją (suknelę) nešiojo, kur ėjo, kokius žmones sutiko… Man taip būtų įdomu, jei tie drabužiai galėtų pradėti kalbėti… Ir faina, kad jie tų dvasių turėtų. Ir ką jis papasakotų…“, – savo įžvalgomis dalijasi mergina.
Drabužiai kaip antra mūsų oda
Norėdama sužinoti, kaip patiriame drabužius ir kaip jie – dėvėti ar nauji, su dvasiomis ar be jų – gali paveikti mūsų savijautą, susisiekiau su žurnalo „Moteris“ mados redaktore Juste Kubilinskaite–Tarvydiene. Ji taip pat yra Vilniaus dailės akademijos bei Vilniaus dizaino kolegijos docentė ir domisi mados psichologija. Ji teigia, kad ne tik patys drabužiai, bet ir jų spalvos gali energetiškai paveikti. Pavyzdžiui, tai susiję su emocine savijauta – kai blogai jaučiamės, norime pasislėpti ir nesirenkame ryškių spalvų, kai jaučiamės gerai – norime išsiryškinti. Anot jos, drabužių pasirinkimas yra viešas ir matomas visiems, bet tuo pačiu tai labai intymus dalykas.
Moteris prisipažįsta dažnai galvojanti kaip apsirengti, pavyzdžiui, į svarbius susitikimus, ir vis tiek grįžta prie jo – savo konferencinio švarkelio. „Su juo jaučiuosi geriausiai ir jis yra jau taip įelektrintas ir pakrautas tų visų konferencijų, tokio vaibo ir nuotaikos“, – pasakoja ji. Be abejonės, ji pasitiki šiuo švarkeliu kaip talismanu ir jį vilkėdama gerai pasirodo konferencijose. Tarsi tai būtų sėkmės garantas. Taigi yra drabužiai (nesvarbu, kieno nors kito prieš tai dėvėti ar nauji), kurie tiesiog verčia jaustis gerai, ypač tada, kai jie sukelia gerus prisiminimus ir yra įkrauti savo paties teigiama energija.
Geriau atiduoti nei mylėti dirbtinai
Paklausus Justės, kaip gi įkrauti drabužius gera energija, ji pabrėžia, kad geriau turėti mažai, bet tai, kas tave džiugina. Anot jos, drabužiais, kurie nepatinka jau nuo pirmo žvilgsnio ir niekaip neprilimpa, geriau neapsikrauti. Geriau atiduoti juos kam nors kitam, negu mėginti pamilti dirbtinai. O tuos drabužius, kuriuos mylime, įkrauti gera energija nesunku – tereikia su jais patirti gyvenimą.
Kita vertus, moteris teigia, kad kartais trūksta tik drąsos, jog drabužis taptų mylimas. Ji pabrėžia, kad didysis įvertinimas įvyksta tada, kai mes išeiname iš namų. „Esame apsupti dviejų veidrodžių – vienas mūsų namuose, kitas – kitų žmonių akys“, – teigia Justė. Ji pabrėžia, kad mes esame daugybė skirtingų savęs versijų kitų žmonių galvose ir tai iš esmės yra savęs pažinimo procesas. Taigi reikia drąsos leisti kitiems įvertinti tavo aprangą. Leisti drabužiams būti įkrautiems teigiamų emocijų ir gyvenimo momentų.
Didžioji dalis spintoje – dėvėta
Pati Justė nebijo prisipažinti, kad didžiąją dalį jos garderobo sudaro dėvėti drabužiai. Moteris dažnai sulaukia klausimų, iš kur jos drabužiai, o ji su pasididžiavimu atsako, kad tai drabužiai iš secondhandų (dėvėtų drabužių/antrų rankų parduotuvių). Beje, kai kur Vakaruose yra naudojamas ne antrų rankų (secondhand) terminas, o preloved (anksčiau mylėtas). Anot Justės, tai daroma skatinant užmegzti emocinį ryšį su drabužiu. Kita vertus, „koks skirtumas, kas jį (dėvėtą drabužį) vilkėjo… Aš paskui jį užkraunu savo energija ir savo prisiminimais“, – sako ji ir pabrėžia, kad daiktams/drabužiams kaip ir žmogui, turbūt galima pajausti simpatiją pirmą kartą pamačius.
Justė pasakoja, kad pati pažįsta žmonių, kurie renkasi nenešioti dėvėtų drabužių, nes jiems tai nehigieniška. Tokie žmonės verčiau renkasi greitąją madą. Visgi ji yra supratinga vartojančių greitąją madą atžvilgiu – tai yra kiekvieno pasirinkimas. „Normalu, kad mes, posovietinis blokas, norime vartoti, nes mes neturėjome to. Norime naujų daiktų“, – sako ji.
Ji pastebi, kad anksčiau dėvėtus drabužius žmonės pirko iš nepritekliaus arba siekio rengtis vakarietiškai, o dabar tai tampa kone statuso dalyku. „Pirkdamas dėvėtą daiktą, tu esi atsakingas, sąmoningas ir mąstantis žmogus“, – teigia ji. Tendencijos rodo, kad beveik judama link to, kad dėvėti drabužiai būtų pirmasis pasirinkimas – brangsta vintažas, į planą išeina tvarumas, įžymybės vis dažniau kalba apie dėvėtų drabužių vartojimą. Daugelis net nesusimąsto, kas tuos drabužius prieš tai nešiojo ir jiems tai nėra svarbu. Kai kuriems kaip tik svarbu, kad drabužis atrodo nešiotas, gal netgi pasitrynęs – tai kaip ženklas, kad tu patiri gyvenimą. Justė pabrėžia, kad neveltui greitoji mada tą suprasdama jau seniai gamina purvintų ir suplėšytų džinsų imitacijas. „Bet tai nauja – va suplėšyk natūraliai, tada jie turi vertę“, – besišypsodama sako Justė.
Apranga yra elgsena
„Esu šalininkė galvoti, kad apranga yra elgsena“, – sako Justė. Ji teigia, kad drabužiai yra mūsų antra oda – ir metaforiškai, ir tiesmukai. Būtent dėl to, moteris siūlo į drabužius žiūrėti ne tik į kaip vartojamą daiktą, bet ir kaip į gyvenimo palydovą. Ir jokio skirtumo, ar tas drabužis dėvėtas, ar naujas – svarbu, kaip su juo susigyveni ir jį patiri.
Taigi dėvėtuose drabužiuose gali gyventi bet kas – įsivaizduojamos dvasios, gera arba bloga energija, gyvenimo patirtys, prisiminimai. Žinoma, gali ir niekas negyventi. Apskritai, žmonės kasdien renkasi, kuo tikėti ir kuo netikėti – tai yra normalus žmogiškas procesas. O kalbant apie „magiškus ir gyvybės pilnus“ dėvėtus drabužius – tik patys galime nuspręsti, ar tos gyvybės reikia bijoti, ar ją prisijaukinti, ar išvis netikėti. O galiausiai – juk dvasios irgi nori dėvėti „PRADA“.
Straipsnio autorė: Dovilė Abromaitytė
