Ugniažolė – viena labiausiai atpažįstamų laukinių vaistažolių Lietuvoje. Ryškiai geltoni žiedai ir oranžinės spalvos sultys, išsiskiriančios nulaužus stiebą, ją daro lengvai atpažįstamą. Tačiau ši žolė – ne tik liaudies medicinos simbolis, bet ir augalas, kurį reikia vartoti atsargiai.
Kas yra ugniažolė?
Didžioji ugniažolė (lot. Chelidonium majus) – daugiametis aguoninių (Papaveraceae) šeimos augalas, Lietuvoje augantis natūraliai ir itin paplitęs. Ji dažniausiai aptinkama pakelėse, sodų pakraščiuose, prie tvorų, senų pastatų sienų, miškų pakraščiuose ar apleistose vietose. Ugniažolė mėgsta purią, humusingą, azoto turtingą dirvą, todėl neretai įsikuria šalia žmonių gyvenamų teritorijų.
Šis augalas gali užaugti nuo 30 iki 90 cm aukščio. Stiebas šakotas, šiek tiek plaukuotas, trapus. Nulaužus stiebą ar lapą, iš karto išsiskiria ryškiai oranžinės spalvos sultys – tai vienas lengviausiai atpažįstamų ugniažolės bruožų. Šios sultys yra kartaus skonio ir turi stiprių veikliųjų medžiagų.
Pagrindiniai požymiai:
- Ryškūs geltoni keturlapiai žiedai, susitelkę į nedidelius žiedynus
- Plunksniški, švelniai melsvai žali, minkšti lapai su apvalokais skiautėtais kraštais
- Oranžinės, kartaus skonio sultys stiebe ir lapuose
- Ilgos, siauro ankšties formos sėklų dėžutės
Žiedai nėra dideli, tačiau ryškūs ir lengvai pastebimi. Žydi ugniažolė nuo gegužės iki pat rudens, dažnai net iki pirmųjų šalnų. Jei sąlygos palankios, augalas gali žydėti bangomis visą vasarą.
Įdomu tai, kad pavadinimas „Chelidonium“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „chelidon“, reiškiančio kregždę. Manoma, kad augalas pradeda žydėti tuo metu, kai sugrįžta kregždės, ir nužydi, kai jos išskrenda.
Nors daugelis sodininkų ugniažolę laiko piktžole dėl jos gebėjimo greitai plisti, iš tiesų tai botaniškai įdomus ir stiprių savybių turintis augalas, nuo seno vertinamas liaudies medicinoje.
Ugniažolės nauda
Liaudies medicinoje ugniažolė vertinama dėl stiprių veikliųjų medžiagų – alkaloidų, flavonoidų, eterinių junginių.
1. Karpos ir odos problemos
Ugniažolė nuo seno žinoma kaip „karpų žolė“. Ryškiai oranžinės sultys, išsiskiriančios nulaužus stiebą, liaudies medicinoje buvo naudojamos įvairioms odos problemoms spręsti.
Dažniausiai ugniažolės sultys naudojamos:
- karpoms naikinti
- papilomoms mažinti
- suragėjusiai, sukietėjusiai odai minkštinti
- kai kuriais atvejais – nuospaudoms ar odos sustorėjimams
Veikimą lemia augale esantys alkaloidai ir kitos aktyviosios medžiagos, kurios gali veikti virusų paveiktas odos ląsteles (ypač kai kalbama apie žmogaus papilomos viruso sukeltas karpas). Sultys veikia kaip stipri vietinė priemonė – jos gali džiovinti, ardyti pakitusį audinį ir skatinti jo pasišalinimą.
Kaip naudojama?
Šviežios sultys atsargiai tepamos tik ant probleminės vietos 1–2 kartus per dieną, vengiant sveikos odos. Dažniausiai procedūra kartojama kelias savaites, kol pastebimas rezultatas.
Svarbu žinoti, kad ugniažolės sultys gali dirginti odą, sukelti paraudimą ar net cheminį nudegimą, jei naudojamos per dažnai ar per gausiai. Todėl rekomenduojama:
- prieš naudojimą apsaugoti aplinkinę odą riebiu kremu
- nenaudoti ant atvirų žaizdų
- netepti ant veido ar jautrių kūno vietų be specialisto rekomendacijos
Jei atsiranda stiprus dirginimas, naudojimą būtina nutraukti.
2. Virškinimo sistemos palaikymas
Tradicinėje fitoterapijoje ugniažolė buvo naudojama ir vidaus vartojimui, ypač esant kepenų ar tulžies pūslės veiklos sutrikimams. Tačiau tai – sritis, kur būtinas ypatingas atsargumas.
Mažomis, griežtai dozuotomis formomis (dažniausiai kaip standartizuoti ekstraktai ar vaistinėse paruošti preparatai), ugniažolė gali:
- skatinti tulžies išsiskyrimą
- palengvinti tulžies nutekėjimą
- padėti esant pilvo pūtimui
- mažinti lygiųjų raumenų spazmus
- lengvinti sunkumo jausmą po riebaus maisto
Ugniažolė veikia kaip spazmolitikas – gali atpalaiduoti virškinamojo trakto lygiuosius raumenis. Dėl to kartais naudojama esant tulžies latakų ar žarnyno spazmams.
Tačiau būtina pabrėžti: netinkamai vartojama ugniažolė gali pakenkti kepenims. Mokslinėje literatūroje aprašyti atvejai, kai ilgalaikis ar didelių dozių vartojimas sukėlė kepenų funkcijos sutrikimus.
Todėl:
- savarankiškai ruoštų arbatų ar nuovirų vartoti nerekomenduojama
- vidinis vartojimas galimas tik pasitarus su gydytoju ar vaistininku
- netinka žmonėms, turintiems kepenų ligų ar vartojantiems kepenis veikiančius vaistus
3. Antimikrobinis poveikis
Ugniažolėje esantys alkaloidai (pvz., chelidoninas, sanguinarinas ir kt.) pasižymi biologiniu aktyvumu. Moksliniai tyrimai rodo, kad augalo ekstraktai gali turėti:
- antibakterinių savybių
- priešgrybelinį poveikį
- galimą antivirusinį aktyvumą
Laboratoriniai tyrimai rodo, kad ugniažolės ekstraktai gali slopinti kai kurių bakterijų ir grybelių augimą. Būtent dėl šių savybių ji tradiciškai buvo naudojama odos infekcijoms ar uždegiminiams procesams gydyti.
Vis dėlto svarbu suprasti, kad laboratoriniai tyrimai nebūtinai reiškia saugų ir veiksmingą vartojimą namų sąlygomis. Natūralus nereiškia visiškai saugus – ypač kai kalbame apie stipriai veikiančius augalus.
Kada rinkti ir kaip paruošti?
Ugniažolė renkama žydėjimo metu – nuo gegužės iki liepos. Vaistinei žaliavai naudojami:
- stiebai
- lapai
- žiedai
Džiovinant svarbu laikyti pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje.
Svarbu: ugniažolė yra nuodinga
Nors ugniažolė nuo seno naudojama liaudies medicinoje, būtina suprasti, kad tai stipraus poveikio ir toksiškas augalas. Jo sudėtyje esantys alkaloidai (chelidoninas, sanguinarinas, berberinas ir kiti) veikia aktyviai ir gali paveikti ne tik probleminę vietą, bet ir visą organizmą.
Netinkamas, per dažnas ar per ilgai trunkantis vartojimas gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų.
Galimos neigiamos pasekmės:
- kepenų funkcijos sutrikimai ar net kepenų pažeidimai
- pykinimas ir vėmimas
- pilvo skausmas
- galvos svaigimas
- bendras silpnumas
- odos paraudimas, cheminiai nudegimai ar stiprus dirginimas
Medicinos literatūroje aprašyti atvejai, kai ilgalaikis ugniažolės preparatų vartojimas sukėlė toksinį hepatitą. Tai reiškia, kad kepenys gali būti pažeidžiamos net ir vartojant augalinės kilmės priemones, jei jos nėra tinkamai dozuojamos.
Išorinis naudojimas taip pat nėra visiškai saugus
Net ir naudojant tik išoriškai, ugniažolė gali:
- sudirginti jautrią odą
- sukelti alerginę reakciją
- palikti pigmentines dėmes
- sukelti cheminį nudegimą, jei naudojama per intensyviai
Todėl labai svarbu tepti tik probleminę vietą ir vengti kontakto su sveika oda, akimis bei gleivinėmis.
Kam ugniažolė nerekomenduojama?
Ugniažolės nereikėtų vartoti:
- nėščiosioms (dėl galimo poveikio gimdos tonusui ir vaisiui)
- žindančioms moterims
- vaikams
- žmonėms, sergantiems kepenų ligomis
- asmenims, vartojantiems kepenis veikiančius vaistus
- turintiems tulžies latakų nepraeinamumą
Taip pat nerekomenduojama jos vartoti ilgą laiką be pertraukų ar savarankiškai ruošiant stiprius nuovirus ar tinktūras.
Kaip saugiai naudoti?
- Naudokite tik išoriškai, jei nesate pasitarę su specialistu.
- Venkite kontakto su akimis ir gleivinėmis.
- Prieš naudojimą atlikite odos jautrumo testą.
- Nevartokite ilgą laiką be pertraukų.
Ar verta auginti sode?
Ugniažolė dažnai laikoma piktžole, tačiau kai kurie sodininkai ją palieka dėl naudingų savybių ir dekoratyvių žiedų. Vis dėlto ji linkusi greitai plisti, todėl svarbu kontroliuoti augimą.
