Sonata Katilevičė / asm. albumo nuotr.
Sonata Katilevičė / asm. albumo nuotr.

„Žiedora“ įkūrėja Sonata Katilevičė: kai svarbiausia tampa ne žiedas, o patirtis

Kartais stipriausios idėjos gimsta ne verslo planuose ar biuruose, o tyliose gyvenimo pauzėse. Sonata Katilevičė – viena iš tų moterų, kuri savo kelią atrado ne ieškodama „tobulo darbo“, o klausydama savęs. Taip gimė „Žiedora“ – ne apie masinę gamybą, o apie kūrybą, bendrystę ir akimirkas, kurios išlieka ilgiau nei bet kuris daiktas.

„Esu visiška svajotoja“

Sonata save apibūdina paprastai: svajotoja, ieškanti patirčių, iššūkių ir patirčių, mėgstanti keliones, skaitymą.

Ji visada jautė, jog nori dirbti su žmonėmis, bet ne „aptarnauti“, o kurti jiems patirtį. Būtent motinystės atostogų laikotarpis tapo ta tyli erdvė, kurioje atsirado klausimas: ką aš noriu kurti toliau?

„Prekinis ženklas „Žiedora“ gimė labai natūraliai – būnant motinystės atostogose, kai daugiau galvoji apie save ir tai, ką nori veikti toliau. Norėjosi kažko prasmingo ir tikro, kas žmonėms kurtų vertę ir teigiamas emocijas. Nuoširdžiai tikiu, kad visi esame kūrybingi – kartais tiesiog reikia saugios erdvės, tinkamų įrankių ir trupučio padrąsinimo“, – atviravo ji.

Asm. albumo nuotr.

„Žiedora“ – ne apie papuošalus, o apie žmones

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Žiedora“ – tai juvelyrikos projektas, pati Sonata pabrėžia: „Aš nelaikau savęs juvelyre ar kūrėja – „Žiedora“ man nėra apie papuošalus kaip produktą. Tai daug labiau apie patirtį.“

Papuošalai čia tampa saviraiškos ir meno forma, galimybe susikurti daiktą, kuris atspindi charakterį, nuotaiką, idėją. Tokį, kurio nenusipirksi jokioje parduotuvėje.

„Žiedora“ gimė iš noro tą kūrybą padaryti prieinamą: beliko sugalvoti, kaip viską sudėti į vieną rinkinį, atrasti tinkamus įrankius ir sukurti saugią, paprastą patirtį, kurioje kiekvienas gali pabandyti. Ne būti sertifikuotu „juvelyru“, o tiesiog kurti“, – kalbėjo pašnekovė.

Asm. albumo nuotr.

Idėja pradėjo ryškėti tada, kai moteris susidomėjo juvelyrikos kursais ir atrado sidabro molį.

„Iš karto supratau – čia yra tai. Tai medžiaga, kuri leidžia žmogui be patirties pasijusti tikru juvelyru“, – paaiškino ji.

Sidabro molis tapo raktu į kūrybą tiems, kurie neturi nei įrankių, nei žinių, nei drąsos pradėti.

Asm. albumo nuotr.

Kūrybos stebuklas – nuo molio iki sidabro

„Žiedoros“ papuošalai gimsta iš 100 proc. ekologiškos, netoksiškos medžiagos, gaminamos iš perdirbto sidabro. Tekstūra primena modeliną – jį galima minkyti, formuoti, spausti, eksperimentuoti.

Didžiausia magija įvyksta vėliau: „Išdegtas namų sąlygomis, išdegus rišikliams, jis virsta 99,9 proc. grynumo sidabru. Nuo minkšto molio iki tikro sidabrinio papuošalo – būtent tai aš ir vadinu kūrybos stebuklu“, – dėstė Sonata.

Kadangi ši technika nėra masinės gamybos dalis, kiekvienas žiedas tampa unikalus – organiškas, netobulas gerąja prasme ir visiškai nepakartojamas.

Rinkiniuose naudojami ir laboratorijose sukurti brangakmeniai, specialiai pritaikyti aukštoms temperatūroms: „Jie išlaiko spalvą, blizgesį ir tampa neatsiejama papuošalo dalimi.“

Gyvos dirbtuvės ir bendrystės galia

Kūrybinės dirbtuvės natūraliai tapo kita „Žiedoros“ kryptimi. Per šventes ar ypatingas progas žmonės vis dažniau ieško ne daikto, o prasmingos veiklos kartu.

„Kūrybinės dirbtuvės šiandien tampa vis populiaresnės – per šventes ar ypatingas progas visi ieškome ne tik dovanos, bet ir prasmingos veiklos kartu. Labai dažnai ateina merginų grupės, pavyzdžiui, švęsdamos mergvakarį. Jos juokiasi, dalijasi idėjomis, eksperimentuoja.“

Asm. albumo nuotr.

Svarbiausia tampa ne pats žiedas, o buvimas kartu. Kiekviena išeina su unikaliu kūriniu, bet dar svarbiau – su prisiminimu.

„Man atrodo, kad būtent tokios akimirkos, kai žmonės kuria kartu, yra pačios prasmingiausios. Todėl natūraliai gimė mintis plėsti „Žiedorą“ į gyvas dirbtuves. Galbūt ne visi jaučiasi drąsiai pradėti namuose, todėl norėjosi sukurti erdvę, kur būtų visi įrankiai, pagalba ir palaikymas. Dirbtuvėse suburiami žmonės, norintys pabandyti, o kūryba tampa bendra patirtimi. Kartais po dirbtuvių žmonės supranta, jog nori kurti ir toliau – tada atsiranda noras įsigyti rinkinį ir tęsti namuose. Kūryba čia neturi pabaigos – visada gali bandyti dar kartą, eksperimentuoti ir atrasti kažką naujo“, – pasakojo moteris.

Asm. albumo nuotr.

Iššūkiai ir palaikymas

Kaip ir daugelyje mažų verslų, didžiausias iššūkis buvo laikas – ypač auginant mažą vaiką.

„Reikėjo išmokti labai gerai planuoti laiką ir pasinaudoti kiekviena laisva minute. Taip pat – rasti laiko kūrybos procesui, bandymams, klaidoms ir sprendimams, kai ne viskas pavyksta iš pirmo karto.“

„Žiedora“ buvo kuriama nuo visiško nulio: nuo internetinio puslapio iki kiekvieno įrankio testavimo. Didelį vaidmenį čia suvaidino vyro palaikymas: „Be jo ši verslo idėja, ko gero, būtų buvusi neįmanoma.“

Asm. albumo nuotr.

Kam skirta „Žiedora“?

„Žiedora“ skirta žmonėms, kurie bent kartą pagalvojo: „o gal aš galėčiau geriau?“ arba „kaip būtų įdomu pabandyti“.

Ji skirta tiems, kurie nori susikurti patys, bet iki šiol neturėjo tam drąsos ar įrankių. Patirtis nereikalauja įgūdžių – svarbiausia norėti pabandyti. Procesas rekomenduojamas suaugusiems ar jaunuoliams nuo 16–18 metų, laikantis saugumo taisyklių.

Akimirka, dėl kurios viskas ir prasidėjo

Paklausta, kuri dirbtuvių akimirka ją labiausiai jaudina, Sonata nedvejoja: „Kai žmonėms pradeda spindėti akys ir jie klausia: ar čia tikrai aš tokį grožį sukūriau?

Ir, žinoma, tas paskutinis etapas – kai po deginimo rankose laikomas tikras sidabrinis žiedas.

„Ta „oho“ akimirka, kai atsiranda pasididžiavimas savimi. Man tai pati gražiausia dirbtuvių dalis“, – šypsosi ji.

Asm. albumo nuotr.

Žvilgsnis į ateitį

Artimiausiu metu Sonata planuoja sidabrinių pakabukų gamybos rinkinius ir dirbtuves, o ilgalaikėje vizijoje – savo kūrybinę erdvę, mokslus užsienyje ir platesnę juvelyrikos edukaciją Lietuvoje.

„Norisi atvežti platesnę kūrybos patirtį – ne tik sidabro molį, bet ir kitas juvelyrikos technikas, vesti gilesnes, tikras edukacijas žmonėms, kurie nori ne tik pabandyti, bet ir suprasti procesą. Taip pat svajoju, kad „Žiedora“ vyktų skirtinguose Lietuvos miestuose, suburtų vis daugiau žmonių ir taptų vieta, nuo kurios prasideda kūryba!“

Ir, regis, ši kelionė tik prasideda – ne nuo tobulo žiedo, o nuo drąsos pabandyti.