Šiandien tai skamba keistai, tačiau sovietmečiu laikraščiai buvo naudojami ne tik naujienoms skaityti ar langams plauti. Daugelis žmonių reguliariai dėdavo laikraščius į šaldytuvą – ir tai turėjo labai praktišką priežastį.
Tai nebuvo prietaras ar keistas įprotis. Tai buvo paprastas, buitiškas sprendimas, kuris realiai veikė.
Pagrindinė priežastis – kvapų sugėrimas
Sovietiniai šaldytuvai savo konstrukcija gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių modelių. Dauguma jų neturėjo aktyvios oro cirkuliacijos, anglies filtrų ar specialių drėgmės kontrolės sistemų. Oras viduje stovėdavo, o temperatūros svyravimai ir kondensatas sudarydavo palankias sąlygas kvapams kauptis.
Tokiuose šaldytuvuose dažnai:
- kaupėsi drėgmė ant sienelių ir lentynų,
- maišėsi skirtingų produktų aromatai,
- stiprų kvapą turintys maisto produktai „persiduodavo“ kitiems,
- ilgiau laikoma mėsa ar žuvis galėjo skleisti nemalonų kvapą.
Kadangi sandarių plastikinių dėžučių ar vakuuminių pakuočių pasirinkimas buvo ribotas, produktai dažnai būdavo laikomi paprastai – įvynioti į popierių ar padėti atvirai. Dėl to kvapai lengvai sklisdavo po visą šaldytuvą.
Laikraštinis popierius pasižymi porėta struktūra. Jis geba sugerti drėgmę ir dalį ore esančių kvapų molekulių. Įdėtas į šaldytuvo lentyną ar daržovių stalčių, laikraštis veikė kaip paprastas absorbentas – jis „surinkdavo“ dalį perteklinės drėgmės ir sumažindavo nemalonių kvapų intensyvumą.
Žinoma, tai nebuvo stebuklingas sprendimas, tačiau praktikoje efektas buvo pastebimas. Šaldytuvas mažiau dvokdavo, o kvapai ne taip stipriai įsigerdavo į kitus produktus.
Iš esmės tai buvo savotiška primityvi, bet veikianti „oro filtravimo“ priemonė – paprastas, buitinis būdas pagerinti higieną laikais, kai technologinių sprendimų pasirinkimas buvo ribotas.
Drėgmės reguliavimas
Kitas svarbus aspektas – drėgmė. Senesniuose šaldytuvuose dažnai kaupėsi kondensatas, o tai skatino:
- pelėsio atsiradimą,
- greitesnį produktų gedimą,
- ledo sluoksnio formavimąsi.
Į stalčių ar lentyną paklotas laikraštis sugerdavo dalį perteklinės drėgmės. Tai padėdavo išlaikyti sausesnę aplinką, ypač daržovių skyriuje.
Dėl to kai kurie produktai, pavyzdžiui, kopūstai ar morkos, išsilaikydavo ilgiau.
Maisto apsauga
Be kvapų sugėrimo, laikraščiai sovietmečiu atliko ir dar vieną svarbią funkciją – jie buvo naudojami kaip paprasta, universali apsauginė medžiaga maistui laikyti.
Tais laikais nebuvo nei plačiai prieinamų maistinių plėvelių, nei sandarių plastikinių dėžučių, nei vakuuminių pakuočių. Todėl žmonės ieškojo alternatyvų iš to, ką turėjo namuose. Laikraštis tapo viena iš tokių universalių priemonių.
Jais dažnai:
- apvyniodavo mėsą ar žuvį, kad apsaugotų nuo tiesioginio kontakto su kitais produktais,
- atskirdavo skirtingus maisto produktus šaldytuve,
- paklodavo lentynas ar stalčius, kad apsaugotų paviršių nuo išsiliejusių skysčių,
- suvyniodavo daržoves ar sūrį, kad šie mažiau džiūtų.
Ypač dažnai laikraščiu apvyniodavo žuvį – ji turi stiprų kvapą ir gali greitai išskirti skysčius. Popierius sugerdavo dalį drėgmės, todėl šaldytuvo lentynos likdavo švaresnės, o kvapas ne taip intensyviai sklisdavo.
Be to, laikraštis veikė kaip barjeras tarp skirtingų produktų. Pavyzdžiui, mėsa nebūdavo dedama tiesiai ant lentynos – po ja paklodavo laikraščio sluoksnį. Tai palengvindavo valymą ir sumažindavo kryžminės taršos riziką.
Daržovių stalčiuose laikraščiai taip pat turėjo praktinę reikšmę. Jie sugerdavo perteklinę drėgmę ir saugodavo nuo tiesioginio sąlyčio su plastiku ar metalinėmis sienelėmis. Tai padėdavo šiek tiek ilgiau išlaikyti produktų šviežumą.
Kadangi specialių maistinių pakavimo priemonių pasirinkimas buvo ribotas, laikraštis tapo universalia ir daugiafunkce medžiaga. Tai buvo paprastas, bet išradingas sprendimas, leidęs palaikyti tvarką ir higieną šaldytuve be papildomų išlaidų.
Ekonomiškas ir prieinamas sprendimas
Sovietmečiu buitis buvo paremta paprastumu ir išradingumu. Žmonės buvo įpratę taupyti, nešvaistyti ir maksimaliai išnaudoti tai, ką turėjo namuose. Trūko ne tik maisto produktų, bet ir buities priemonių – pasirinkimas parduotuvėse buvo ribotas, o alternatyvų dažnai tiesiog nebuvo.
Laikraščiai tuo metu buvo vienas prieinamiausių daiktų kiekvienuose namuose. Jie buvo:
- pigūs arba prenumeruojami beveik kiekvienoje šeimoje,
- lengvai prieinami ir nuolat atnaujinami,
- universalūs ir tinkami įvairiems buities poreikiams,
- daugkartinio panaudojimo.
Perskaitytas laikraštis niekada nebūdavo iškart išmetamas. Jis turėjo „antrą gyvenimą“ – langams valyti, daiktams pakuoti, grindims apsaugoti remonto metu ar, kaip šiuo atveju, naudoti šaldytuve.
Tai buvo praktiškas sprendimas laikais, kai:
- nebuvo specialių kvapų sugėriklių,
- nebuvo plačiai naudojamos maistinės plėvelės,
- sandarios plastikinės dėžutės buvo retenybė,
- buitinė chemija buvo ribota ir paprasta.
Žmonės buvo įpratę patys spręsti kasdienes problemas – paprastomis, bet veiksmingomis priemonėmis. Laikraštis šaldytuve nebuvo laikomas „keistenybe“ – tai buvo natūrali taupumo ir praktiškumo išraiška.
Tokie sprendimai atspindi visą to laikotarpio mąstyseną: nieko neišmesti, viskam rasti paskirtį ir pasikliauti tuo, kas paprasta bei prieinama.
Ar tai saugu?
Šiandien tokios praktikos nerekomenduojama, ypač tiesioginiam sąlyčiui su maistu. Senesniuose laikraščiuose naudoti dažai galėjo turėti cheminių medžiagų, kurios nėra skirtos kontaktui su maistu.
Tačiau kvapų sugėrimo principas išliko – tik dabar vietoje laikraščių naudojamos:
- kepimo soda,
- aktyvuota anglis,
- specialūs šaldytuvo kvapų sugėrikliai.
Kodėl tai „tikrai veikė“?
Nors šiandien laikraštis šaldytuve gali atrodyti kaip mitas ar senų laikų keistenybė, iš tikrųjų jo veikimas buvo pagrįstas labai paprastais fizikos ir chemijos principais. Jokios magijos – tik elementari medžiagų savybė sugerti drėgmę ir kvapus.
Popierius sugeria drėgmę
Laikraštinis popierius yra pagamintas iš celiuliozės pluošto. Ši medžiaga natūraliai sugeria drėgmę iš aplinkos. Senesniuose šaldytuvuose dažnai kaupėsi kondensatas – vandens lašeliai susidarydavo dėl temperatūros skirtumų.
Kai šalia būdavo padėtas laikraštis, jis:
- sugėrė dalį perteklinės drėgmės,
- sumažino vandens kaupimąsi ant lentynų,
- padėjo palaikyti sausesnę mikroaplinką.
Mažesnė drėgmė reiškė mažesnę pelėsio ir bakterijų dauginimosi riziką.
Porėta struktūra sugeria kvapus
Popierius turi smulkių porų ir tarpus tarp pluoštų, kurie gali „sugauti“ dalį ore esančių kvapų molekulių. Tai nėra tokia stipri absorbcija kaip aktyvios anglies, tačiau efektas vis tiek juntamas.
Šaldytuve, kuriame:
- laikoma žuvis,
- atvira mėsa,
- rauginti ar stiprų kvapą turintys produktai,
kvapai lengvai sklinda ir kaupiasi uždaroje erdvėje. Laikraštis veikė kaip paprastas kvapų sugėriklis – jis nepašalindavo jų visiškai, bet sumažindavo intensyvumą.
Sausesnė aplinka lėtina gedimo procesus
Bakterijoms ir pelėsiams daugintis reikalinga drėgmė. Kai jos mažiau, maisto gedimo procesai gali vykti lėčiau.
Sugerdamas dalį drėgmės, laikraštis netiesiogiai:
- padėdavo išlaikyti daržoves sausesnes,
- sumažindavo skysčių kaupimąsi po mėsa ar žuvimi,
- apsaugodavo šaldytuvo paviršius nuo nuolatinio šlapimo.
Tai buvo primityvi, bet veiksminga drėgmės kontrolės forma.
Paprasta, bet logiška
Laikraštis veikė ne todėl, kad žmonės tikėjo kokiu nors „slaptu triuku“, o todėl, kad jo fizinės savybės iš tiesų padėdavo spręsti realią problemą.
Tai buvo elementari, bet efektyvi buitinė logika: jei negali pakeisti technologijos – prisitaikyk su tuo, ką turi.
Ir nors šiandien turime modernius kvapų sugėriklius bei pažangius šaldytuvus su oro filtrais, pats principas išliko tas pats – kontroliuoti drėgmę ir neutralizuoti kvapus.
